Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Minutėlę ji tyli ir kažkur klaidžioja žvilgsniu. Šiame kambaryje juda tik jos kojos, ritmingai supamos pirmyn atgal.

— Vėrinys — tėvų dovana mano dvidešimt pirmajam gimtadieniui, — galiausiai prataria Sadi. — Jį nešiodama buvau laiminga.

— Na, tai puiku, — atsakau. — Bet...

— Turėjau jį visą gyvenimą. Nešiojau visą gyvenimą, — staiga ji susijaudina. — Kad ir ką pamesdavau, vėrinį visada išsaugodavau. Tai svarbiausias daiktas, kokį tik esu turėjusi. Man jo reikia.

Ji žaidžia rankomis, o galvą pakreipusi taip, kad matau tik kamputį smakro. Ji liesa ir išblyškusi, panaši į vystančią gėlelę. Staiga jai pajuntu širdį veriančią užuojautą ir jau ketinu pratarti: „Taip, žinoma, būtinai rasiu tavo vėrinį“; bet tada ji plačiai nusižiovauja, iškelia virš galvos liesas rankas ir sako:

— Labai jau čia nuobodu. Norėčiau, kad eitume į naktinį klubą.

Dėbteliu į ją; išgaravo visa mano užuojauta. Ar tokio dėkingumo nusipelniau?

— Jeigu tau taip labai nuobodu, galime eiti ir baigti tavo laidotuves, jei nori.

Sadi prispaudžia prie burnos ranką ir aikteli.

— Tu to nepadarysi.

— O galėčiau.

Mus pertraukia beldimas į duris; kambarin galvą kyšteli malonios išvaizdos moteris, vilkinti tamsiais marškiniais ir kelnėmis.

— Lara Lington?

Po valandos aš jau baigusi diktuoti vadinamuosius „parodymus“. Niekada gyvenime nesu patyrusi tokios traumuojančios būsenos. Koks jovalas...

Iš pradžių pamiršau slaugos namų pavadinimą. Paskui susipainiojau nurodydama laiką ir turėjau įtikinėti policininkę, kad nužingsniuoti pusę mylios man prireikė vos penkių minučių. Galiausiai pasakiau, kad lankau greitojo ėjimo treniruotes ir ketinu tapti profesionalia sportininke. Vien apie tai pagalvojus mane išpila karštis ir sutraukia skrandį. Ji niekaip negalėjo manimi patikėti. Na, argi aš panaši į profesionalią greitojo ėjimo sportininkę?

Paskui sakiau, kad prieš eidama į aludę buvau pas savo draugę Lindą. Aš net neturiu draugės vardu Linda, tiesiog nenorėjau minėti jokių tikrų savo draugų. Policininkė norėjo išgirsti Lindos pavardę, ir nė nespėjusi susivokti leptelėjau, kad jos pavardė — Deivis.

Aišku, šią pavardę perskaičiau man duoto dokumento viršuje. Policininkė buvo konsteblė Deivis.

Gerai nors tiek, kad nepasakiau „Kaizeris Siozė“ 3.

Policininkė nė nemirktelėjo; pagarba jai. Taip pat ji nepasakė, ar pradės tyrimą. Ji tik mandagiai man padėkojo ir surado taksi firmos numerį.

Dabar turbūt sėsiu į kalėjimą. Puiku. Tik to ir tetrūksta.

Sužaibuoju akimis žvelgdama į Sadi, kuri guli visu ūgiu pasidriekusi ant stalo ir spokso į lubas. Man tikrai nepadeda nuolatinis jos bambėjimas tiesiai į ausį, nuolatiniai jos priekaištai ir pasiūlymai, prisiminimai apie tai, kaip du policininkai mėgino sustabdyti ją ir Banti, laukais lekiančias motociklais; taip, buvo „labai labai linksma“, nes policininkai jų nepavijo.

— Tai gali nė nedėkoti, — pratariu. — Ir vėl nėra už ką.

— Ačiū, — atplaukia tingus Sadi balsas.

— Na, gerai, — ieškau rankinės. — Aš einu.

Sadi akimirksniu atsisėda.

— Tu nepamirši mano vėrinio, tiesa?

— Abejoju, ar kada nors gyvenime galėčiau pamiršti, — perverčiu akimis. — Kad ir kaip stengčiausi.

Staiga ji atsiduria tiesiai prieš mane ir užtveria kelią durų link.

— Niekas, išskyrus tave, negali manęs matyti. Daugiau niekas negali man padėti. Prašau.

— Klausyk, juk negali taip imti ir pasakyti: „Surask mano vėrinį“! — rikteliu suirzusi. — Aš nieko apie jį nežinau. Nežinau, kaip jis atrodo...

— Jis suvertas iš stiklo karoliukų ir netikrų briliantų, — uoliai ima aiškinti Sadi. — Jis ilgas, man iki čia... — ji mosteli rodydama sau ties liemeniu. — Užsegimas inkrustuotas perlamutru...

