Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Žinoma, aš ją perskaičiau visą, nuo pirmo puslapio iki paskutinio. Ten rašoma apie tai, kaip jis teturėjo dvidešimt pensų, nusipirko puodelį kavos, paragavo, o skonis buvo toks bjaurus, kad jam šovė mintis atidaryti kavos parduotuves. Taigi jis atidarė vieną parduotuvę, paskui įkūrė visą jų tinklą, o dabar jam priklauso kone visas pasaulis. Jo pravardė — Alchemikas; kaip teigiama viename praėjusiais metais parašytame straipsnyje, visas verslo pasaulis trokšta sužinoti jo sėkmės paslaptis.

Todėl jis ir pradėjo „Dviejų smulkių monetų“ seminarus. Prieš kelis mėnesius slapčia nuėjau į vieną iš jų. Tiesiog sužinoti šį tą naudinga pradėtam visai naujam verslui. Susirinko du šimtai žmonių ir visi jie ryte rijo kiekvieną žodelį, o galiausiai mums reikėjo iškelti į viršų dvi monetas ir sakyti: „Štai manoji pradžia.“ Viskas atrodė labai prastai ir mane trikdė, bet visi kiti aplinkui atrodė labai įsijautę. Atvirai kalbant, visą laiką klausiausi ištempusi ausis, bet dar ir dabar nesuprantu, kaip jam viskas pavyko.

Žodžiu, pirmą milijoną jis uždirbo būdamas dvidešimt šešerių. Dvidešimt šešerių! Vos pradėjęs verslą jis iškart susilaukė sėkmės. O aš savąjį verslą pradėjau prieš šešis mėnesius, bet susilaukiau tik nuolatinio galvos skausmo.

— Gal vieną dieną judvi su Natalija irgi parašysite knygą apie savo verslą! — tarsi perskaičiusi mano mintis, sako mama.

— Pasaulinė valdžia čia pat už kampo, — širdingai išgieda tėtis.

— Žiūrėkit, voveraitė! — skubu mostelėti rodydama pro langą.

Tėvai taip rėmė mano verslą, kad tiesiog negaliu jiems pasakyti tiesos. Todėl, vos jiems užsiminus, keičiu temą.

Jeigu jau kalbėtume labai tiksliai, reikėtų pasakyti, kad mama ne iš karto man pritarė. Tiesą sakant, kai pirmą kartą pareiškiau metanti rinkodaros specialistės darbą ir visas santaupas skirianti personalo parinkimo kompanijai įkurti, nors niekada gyvenime nedirbau personalo viliotoja ir nieko apie tai neišmaniau, mama jautėsi patyrusi visišką krachą.

Bet ji nusiramino, kai paaiškinau, jog mano partnerė bus geriausia mano draugė Natalija, kad Natalija — aukščiausios klasės personalo viliotoja, kad iš pradžių ji ir vadovaus verslui, o aš dirbsiu administratore ir rinkodaros specialiste ir kartu ugdysiuosi personalo viliotojos įgūdžius, kad mes jau esame sudariusios keletą sutarčių ir ilgai netrukusios išsimokėsime banko suteiktą paskolą.

Sumanytas planas atrodė nepriekaištingas. Planas ir buvo nepriekaištingas. Kol prieš mėnesį Natalija neišvyko atostogauti, neįsimylėjo Goa paplūdimio dykūno, o po savaitės man neparašė žinutės ir nepranešė, jog tiksliai nežino, kada grįš, bet visos smulkmenos surašytos kompiuteryje, man viskas pasiseks, o čia — tikras banglentininkų rojus, ir man tikrai reikėtų ten apsilankyti, daug bučkių, Natalija XXXXX.

Daugiau niekada nesiimsiu bendro verslo su Natalija. Niekada niekada.

— Ar jau išjungiau? — mama abejodama baksnoja mobilųjį telefoną. — Nenoriu, kad pradėtų skambėti per apeigas.

— Pažiūrėkim, — tėtis įvairuoja į tuščią tarpą tarp automobilių, išjungia variklį ir paima telefoną. — Nori išjungti garsą?

— Ne! — itin sunerimusi sušunka mama. — Noriu išjungti telefoną! Gali būti, kad mygtukas nesuveiks ir garso išjungti nepavyks!

— Tada štai taip, — tėtis paspaudžia šoninį mygtuką. — Viskas išjungta. — Jis grąžina telefoną mamai, kuri neramiai jį nužvelgia.

— O kas, jeigu mano rankinėje jis kaip nors vėl įsijungs? — Ji žvelgia į mudu maldaujamu žvilgsniu. — Juk žinot, Merei taip ir nutiko katerių klube. Tasai daikčiukas atgijo ir ėmė skambėti jos rankinėje būtent tada, kai ji sėdėjo žiuri komisijoje. Jai sakė, kad ji tikriausiai kur nors sutrenkė telefoną ar kaip nors kitaip palietė...

