Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Šokiruotos merginos veidas išblykšta, sumišusi žiūriu, kaip ji ima blukti tapdama dar keistesnė, blyškesnė ir perregima. Sakytum ji alptų, ne, dar daugiau... Akimirką tariuosi matanti kiaurai ją. Paskui, tarsi kažką tvirtai nusprendusi, ji grįžta.

— Ne, — purto galvą mergina. — Taip negali būti. Man reikia vėrinio. Man jo labai reikia.

— Atsiprašau, — bejėgiškai atsakau. — Niekuo negaliu padėti.

— Turi sustabdyti laidotuves, — staiga ji pakelia tamsias, žibančias akis.

— Ką? — spoksau. — Negaliu!

— Gali! Liepk jiems liautis! — Kai nusigręžiu mėgindama nekreipti į ją dėmesio, mergina atsiduria man iš kitos pusės. — Stokis! Sakyk ką nors!

Jos balsas reikalaujantis ir veriantis ausis, kaip kelerių metukų mažylio. Karštligiškai sukioju galvą į visas puses, mėgindama jos išvengti.

— Sustabdyk laidotuves! Sustabdyk! Turiu rasti vėrinį! — ji plevena per colį nuo mano veido, kumščiais daužo man į krūtinę. Nejaučiu tų kumščių, bet vis tiek krūpteliu. Apimta nevilties atsistoju ir garsiai paspirdama kėdę pereinu į kitą eilę.

— Lara, ar gerai jautiesi? — atsigręžia išsigandusi mama.

— Gerai, — prasteniu stengdamasi nekreipti dėmesio į ausyse spiegiantį balsą; drimbų į kitą kėdę.

— Iškviesiu automobilį, — dėdienei Trudei sako dėdė Bilas. — Viskas turėtų baigtis po penkių minučių.

— Sustabdyk! Su-stab-dyk-su-stab-dyk! — Dabar spigus merginos balsas verte veria virpindamas ausų būgnelius. Turbūt tampu šizofrenikė. Dabar suprantu, kodėl žmonės užpuola prezidentus. Aš niekaip negaliu nekreipti į ją dėmesio. Ji kaip šmėkla, riksmu pranašaujanti mirtį. Daugiau nebegaliu to pakęsti. Susiimu rankomis už galvos, mėgindama ją nuginti, bet niekas nepadeda. — Sustabdyk! Sustabdyk! Privalai sustabdyti...

— Gerai! Gerai! Tik užsičiaupk! — apimta nevilties atsistoju. — Palaukite! — sušunku. — Luktelėkite visi! Turite sustabdyti laidotuves! SUSTABDYKITE LAIDOTUVES!

Mergina liaujasi klykusi, ir aš lengviau atsipučiu.

Tik prastai, kad tėvai atsisukę sužiūra į mane, lyg būčiau pamišusi. Vikare paspaudžia mygtuką, įtaisytą prie sienos pritvirtintoje medinėje lentelėje, ir muzikos įrašas nutyla.

— Sustabdyti laidotuves ? — galiausiai pakartoja mama.

Tyliai linkteliu. Atvirai kalbant, nesijaučiu gebanti save kontroliuoti.

— Bet kodėl?

— Aš... eee... — atsikrenkščiu. — Nemanau, kad dabar tinkamas laikas. Kad dabar tinkamas laikas jai iškeliauti.

— Lara, — atsidūsta tėtis. — Suprantu, kad šiuo metu tu labai įsitempusi, bet, tiesą sakant... — jis nusisuka į vikarę. — Labai atsiprašau. Pastaruoju metu mano dukrai nėra labai gerai. Nesklandumai su vaikinu , — sužiopčioja jis.

— Aaa. Suprantu, — vikare užjausdama linksi. — Lara, dabar mes baigsime laidotuvių ceremoniją, — kalba ji, tarsi būčiau trimetė, — o tada galėsime abi išgerti po puodelį arbatos ir truputį pasikalbėti. Kaip manai?

Ji vėl paspaudžia mygtuką, ir pasigirsta vargonų muzika. Po minutėlės karstas girgždėdamas pajuda; jis tuoj dings už uždangos. Už nugaros išgirstu garsią aimaną, o paskui...

— Neeeee! — pasigirsta skausmo kupinas šūksnis. — Neee! Sustokit! Turi juos sustabdyti!

Didžiam mano siaubui, mergina prilekia prie įrenginio ir ima traukti karstą atgal. Tačiau jos rankos bejėgės; jos niekaip negali karsto suimti.

— Prašau! — pakėlusi akis ji desperatiškai šaukiasi mano pagalbos. — Neleisk jiems!

Dabar jau tikrai puolu į paniką. Nežinau, kodėl matau šią haliucinaciją, ką ji reiškia, bet viskas atrodo labai tikra. Merginos kančia atrodo tikra. Negaliu ramiai sėdėti ir į viską taip žiūrėti.

— Ne! — sušunku. — Sustokit!

— Lara... — prabyla mama.

