Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Mūsų specializacija — aukštos kvalifikacijos motyvuotų asmenybių paieška vyresniųjų administracijos darbuotojų vietoms užimti, — sakau stengdamasi kalbėti kuo aiškiau. — Pamaniau, gal galėčiau pasikalbėti su kuo nors iš jūsų personalo skyriaus — paaiškinčiau, kokias paslaugas teikiame, gal kartu ką nors sumanytume...

— Lara, — dėdė Bilas kilsteli ranką, norėdamas mane sustabdyti. — Ką pasakytum, jei tave suvesčiau su savo personalo vadove ir jai pasakyčiau: „Štai mano dukterėčia, suteik jai šansą“?

Pajuntu sprogstantį džiaugsmo užtaisą. Norėčiau išgiedoti „Aleliuja“. Mano rizika pasiteisino!

— Pasakyčiau „labai ačiū, dėde Bilai!“ — pratariu vargais negalais, stengdamasi išlikti rami. — Dirbčiau kaip įmanydama geriau, po dvidešimt keturias valandas, septynias dienas per savaitę, būčiau tokia dėkinga...

— Ne, — nutraukia jis. — Nebūtum. Tada savęs negerbtum.

— K-ką? — nutylu sutrikusi.

— Aš sakau ne, — jis šauna į mane stulbinamai balta šypsena. — Lara, aš tau darau paslaugą. Jeigu viską padarysi pati viena, jausiesi daug geriau. Jausiesi pati visko užsitarnavusi.

— Žinoma, — nuryju įstrigusį gumulą; mano skruostai liepsnoja nuo patirto pažeminimo. — Aš tik sakau, kad tikrai noriu viską užsitarnauti. Tikrai noriu sunkiai dirbti. Tik pamaniau, galbūt...

— Lara, jei aš galiu pradėti nuo dviejų smulkių monetų, vadinasi, gali ir tu. — Akimirką jis žvelgia tiesiai man į akis. — Tikėk savimi. Tikėk savo svajone. Štai.

O, ne. Labai prašau, ne. Jis kiša ranką į kišenę ir ištiesia man dvi monetas po dešimt pensų.

— Štai tavosios dvi smulkios monetos, — jis pažvelgia į mane giliu, nuoširdžiu žvilgsniu, lygiai taip, kaip žvelgia TV reklamoje. — Lara, užsimerk. Pajausk. Patikėk. Pasakyk: „Štai mano pradžia.“

— Štai mano pradžia, — subambu gūždamasi. — Dėkoju.

Dėdė Bilas linkteli ir vėl griebiasi telefono.

— Paulai... Labai atsiprašau.

Sutrikusi ir išpilta karščio iš lėto pasitraukiu. Štai tau ir netikėta proga. Štai tau ir kontaktai. Aš tik noriu kuo greičiau prastumti tas kvailas laidotuves ir važiuoti namo.

Apeinu pastatą, įžengiu pro stiklines laidojimo namų duris ir atsiduriu vestibiulyje, kur pristatyta medžiaga muštų kėdžių, prikabinėta plakatų su balandžiais ir tvyro slogi atmosfera. Niekur nieko nesimato, net prie administratoriaus stalelio.

Staiga už šviesių medinių durų išgirstu kažką dainuojant. Šūdas. Jau prasidėjo. Vėluoju. Skubiai stumteliu duris; savaime suprantama, pamatau daugybę eilių suolų, kuriuose prisėdę žmonių. Salė tokia prikimšta, kad man įslinkus gale stovėję žmonės turi gerokai pasispausti grūsdamiesi į vieną pusę. Susirandu kuo kuklesnę vietelę.

Kai apsižvalgau mėgindama kur nors įžiūrėti mamą ir tėtį, nustembu pamačiusi, kokia daugybė žmonių čia susirinko. Ir kiek gėlių! Abi salės pusės išpuoštos įmantriausiomis baltų ir kreminių gėlių puokštėmis. Salės priekyje moteris gieda Pie Jesu , bet prieš mane tiek daug žmonių, kad aš jos nematau. Šalia manęs šniurkščioja pora atėjusiųjų, o vienai merginai skruostais tekėte teka ašaros. Pasijuntu taip, tarsi turėčiau iš jų pasimokyti. Visi šie žmonės susirinko atsisveikinti su mano senelio seseria, mano teta, o aš jos niekada nepažinojau.

Staiga apmirštu suvokusi, kad net gėlių nenusiunčiau. Gal man reikėjo užrašyti kokį atviruką ar dar ką nors? Dieve, tikiuosi, mama ir tėtis viską sutvarkė.

Muzika tokia graži, aplink tiek daug emocijų, kad staiga ir aš nebesusituriu — pajuntu, kaip ima perštėti akis. Šalia manęs stovi sena ponia su juodo aksomo kepuraite; ji pastebi mano ašaras ir atjausdama cakteli liežuviu.

— Ar turi nosinaitę, mieloji? — sušnabžda ji.