Jos balsas vis labiau aukštėja, jai ima trūkti kvapo. Būtent dabar mano sesuo Tonia prarastų kantrybę ir drėbtų: „Mama, nebūk tokia kvaila, tavo telefonas tikrai neįsijungs!“

— Mama, — švelniai imu iš mamos telefoną, — gal palikime jį automobilyje?

— Taip, — ji kiek lengviau atsipučia. — Taip, gera mintis. Padėsiu į daiktinę.

Pažvelgiu į tėtį, jis man vos pastebimai nusišypso. Vargšė mama. Jos galvoje sukasi tokia daugybė absurdiškų dalykų. Jai tikrai vertėtų mažiau viską perdėti.

Mums einant prie laidojimo namų, išgirstu ore skardenančius savitai — tęsiamai — tariamus dėdės Bilo žodžius; ir tikrai — prasibrovę pro žmonių būrelį, pamatome jį, vilkintį odiniu švarku, pasigražinusį dirbtiniu įdegiu ir spiralinėmis garbanomis. Visi žino, kad dėdė Bilas dėl savo plaukų kraustosi iš proto. Jo plaukai stori, vešlūs, juodi kaip degutas, ir kai koks nors laikraštis drįsta pasamprotauti, ar tik jie nėra dažyti, jis ima grasinti pareikšiąs ieškinį.

— Šeima — visų svarbiausia, — sako jis džinsuotam žmogui, imančiam interviu. — Šeima — tai uola, ant kurios visi stovime. Jeigu dėl laidotuvių turiu keisti savo dienotvarkę — tebūnie.

Matau, kaip būrelį perlieja susižavėjimo banga. Viena mergina, laikanti vienkartinį kavos puodelį su „Lingtono“ ženklu, akivaizdžiai praradusi nuovoką ir nuolat šnabžda draugei:

— Čia tikrai jis!

— Šiam kartui pakaks... — prie operatoriaus žengia vienas iš dėdės Bilo asistentų. — Bilui reikia eiti į laidojimo namus. Dėkoju, vyručiai. Nebent kelis autografus... — priduria kreipdamasis į būrelį.

Kantriai laukiame stovėdami atokiau, kol dėdė Bilas spalvikliu visiems pasirašys ant kavos puodelių ir laidotuvių programėlių; kamera visus filmuoja. Pagaliau būrelis išsiskirsto, ir dėdė Bilas pasuka mūsų pusėn.

— Sveikas, Maiklai. Malonu tave matyti, — jis paspaudžia tėtei ranką ir iškart atsigręžia į asistentą. — Ar dar nesusiskambinai su Stivu?

— Štai, — asistentas skuba paduoti dėdei Bilui telefoną.

— Sveikas, Bilai! — tėtis su dėde Bilu visada elgiasi nepriekaištingai mandagiai. — Senokai nesimatėme. Kaip laikaisi? Sveikinu išleidus knygą.

— Ačiū už dovanotą knygą su autografu! — įsiterpia mama.

Bilas linkteli mums visiems ir sako tiesiai į telefoną:

— Stivai, gavau tavo elektroninį laišką.

Mama ir tėtis susižvalgo. Akivaizdu, kad didysis šeimos suėjimas baigtas.

— Išsiaiškinkime, kur mums reikia eiti, — sumurma mama tėtei. — Lara, ar eini?

— Tiesą sakant, aš dar čia pabūsiu, — nė nepasvarsčiusi atsakau. — Susitiksime viduje!

Palaukiu, kol dings tėvai, o tada prisigretinu prie dėdės Bilo. Staiga sumaniau planą-chuliganą. Seminaro metu dėdė Bilas sakė, kad kiekvieno verslininko raktas į sėkmę — tai mokėjimas pasinaudoti kiekviena proga. Na, aš — verslininkė, juk taip? O čia — manoji proga, tiesa?

Palaukiu, kol jis, atrodo, baigia pokalbį ir kiek dvejodama pratariu:

— Sveiki, dėde Bilai. Gal galėčiau minutėlę su jumis pasikalbėti?

— Luktelk, — jis pakelia ranką ir prideda prie ausies „BlackBerry“ aparatą. — Labas, Paulai. Kas atsitiko?

Jis pašnairuoja į mane ir pamoja; šį gestą išsiaiškinu kaip leidimą kalbėti.

— Ar žinojote, kad dabar esu personalo verbuotoja? — nervingai nusišypsau. — Dirbu su partnere, savo drauge. Mūsų pavadinimas — personalo paieškos kompanija L&N. Gal galėčiau jums papasakoti apie savo verslą?

Minutėlę dėdė Bilas susimąstęs žvelgia į mane suraukęs kaktą, o paskui prataria:

— Paulai, palauk.

Ohoho! Jis nutraukė savo pokalbį telefonu! Dėl manęs!