Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Daugiau nei pakankamai! — suokia dėdienė Trudė. — Einam, Deima, čia kažkoks farsas! — įpykusi nekantraudama ji rankioja žurnalus apie įžymybių gyvenimą.

— Lara, niekaip nesuprantu, kokį velnią žaidi. — Dėdė Bilas dėbteli į tėtį praeidamas. — Tavo dukrai reikia pagalbos. Prakeikta lunatikė.

— Lara, širdele, — mama pakyla iš savo vietos; sunerimusi, suraukusi kaktą ji prieina prie manęs. — Tu net nepažinojai savo antros eilės tetos Sadi.

— Gal nepažinojau, o gal ir pažinojau, — susineriu rankas. — Aš daug ko jums nepasakoju.

Aš ir pati kone tariuosi įtikinti šia žmogžudyste.

Dabar vikare atrodo sutrikusi, tarsi staiga viskas būtų pradėję slysti jai iš rankų.

— Manau, geriau iškviesiu policiją. Lara, jeigu čia palauktum... O visi kiti turbūt turėtų išeiti.

— Lara, — prie manęs prieina tėtis ir suima už rankos. — Mieloji...

— Tėti... tu tik eik, — nutaisau prakilnią nesuprasto žmogaus išraišką. — Turiu daryti tai, ką privalau. Man viskas bus gerai.

Varstydama mane baimingais, apmaudžiais ir gailestingais žvilgsniais, mano šeima iš lėto eina iš salės, o paskui ją išseka ir vikare.

Esu palikta viena tylioje salėje. Jaučiuosi taip, tarsi staiga būtų prasisklaidę visi kerai. Ką , po velnių, padariau? Ar kraustausi iš proto?

Tiesą sakant, šitai daug ką paaiškintų. Gal man tikrai reikėtų kreiptis į kokią nors gerą, ramią psichiatrijos ligoninę, kur būtų galima piešti apsivilkus laisvalaikio drabužėliais ir nemąstyti apie žlungantį verslą, buvusį vaikiną ar automobilių aikštelės talonus.

Susmunku kėdėje ir atsikvepiu. Salės priekyje, tiesiai priešais skelbimų lentą, vėl atsiranda mergina-haliucinacija; ji spokso į mažos, susigūžusios senutės nuotrauką.

— Tai ar tikrai buvai nužudyta? — nesusilaikau nepaklaususi.

— Oi, nemanyčiau, — ji linkusi apskritai manęs nepaisyti, ką jau kalbėti apie kokią nors padėką. Ir pasitaikyk man šitaip... tokia neišauklėta haliucinacija...

— Nėra ko man dėkoti, — pratariu paniurusi. — Na, pati supranti, nėra už ką.

Mergina, atrodo, nė negirdi. Ji žvalgosi po salę tarsi kažko nesuprasdama.

— O kur visos gėlės? Jeigu tai mano laidotuvės, kur gėlės?

— Oo! — pasijuntu kalta. — Gėles... netyčia nunešė kažkur kitur. O gėlių buvo labai daug, tikrai tikrai, puikių gėlių...

Ji netikra, karštligiškai mėginu save įtikinti. Čia kalba besigraužianti mano sąžinė.

— O kur žmonės? — sprendžiant iš balso, ji suglumusi. — Kur buvo visi žmonės?

— Kai kas negalėjo ateiti, — sukryžiuoju pirštus, paslėpusi rankas už nugaros; tikiuosi, kalbu įtikinamai. — Daug kas norėjo ateiti, bet...

Nutylu, nes man bekalbant ji dingsta ore.

— Kur mano vėrinys ? — vėl visai prie ausies nuskamba nekantrus jos balsas, ir išsigandusi pašoku.

— Nežinau, kur yra prakeiktas tavo vėrinys! — sušunku. — Liaukis kvaršinusi man galvą! Ar supranti, kad man visa tai geruoju nesibaigs? O tu net nepadėkojai!

Tyla; mergina pakreipia galvą, kaip netikėtai užkluptas vaikas.

— Ačiū, — pagaliau prataria.

— Prašau.

Mergina-haliucinacija sukioja metalinę gyvatės pavidalo apyrankę, puošiančią riešą, o aš imu ją apžiūrinėti dar atidžiau. Jos plaukai tamsūs, žvilgantys, jai pakreipus galvą dailiai įrėmina veidą. Jos kaklas ilgas, baltas, ir dabar matau, kad didžiulės blizgančios jos akys yra žalios. Kreminės spalvos aukštakulniai bateliai visai mažyčiai, turbūt ketvirto dydžio, puošti sagutėmis. Mergina, sakyčiau, mano metų. Gal net jaunesnė.

— Dėdė Bilas, — pagaliau prataria ji, nesiliaudama sukioti apyrankės. — Viljamas. Vienas iš Virginijos berniukų.