— Gerai, — ją nutraukiu. — Na, šiaip ar taip, aš tokio nemačiau. Jeigu kartais vėrinys atsirastų, aš tau pranešiu.

Praneriu pro Sadi, stumteliu duris, einu į policijos nuovados vestibiulį ir išsiimu telefoną. Vestibiulis ryškiai apšviestas, su nešvariomis, linoleumu išklotomis grindimis ir stalu, prie kurio šiuo metu nieko nėra. Du milžiniški vyriokai, apsivilkę išsipūtusiomis striukėmis, garsiai dėl kažko ginčijasi, o policininkas mėgina juos numaldyti; pasitraukiu į, mano supratimu, saugesnį kampelį. Susirandu taksi firmos numerį, kurį man davė konsteblė Deivis, ir mobiliojo klavišais renku skaičius. Matau, jog gavau gal dvidešimt balso pašto žinučių, bet nekreipiu į jas dėmesio. Aišku, kad manęs ieško stresuojantys mama ir tėtis...

— Sveika! — pertraukia mano mintis balsas, ir aš stabteliu įpusėjusi rinkti numerį. — Lara? Čia tu?

Man moja smėlio spalvos plaukų vaikinas, apsivilkęs megztuku aukšta apykakle ir džinsais.

— Čia aš! Markas Filipsonas. Iš šeštosios koledžo grupės.

— Markai! — sušunku staiga jį atpažinusi. — Oo, Dieve! Kaip laikaisi?

Apie Marką prisimenu tik tiek, kad koledžo muzikantų grupėje jis grojo bosine gitara.

— Gerai! Puikiai, — jis eina prie manęs nutaisęs susirūpinusio žmogaus išraišką. — Ką tu veiki policijos nuovadoje? Ar viskas gerai?

— Oo! Taip, viskas gerai. Aš čia dėl... supranti... — mosteliu ranka. — Dėl žmogžudystės .

— Dėl žmogžudystės? — jis priblokštas.

— Taip. Bet nieko baisaus. Na, norėjau pasakyti, tikrai baisu... — skubu pasitaisyti išvydusi jo veido išraišką. — Geriau per daug neaušinsiu burnos apie tai kalbėdama... Na, o kaip tau sekasi?

— Puikiai! Vedžiau Aną... Ar tu ją prisimeni? — jis blyksteli sidabriniu vestuviniu žiedu. — Mėginu verstis iš tapybos. O šitą darbą dirbu papildomai.

— Tu — policininkas? — klausiu negalėdama patikėti; jis nusijuokia.

— Policijos dailininkas. Žmonės apibūdina kokių nors niekšų išvaizdą, o aš juos nupiešiu. Taip užsidirbu nuomai... O kaip tu, Lara? Ištekėjusi? Su kuo nors gyveni?

Minutėlę aš tik spoksau į jį kvailai išsišiepusi.

— Gyvenau su vienu vaikinu, — galiausiai pratariu. — Bet mums nieko neišėjo. Tačiau dabar man jau gerai. Dabar jau tikrai esu suėmusi save į rankas.

Taip suspaudžiau plastikinį puodelį, kad šis sutraškėjo. Markas atrodo kiek sutrikęs.

— Na... tai iki, Lara, — jis pakelia ranką. — Ar galėsi pati viena grįžti namo?

— Išsikviesiu taksi, — linkteliu. — Ačiū. Buvo smagu susitikti.

— Nepaleisk jo! — net pašoku nuo ausyse suskambėjusio Sadi balso. — Jis gali padėti!

— Užsičiaupk ir palik mane ramybėje, — sumurmu puse burnos, apdovanodama Marką dar šviesesne šypsena. — Iki, Markai. Perduok nuo manęs linkėjimų Anai.

— Jis gali nupiešti vėrinį! Tada žinosi, ko ieškai! — staiga ji atsiduria tiesiai prieš mane. — Paprašyk jo! Greitai!

— Ne!

— Paprašyk! — vėl mano ausų būgnelius varsto šmėkliškas jos balsas. — Paprašyk-paprašyk-paprašyk...

Dėl Dievo, ji išvarys mane iš proto.

— Markai! — sušunku taip garsiai, kad du pūstomis striukėmis vilkintys vyriokai liaujasi bartis ir įsispokso į mane. — Jeigu turi laisvą minutę, norėčiau paprašyti menkutės paslaugos...

— Žinoma, — trukteli pečiais Markas.

Prisipildę plastikinius puodelius arbatos iš aparato, einame į nuošalesnį kabinetą. Prisitraukiame prie stalo kėdes, Markas pasiima popieriaus ir dailininko pieštukus.

— Vadinasi, — jis pakelia antakius, — vėrinys. Naujas.

— Kartą tokį mačiau antikvarinių daiktų turguje, — improvizuoju. — Norėčiau panašų užsisakyti, bet aš visai nemoku piešti, todėl staiga man šovė į galvą, kad galbūt tu galėtum padėti...