Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Tu tikrai niekada nebuvai įsimylėjusi?

Trumputė pauzė; paskui Sadi atmeta rankas sudzingsėdama apyrankėmis ir atlošia galvą.

— Man buvo linksma. Linksmybėmis ir tikėjau. Linksmybės, siautulys, deginantis karštis...

— Koks karštis?

— Tą pasakymą sugalvojome mudvi su Banti, — ji nusišypso prisimindama. — Viskas prasideda nuo virpulio, kai vyrą pamatai pirmą kartą. Paskui jis pažvelgia tau į akis, virpulys perbėga nugara, ima kaisti pilvukas, ir pagalvoji: Noriu su tuo vyru pašokti.

— Ir kas nutinka tada?

— Šoki, išgeri taurę ar dvi kokteilio, flirtuoji... — žvilga Sadi akys.

— Ar tu?..

Noriu paklausti, „ar tu su juo dulkiniesi?“, bet nesu įsitikinusi, ar padoru to klausti šimto penkerių sulaukusios tetos. Tada prisimenu slaugos namų lankytoją.

— Ei, — pakeliu antakius. — Gali kalbėti ką tinkama, bet žinau, kad tavo gyvenime buvo vienas ypatingas žmogus.

— Kaip suprasti? — ji spokso į mane staiga įsitempusi. — Apie ką kalbi?

— Apie tokį poną vardu... Čarlzas Rysas?

Tikiuosi išprovokuoti nuoraudį, aiktelėjimą ar dar ką nors, bet Sadi veidas visai nieko nesako.

— Niekada tokio negirdėjau.

— Čarlzas Rysas! Jis buvo atėjęs į slaugos namus tavęs aplankyti. Prieš kelias savaites.

Sadi purto galvą.

— Neprisimenu, — jos akys prigęsta, kai ji priduria: — Apie tuos namus apskritai menkai ką prisimenu.

— Manau, kad ir negalėtum prisiminti... — pratariu ir nejaukiai pasijutusi nutylu. — Prieš kelerius metus tave buvo ištikęs insultas.

— Žinau , — dėbteli į mane Sadi.

Dieve, jai nereikėtų taip greitai įsižeisti. Juk ne aš dėl to kalta. Staiga pajuntu vibruojant savo mobilųjį. Išsitraukiu iš kišenės telefoną ir matau, kad skambina Keitė.

— Sveika, Keite!

— Lara? Labas! Ee... aš tik pamaniau... ar šiandien ateisi į darbą?

O gal neisi? — greitai priduria ji, tarsi būtų mane įžeidusi pirmuoju klausimu. — Na, norėjau pasakyti, kad nesvarbu, ką ketini daryti, čia viskas gerai...

Šūdas. Aš taip įsigilinau į Džošo reikalą, jog kone visai pamiršau darbą.

— Aš jau pakeliui, — greitai išberiu. — Man tik reikėjo... ee... šį tą pasiaiškinti namuose. Ar yra kas nors nauja?

— Širina. Ji nori žinoti, ką nuveikei aiškindamasi dėl šuns. Jos balsas buvo liūdnas. Tiesą sakant, ji vėl kalbėjo apie pasitraukimą.

O, Dieve. Net nepagalvojau apie Širiną ir jos šunį.

— Gal galėtum jai paskambinti ir pasakyti, kad nieko nepamiršau ir labai greitai jai paskambinsiu? Ačiū, Keite.

Padedu telefoną ir pirštų galiukais pasimasažuoju smilkinius. Blogai. Stoviu sau gatvėje šnipinėdama buvusį vaikiną, absoliučiai nekreipdama dėmesio į darbe ištikusią krizę. Turiu perrikiuoti prioritetus. Turiu įsisąmoninti, kas gyvenime svarbiausia.

Paliksiu Džošą ramybėje iki savaitgalio.

— Mums reikia eiti, — paimu elektroninį bilietą ir nuskubu į metro. — Turiu bėdą.

— Kokią nors bėdą dėl kito žmogaus? — klausia Sadi ramiai plevendama šalia manęs.

— Ne, bėdą dėl šuns.

— Dėl šuns ?

— Tai mano klientės šuo, — lipu metro stoties laiptais. — Ji nori vestis šunį į darbą, bet darbdaviai sako ne, aiškina, kad šunų vedžiotis neleidžiama, bet klientė įsitikinusi, kad toje firmoje jau yra šuo.

— Kodėl?

— Todėl, kad ne kartą yra girdėjusi, kaip jis loja. Bet ką gi man daryti? — dabar kone kalbuosi su pačia savimi. — Įklimpau iki kaklo. Personalo skyrius neigia, jog kitas šuo yra, ir niekaip negalima įrodyti, kad meluoja. Juk negaliu pas juos įsibrauti ir apieškoti kiekvieną kabinetą...

Sustoju nustebusi, nes Sadi atsiranda tiesiai prieš mane.

— Gal ir negali, — jos akys sublizga. — Bet aš — galiu.

