Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Taigi tada imi ir išrašai tikruosius savo jausmus, nes paprasčiausiai nori jais pasidalyti, bet jau po minutėlės buvęs tavo vaikinas pasikeičia telefono numerį ir viską iškloja tavo tėvams. Koks jis niekšas.

— Lara, suprantu, kad jauteisi labai įskaudinta, tau teko ištverti sunkų metą, — tėtis atsikrenkščia. — Bet praėjo beveik du mėnesiai. Mieloji, turi gyventi toliau. Bendrauk su kitais jaunais vyrukais... kur nors išeik, pasilinksmink...

O, Dieve, nebepakelsiu dar vienos tėtės paskaitos apie tai, kokia daugybė vyrų ketina pulti po kojom tokiai gražuolei kaip aš. Pirmiausia noriu pasakyti, pasaulyje apskritai nėra vyrų; visi tai žino. O penkių pėdų ir trijų colių neįdegusi mergina su trumpa riesta nosimi — jokia gražuolė.

Na, gerai, žinau, kad kartais atrodau gražiai. Mano veidas širdelės formos, akys didelės, žalios, ant nosies — kelios strazdanos. Galiausiai mano burna — maža ir tarsi bičių sugelta; tokios mano šeimoje neturi niekas kitas. Bet, patikėkite, nesu supermodelis.

— Ar taip ir pasielgei, kai tada, Polzete 1, išsiskyrei su mama?

Linksminaisi ir ieškojai pažinčių su kitomis? — nesusilaikau neišspjovusi, nors viskas nutiko labai seniai.

Tėtis atsidūsta ir susižvalgo su mama.

— Nereikėjo jai apie tai pasakoti, — sumurma mama, trindama kaktą. — Mums niekada nereikėjo apie tai užsiminti...

— Nes jeigu būtumėte taip ir elgęsi, — negailestingai tęsiu toliau, — niekada nebūtumėte vėl suėję, tiesa? Tėtis niekada taip ir nebūtų pasakęs, jog jis — strykas tavajam smuikui, jūs taip ir nebūtumėte susituokę.

Šis posakis apie smuiką ir stryką jau tapęs nemirtinga šeimos istorija. Tą pasakojimą esu girdėjusi nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Tėtis atvažiavo į mamos namus apsipylęs prakaitu, nes mynė dviratį, o ji verkė, bet dėjosi esanti persišaldžiusį; ir tada jie susitaikė, o močiutė davė jiems arbatos su trapios tešlos sausainėliais. (Nenumanau, kuo čia dėti trapios tešlos sausainėliai, bet jie visada paminimi.)

— Lara, širdele, — atsidūsta mama. — Šitai visai kas kita, mes draugavome trejus metus, buvome susižadėję...

— Žinau! — sušunku gindamasi. — Žinau, kad viskas buvo kitaip. Aš tik sakau, kad kartais žmonės vėl sueina. Tiesiog taip nutinka.

Tyla.

— Lara, tu visada buvai romantiškos sielos... — pradeda tėtis.

— Aš ne romantikė! — sušunku, tarsi būčiau išgirdusi mirtiną įžeidimą.

Spoksau į kilimą, kojos pirštu trindama audinio šerelius, bet akies krašteliu matau, kaip tėtis ir mama įnirtingai žiopčioja vienas kitam, ragindami vienas kitą prabilti pirmą. Mama purto galvą ir rodo į tėtį tarsi sakydama: „Tu pradėk!“

— Kai nutrauki kokią nors draugystę, — nevykusiai skubėdamas vėl pradeda tėtis, — labai paprasta atsigręžti ir pagalvoti, jog gyvenimas galėtų būti nuostabus, jeigu tik vėl būtumėt kartu. Bet...

Dabar jis rengiasi man pasakyti, jog gyvenimas — tai eskalatorius. Turiu kuo greičiau užbėgti jam už akių.

— Tėti. Paklausyk. Prašau, — man kažkaip pavyksta nutaisyti kuo ramiausią balsą. — Tu viską ne taip supratai. Nenoriu atnaujinti draugystės su Džošu, — mėginu kalbėti taip, tarsi ši mintis tikrai būtų absurdiška. — Ir ne todėl rašiau jam žinutes. Paprasčiausiai norėjau padėti tašką . Na, jis viską nutraukė neįspėjęs, nepasikalbėjęs, nieko neaptaręs. Taip ir nesulaukiau jokių atsakymų. Tarsi toji draugystė būtų... nebaigtas reikalas. Tarsi skaitytum Agatą Kristi ir niekada nesužinotum, kas tai padarė!

Štai. Dabar jie supras.

— Na, — galiausiai prataria tėtis, — suprantu tavo pyktį...

— Tik tiek ir tenorėjau, — pratariu kiek įmanoma įtikinamesniu balsu. — Norėjau suprasti, ką Džošas mano. Apie viską pasikalbėti, pabendrauti, kaip derėtų dviem civilizuotiems žmonėms.

Ir vėl susigrąžinti draugystę , tarsi tyli, taikli strėlė perveria mintis. Nes žinau , kad Džošas mane tebemyli, nors daugiau niekas taip nemano.