— Tikrai labai prašau! Yra tam tikrų priežasčių ir kliūčių, dėl kurių šis karstas negali būti... sudegintas. Būtinai reikia sustabdyti laidotuves! Dabar pat! — Nuskubu tarpueiliu. — Paspauskite mygtuką, nes antraip paspausiu pati.

Sutrikusi vikare vėl spusteli mygtuką, ir karstas sustoja.

— Mieloji, gal tau būtų geriau palaukti už durų.

— Ji kaip visada nori išsišokti! — nekantrauja Tonia. — „Yra priežasčių ir kliūčių...“ Ir kokios, po galais, tos kliūtys? Tęskite! — įsakmiai kreipiasi ji į vikarę, kuri jau ima šiauštis.

— Lara, — vikare nekreipia dėmesio į Tonią ir atsisuka į mane. — Ar žinai kokią nors priežastį, dėl kurios norėtum sustabdyti savo tetos laidotuves?

— Taip!

— Ir toji priežastis?.. — ji nutyla laukdama atsakymo.

O, Dieve... Ką dabar turėčiau sakyti? Todėl, kad taip prašo manoji haliucinacija?

— Todėl, kad... ėėė...

— Sakyk, kad aš buvau nužudyta! — Apstulbusi pakeliu akis ir pamatau tiesiai prieš save stovinčią merginą. — Sakyk! Tada jie turės atidėti laidotuves. Sakyk! — ji stovi šalia manęs ir vėl rėkia į ausį. — Sakyk! Sa-kyk-sa-kyk-sa-kyk...

— Manau, kad mano teta buvo nužudyta! — beviltiškai išberiu.

Aš daugelį kartų esu mačiusi į mane dėbsančius apstulbusius tėvus. Tačiau štai tokios jų reakcijos dar niekas nebuvo išprovokavęs. Jie pasisukę kėdėse ir sėdi išsižioję nieko nesuprasdami, tarsi būtų nutapyti. Aš kone pradedu juoktis.

— Nužudyta? — galiausiai prataria vikare.

— Taip, — sakau tiesiai šviesiai. — Turiu priežasčių manyti, kad buvo įvykdyta žmogžudystė. Taigi mums reikia kūno, kad būtų atlikta teisminė ekspertizė.

Vikare iš lėto eina prie manęs įtariai prisimerkusi, tarsi mėgintų įvertinti, ar ilgai dar tempsiu gumą. Tačiau ji nežino, kad mes su Tonia nuolat žaisdavome žaidimą, kas ilgiau atlaikys kito žvilgsnį, ir visada laimėdavau aš. Taigi žiūriu vikarei į akis lygiai tokiu pat paniurusiu žvilgsniu, nutaisiusi visa-tai-jau-nebejuokinga išraišką.

— Nužudyta... kaip? — klausia ji.

— Mieliau norėčiau tai aptarti su pareigūnais, — atšaunu lyg vaidindama seriale „Kriminalistai: Laidojimo biuras“.

— Nori, kad iškviesčiau policiją? — dabar ji atrodo tikrai šokiruota.

O, Dieve ... Aišku, kad nenoriu, jog būtų iškviesta ta prakeikta policija. Bet dabar jau nebegaliu trauktis. Turiu vaidinti įtikinamai.

— Taip, — pratariu patylėjusi. — Taip, manau, jog taip būtų geriausia.

— Tikriausiai nemanote, kad ji kalba rimtai! — pratrūksta Tonia. — Akivaizdu, kad ji tenori sukelti sensaciją!

Matau, kad Tonia jau pradeda knisti vikarę, nors man tokia situacija įprasta.

— Mieloji, — trumpai drūtai taria vikare, — toks sprendimas su jumis neturi nieko bendra. Būtinai reikia atsižvelgti į kiekvieną tokio pobūdžio kaltinimą. Jūsų sesuo visai teisi. Kūną reikėtų išlaikyti iki ekspertų apžiūros.

Man atrodo, kad vikare jau suintriguota. Tikriausiai kiekvieną sekmadienio vakarą ji žiūri televizijos serialus apie paslaptingas žmogžudystes. Savaime suprantama, ji prieina prie manęs ir nuleidusi balsą paklausia:

— Kaip manai, kas nužudė tavo tetą?

— Dabar susilaikyčiau nuo komentarų, — atsakau paniurusi. — Viskas labai sudėtinga, — perveriu Tonią reikšmingu žvilgsniu. — Jeigu suprantate, ką turiu omenyje.

— Ką? — Tonia jau ima rausti iš įtūžio. — Manęs , tikiuosi, nekaltini?

— Aš nieko ir nesakau, — nutaisau neperprantamą išraišką. — Pasakosiu tik policijai.

— Kliedesiai. Tai baigiam ar ne? — Dėdė Bilas padeda „BlackBerry“. — Šiaip ar taip, mano automobilis jau atvažiavo, o šitai senai poniai mes ir taip skyrėme pakankamai laiko.