— Taip, Virginija buvo mano senelė. Mano tėtis vardu Maiklas. Vadinasi, tu — mano antros eilės teta... — nutylu nebaigusi ir susiimu už galvos. — Kvailystė. Iš kur galėčiau žinoti, kaip atrodai ? Kaip galima regėti tokią haliucinaciją?

— Tu nematai jokių haliucinacijų! — mergina atkiša smakrą; ji atrodo įsižeidusi. — Aš tikra!

— Negali būti tikra, — nekantraudama atsakau, — tu mirusi! Tai tada kas tu? Vaiduoklis?

Keistai tylu. Paskui mergina nusuka akis.

— Aš netikiu vaiduokliais, — paniekinamai taria ji.

— Ir aš netikiu, — paantrinu jos intonacija. — Tikrai visai netikiu.

Prasiveria durys, ir aš krūpteliu ištikta šoko.

— Lara, — vikare žengia vidun; jos veidas įraudęs, ji susijaudinusi. — Kalbėjausi su policija. Jie norėtų, kad atvyktum į nuovadą.

Trečias skyrius

Pasirodo, policijos nuovadose į žmogžudystę žiūrima ganėtinai rimtai. Tikriausiai turėjau numanyti, kad taip bus. Jie nuvedė mane į kambarėlį, kuriame stovėjo stalas ir plastikinės kėdės, o ant sienų kabojo plakatai, skelbiantys, jog būtina užrakinti automobilį. Jie davė man puodelį arbatos ir dokumentą, kurį reikėjo užpildyti; policininkė pasakė, kad ilgai netrukęs ateis ir detektyvas, norintis su manimi pasikalbėti.

Man norisi isteriškai nusikvatoti. Arba išlipti pro langą.

— Ką aš pasakysiu tam detektyvui? — sušunku, vos užsidarius durims. — Aš nieko apie tave nežinau! Kaip buvai nužudyta? Svetainėje kažkam užsimojus žvakide?

Atrodo, kad Sadi manęs nė negirdi. Ji sėdi ant palangės supdama kojas. Nors geriau įsižiūrėjusi pamatau, kad iš tikrųjų ji nė nesėdi, o kybo ore gal per colį nuo palangės. Ji pastebi mano žvilgsnį, pati pamato plyšį tarp savęs ir palangės ir įpykusi pasimuisto. Sadi pakeičia padėtį, ir dabar atrodo, kad sėdi ant palangės; paskui ji vėl ima nerūpestingai supti kojas.

Ji užvaldė visą mano sąmonę, — tvirtai sau pasakau. Čia reikia racionalumo. Jeigu mano smegenys ją pramanė, vadinasi, mano smegenys gali ja ir atsikratyti.

Eik šalin, — pagalvoju susitelkusi kiek įmanydama, sulaikiusi kvapą ir sugniaužusi kumščius. Eik šalin, eik šalin, eik šalin...

Sadi žvelgia į mane per petį ir staiga sukikena.

— Tu tikrai keistai atrodai, — sako ji. — Gal tau pilvą skauda?

Jau rengiuosi ką nors piktai atkirsti, bet atsidaro durys, ir man tikrai susuka pilvą. Atėjo detektyvas; jis apsivilkęs paprastais drabužiais, ir todėl atrodo kone dar baisiau, nei vilkėdamas uniformą. O, Dieve... Kaip aš įklimpau...

— Lara, — tiesia ranką detektyvas. Jis aukštas, plačiapetis, tamsiaplaukis, atrodo, smarkus. — Detektyvas Džeimsas.

— Sveiki, — mano balsas spigus, nes aš nervinuosi. — Malonu.

— Taigi, — jis sėdasi nusiteikęs dalykiškai ir išsiima parkerį. — Kaip suprantu, sustabdėte savo antros eilės tetos laidotuves.

— Teisybė, — linkteliu kiek įmanydama įtikinamiau. — Tiesiog man atrodo, kad jos mirtis kelia šiokių tokių įtarimų.

Detektyvas Džeimsas kažką užsirašo ir pakelia akis.

— Kodėl?

Spoksau į jį tuščiom akim ir jaučiu, kaip daužosi širdis. Nesumetu, ką atsakyti. Turėčiau kažką sumąstyti; labai greitai. Aš — idiote.

— Na... ar jums neatrodo įtartina? — galiausiai pamėginu improvizuoti. — Na, kad ji štai taip ėmė ir numirė ? Na, žmonės taip staiga neima ir nenumiršta kaip perkūnas iš giedro dangaus!

Detektyvas Džeimsas nužvelgia mane neperprantamu žvilgsniu.

— Atrodo, ji buvo šimto penkerių.

— Na ir kas? — atkertu, įgydama vis daugiau pasitikėjimo. — Ar šimto penkerių senukai negali būti žudomi? Nemaniau, kad policija taip diskriminuoja senus žmones.