Tačiau nėra prasmės apie tai pasakoti tėvams. Jie niekada to nesupras. Ir kaipgi galėtų? Jie nė nenutuokia, kokia mudu su Džošu buvome nuostabi pora, kaip puikiai vienas kitam tikome. Jie nesupranta, kad jo sprendimas akivaizdžiai skubotas, išprovokuotas staigios panikos, berniokiškas, pagrįstas kažkokia turbūt nė neegzistuojančia priežastimi, ir jeigu tik galėčiau su juo pasikalbėtu net neabejoju, kad viską sutvarkyčiau ir mes vėl būtume kartu.

Kartais jaučiuosi gerokai pranokstanti savo tėvus; tikriausiai taip jautėsi ir Einšteinas, kai jo bičiuliai nuolat kartojo: „Patikėk, Albertai, visata tiesi“, o giliai širdyje jis slapta tikėjo: „Žinau, kad ji išlinkusi. Vieną dieną jums įrodysiu“.

Mama su tėte vėl vogčiomis žiopčioja vienas kitam. Reikėtų juos išvaduoti iš tokių nepatogumų.

— Šiaip ar taip, neturėtumėte dėl manęs nerimauti, — skubotai išberiu. — Nes aš jau išsikapsčiau. Na, gerai, gal visai ir neišsikapsčiau, — pasitaisau pamačiusi abejojančius jų veidus, — bet susitaikiau su tuo, kad Džošas kalbėtis nenori. Įsisąmoninau, kad kitaip tiesiog negalėjo būti. Daug sužinojau apie save ir... dabar man jau gerai. Tikrai.

Šypsena mano veide tarsi užklijuota. Jaučiuosi taip, lyg giedočiau kokių nors kuoktelėjusių garbintojų mantrą. Dabar turėčiau vilkėti ilgus drabužius ir mušti būgnelį su žvangučiais.

Hare hare... Aš jau išsikapsčiau... hare hare... dabar man jau geriau...

Tėtis ir mama susižvalgo. Nė nenutuokiu, ar jie manimi tiki, bet gerai nors tiek, kad ištempiau mus visus iš to klampaus pokalbio.

— Štai kur stiprios dvasios mergina! — su palengvėjimu prataria tėtis. — Puiku, Lara, žinojau, kad taip ir bus. Be to, turi susikaupti ir susitelkti į savo ir Natalijos verslą, kuris, savaime suprantama, kuo puikiausiai sukasi...

Dabar mano šypsena dar labiau primena religinio fanatiko išraišką.

— Be jokių abejonių!

Hare hare... mano verslas puikiai sukasi... hare hare... nėra jokių nesėkmių ar negandų...

— Aš taip džiaugiuosi, kad viską įveikei. — Mama prieina ir pabučiuoja man į viršugalvį. — O dabar jau reikėtų eiti. Susirask kokius nors juodus batelius, mikliau, mikliau!

Apmaudžiai atsidususi apsisuku ir nusivelku į miegamąjį. Graži, saulėta diena. Ir ją turėsiu praleisti „švęsdama“ bjaurią šeimos progą, minėdama mirusį šimto penkerių žmogų. Kartais gyvenimas tikrai užknisa.

Mums įvažiuojant į nedidukę pilkšvą automobilių stovėjimo aikštelę prie Poters Baro laidotuvių biuro, lauke, prie šoninių durų, pamatau būrelį žmonių. Paskui pamatau žybtelėjusią televizijos kamerą ir virš žmonių galvų kyšantį pūkuotą mikrofoną.

— Kas čia dedasi? — žvelgiu pro automobilio langą. — Čia dėl dėdės Bilo?

— Tikriausiai, — linksi tėtis.

— Man atrodo, kažkas apie jį kuria dokumentinį filmą, — įsiterpia mama. — Trudė buvo užsiminusi. Viskas dėl jo knygos.

Štai kas nutinka, kai koks nors giminaitis būna įžymybė. Pripranti prie netoliese šmėžuojančių televizijos kamerų. Ir prie žmonių, kurie, tau pasakius savo pavardę, klausia: „Lington? Ar pavardė kaip nors susijusi su „Lingtono kava“, cha cha?“; o kai atsakai „taip“, jie lieka priblokšti.

Mano dėdė Bilas yra Bilas Lingtonas, kuris būdamas dvidešimt šešerių tarsi iš nieko įkūrė „Lingtono kavą“ ir verslą išplėtojo į ištisą kavos parduotuvių imperiją, apėmusią visą pasaulį. Jo veidas atspaustas ant kiekvieno kavos puodelio, todėl kartais jis atrodo žymesnis net už bitlus ar dar ką nors. Jį pamatę pažintumėt. O dabar jis net dar populiaresnis nei paprastai, nes išleido autobiografiją „Dvi smulkios monetos“, kuri pasirodė praėjusį mėnesį ir tapo bestseleriu. Sakyčiau, Pirsas Brosnanas galėtų jį suvaidinti kino filme.