— Ne, — prisipažįstu, ir ponia akimirksniu atsega didelę senamadišką rankinę. Pasklinda kamparo kvapas, dirstelėjusi rankinėje pamatau kelias poras akinių, dėžutę mėtinių saldainių, pakelį plaukų smeigtukų, paketėlį su užrašu „Styga“ ir pusę maišelio trupininių pyragaičių.

— Į laidotuves visada reikėtų neštis nosinę, — ponia man duoda pakelį popierinių nosinaičių.

— Dėkoju, — žiopteliu imdama servetėlę. — Jūs labai miela. Beje, aš antros eilės dukterėčia.

Ponia linkteli reikšdama užuojautą.

— Turbūt jums dabar labai sunku. Kaip šeima laikosi?

— Eee... na... — lankstau servetėlę svarstydama, ką atsakyti. Juk negaliu tiesiai šviesiai išpilti: „Niekas labai neima į galvą; tiesą sakant, dėdė Bilas kieme vis dar kalbasi savuoju „BlackBerry.“ — Tokiu metu visi turime vienas kitą palaikyti, — galiausiai mėginu improvizuoti.

— Taigi, — senoji ponia liūdnai linksi, tarsi būčiau pasakiusi kažką tikrai išmintinga, o ne nuskaityta nuo atviruko su palinkėjimais. — Mes visi turime vienas kitą palaikyti. — Ji suspaudžia mano ranką. — Mieloji, man būtų malonu su tavimi pasikalbėti — bet kada, kada tik panorėsi. Man tikrai didelė garbė susipažinti su Berto giminaite.

— Dėkoju, — automatiškai tariu, bet paskui nutylu.

Berto?

Esu tikra, kad mano teta ne Bertas. Tiesą sakant, žinau, kad jos vardas kitoks. Ji buvo vardu Sadi.

— Žinai, tu labai į jį panaši, — moteris įdėmiai tyrinėja mano veidą.

Šūdas. Pataikiau ne į tas laidotuves.

— Šiek tiek panaši kakta. Ir nosis jo. Mieloji, ar tau kas nors kada nors yra tai sakęs?

— Eee... kažkada sakė! — dabar jau audringai atsakau. — Iš tikrųjų man dabar reikėtų... eee... Labai dėkoju už nosinaitę... — skubu skintis kelią link durų.

— Tai Berto antros eilės dukterėčia, — už nugaros išgirstu senosios ponios balsą. — Vargšelė, ji labai liūdi.

Kone užkrentu ant šviesių medinių durų ir vėl atsiduriu vestibiulyje, kur vos neužlekiu ant mamos ir tėčio. Jie stovi su moterimi, vilkinčia tamsiu kostiumėliu, paveltais žilais plaukais, rankoje laikančia pluoštą lapelių.

— Lara! Kur buvai? — nustebusi mama žiūri į duris. — Ką ten veikei?

— Ar buvote pono Kokso laidotuvėse? — žilaplaukė moteris atrodo apstulbusi.

— Aš pasiklydau! — mėginu gintis. — Nežinojau, kur eiti! Turėtumėte pakabinti ant durų korteles!

Moteris tyliai pakelia ranką ir parodo virš durų kabantį plastikinį užrašą: „Bertramas Koksas — 13.30“ Prakeikimas. Kodėl aš nepastebėjau?

— Na, kad ir kaip ten būtų, — mėginu atgauti orumą, — eikim. Reikia užsiimti vietas.

Antras skyrius

Užsiimti vietas. Anekdotas. Aš per visą savo gyvenimą nesijaučiau taip prislėgta.

Gerai, suprantu, čia laidotuvės. Ir neturėtų būti jokių lėbavimų. Tačiau Berto laidotuvėse bent jau žmonių labai daug, daug gėlių, muzikos, atitinkama nuotaika... Toje kitoje salėje bent jau jautiesi kažkaip kitaip.

Šioje salėje nėra nieko. Kambarys plikas ir šaltas, tik priekyje pastatytas uždengtas karstas ir skelbimų lentoje bjauriomis plastikinėmis raidėmis išdėliota: „Sadi Lankaster“. Jokių gėlių, jokių malonių kvapų, niekas negieda, tik iš garsiakalbių sklinda kažkokie įrašai. Salė beveik visai tuščia. Tik mama, tėtis ir aš vienoje pusėje, o dėdė Bilas, dėdienė Trudė ir mano pusseserė Deima — kitoje.

Vogčia nužvelgiu kitoje pusėje stovinčią šeimą. Nors mes ir giminės, jie vis tiek atrodo kaip atgijęs įžymybių žurnalas. Dėdė Bilas išsikėtojęs plastikinėje kėdėje, tarsi čia viskas būtų jo, ir maigo savąjį „BlackBerry“. Dėdienė Trudė sklaido žurnalą Heilo!) tikriausiai skaito apie visas savo drauges. Ji vilki siaura juoda suknele, šviesūs plaukai įmantriai sušukuoti nubraukus nuo veido, o dekoltė sritis dar labiau įdegusi ir įspūdingesnė nei tada, kai ją mačiau paskutinį kartą. Dėdienė Trudė už dėdės Bilo ištekėjo prieš dvidešimt metų, ir galiu prisiekti, kad šiandien ji atrodo jaunesnė nei vestuvinėse nuotraukose.