Septintas skyrius

„Macrosant“ kompanija įsikūrusi Karalių Kelio gatvėje, gremėzdiškame pastate su dideliais laiptais, plienine gaublio skulptūra ir veidrodiniais langais. Iš „Kosta“ kavinės kitoje gatvės pusėje aš kuo puikiausiai jį matau.

— Ieškok bet ko, kas susiję su šunimi, — patarinėju Sadi prisidengusi Evening Standard laikraščiu. — Klausyk, ar neloja, žiūrėk, ar po stalais nėra krepšių šunims, žaislų... — gurkšteliu kapucino. — Aš būsiu čia. Beje, ačiū!

Pastatas toks didelis; tikriausiai teks palūkėti. Vartau laikraštį, iš lėto kramsnoju šokoladinį pyragaitį, užsisakau dar vieną puodelį kapucino, ir prieš mane vėl materializuojasi Sadi. Jos skruostai įraudę, akys blizga, ji pati švytėte švyti. Išsiimu mobilųjį telefoną, nusišypsau prie gretimo stalelio sėdinčiai merginai ir deduosi renkanti numerį.

— Na? — sakau prikišusi prie burnos telefoną. — Ar radai šunį?

— Aa, tu apie tai, — prataria Sadi, tarsi viską būtų pamiršusi. — Taip, šuo yra, bet atspėk, koks...

— Kur? — nukertu ją susijaudinusi. — Kur tasai šuo?

— Ten, — mosteli ji. — Krepšyje, po stalu. Tai neįtikimai mielas pekinukas...

— Gal galėtum sužinoti pavadinimą? Kabineto numerį? Ką nors panašaus? Ačiū!

Sadi dingsta, o aš patenkinta siurbčioju antrą kapucino puodelį. Vis dėlto Širina buvo teisi! Džina man melavo! Na, palaukit, pasikalbėsiu su ja telefonu. Tik palaukit. Pareikalausiu atsiprašymo, visų įmanomų teisių Flešui ir gal dar naujo krepšio šuniui, na, kaip geros valios įrodymo...

Pažvelgiu pro langą ir staiga pamatau kavinukės link šaligatviu plaukiančią Sadi. Pajuntu smingantį pykčio spyglį. Ji visai neatrodo skubanti. Nejau ji nesupranta, kaip visa tai svarbu?

Sadi įėjus, aš jau pasiruošusi mobilųjį.

— Ar viskas gerai? — klausiu. — Ir dabar radai šunį?

— Aa, — vos girdimai sako ji. — Taip, šuo... Jis keturioliktame aukšte, 1416 kabinete, o šuns šeimininkė — Džeinė Frenšju. Sutikau neįtikimai nuostabų vyriškį, — ji apglėbia save.

— Ką turi galvoje sakydama „sutikau vyriškį“? — greitai rašau ant popieriaus skiautės išgirstą informaciją. — Negali sutikti vyriškio. Tu mirusi. Nebent... — pakeliu akis staiga perbėgus šiurpui. — Ooo. Ar sutikai kitą vaiduoklį?

— Jis — ne vaiduoklis, — Sadi nekantraudama papurto galvą. — Bet jis — dieviškas. Jis su kažkuo kalbėjosi viename iš mano apžiūrėtų kabinetų. Jis — visai kaip Rudolfas Valentinas.

— Kas? — klausiu nieko nesuprasdama.

— Na, kino žvaigždė, aišku! Aukštas, tamsiaplaukis, toks šaunus... Akimirksniu išpylė karštis.

— Gražiai nupasakojai, — abejingai tarsteliu.

— Ir jo ūgis labai tinkamas, — toliau kalba Sadi, nutūpusi ant baro kėdės ir mataruodama kojomis. — Pasimatavau atsistojusi šalia. Jeigu kartu šoktume, mano galva kuo gražiausiai gultų jam ant peties.

— Šaunu, — baigiu rašyti, čiumpu rankinę ir atsistoju. — Gerai, man reiki grįžti į biurą ir viską sutvarkyti.

Išskubu pro duris ir patraukiu metro link, bet, didžiai mano nuostabai, kelią pastoja Sadi.

— Aš jo noriu.

— Atsiprašau? — spoksau į ją.

— To vyro, kurį ką tik mačiau. Iškart pajutau karštį. Štai čia, — ji spusteli įdubusį pilvuką. — Noriu su juo pašokti.

Gal ji juokauja?

— Na, būtų puiku, — galiausiai pratariu raminamu tonu. — Bet man tikrai reikia grįžti į biurą...

Man žengus žingsnį, Sadi užkerta kelią nuoga ranka, ir aš sustoju bijodama eiti toliau.

— Ar žinai, kaip seniai nešokau? — staiga apimta aistros klausia ji. — Ar žinai, kaip seniai... nekraipiau pusrutuliukų? Metų metus buvau užspeista senos moters kūne, kažkur, kur nėra muzikos, nėra gyvybės...