Sophie Kinsella - Nepaprasta namų šeimininkė

O, kad jį kur velniai. Man pasidaro silpna, pažvelgus į didžiulį aplanką. Reikės dirbti be atokvėpio, kol visa tai išanalizuosiu.

Ketermanas visada man duoda papildomo juodo darbo, kurio nesivargina atlikti pats. Tiesą sakant, visi partneriai daro tą patį. Net Arnoldas. Dažnai jie manęs net neperspėja, o tik nutrenkia kokį segtuvą man ant stalo su prilipdytu neįskaitomu rašteliu ir tikisi, kad aš su visu tuo susitvarkysiu.

— Kas nors neaišku? — jo akys susiaurėja.

— Viskas aišku, — žvaliai atsakau tokiu „aš galiu“, potencialaus naujo partnerio balsu. — Susitiksime susirinkime.

Jis išdidžiai nužingsniuoja, o aš žvilgteliu į laikrodį. Dvidešimt dvi minutės po dešimtos. Turiu lygiai aštuonias minutes įsitikinti, kad Falons sandorio dokumentai sutvarkyti. Atverčiu segtuvą ir greitai perbėgu akimis puslapius, ieškodama klaidų, netikslumų. Išmokau skaityti kur kas greičiau, kai įsidarbinau Carter Spink.

Tiesą sakant, viską darau greičiau. Einu greičiau, kalbu greičiau, valgau greičiau... myliuosi greičiau...

Nepasakyčiau, kad pastaruoju metu man tai teko daryti daug kartų, bet prieš keletą metų susitikinėjau su vienu vyresniųjų partnerių iš Berry Sorbes firmos. Jo vardas buvo Džeikobas. Jis dirbo su dideliais tarptautiniais sandoriais ir turėjo dar mažiau laiko negu aš. Ilgainiui mes išsitreniravome tai atlikti per šešias minutes. Manau, būtų buvę gana patogu, jei būtume vienas su kitu sudarinėję sutartis. (Bet, žinoma, mes to nedarėme.) Paprastai būdavo taip, kad jis padėdavo man pasiekti viršūnę, tada aš jam padėdavau pabaigti, o paskui iškart po to mes pasitikrindavome savo elektroninį paštą.

Taigi mes pasiekdavome orgazmą beveik vienu metu. Tad niekas negalėtų pasakyti, kad tai blogas seksas. Aš skaitau Cosmopolitan, tad išmanau šiuos dalykus.

Šiaip ar taip tuo metu Džeikobas gavo gerą pasiūlymą ir persikėlė gyventi į Bostoną. Tokia buvo pabaiga. Per daug nesikrimtau.

Kalbant visai atvirai, iš tiesų aš juo pernelyg nesižavėjau.

— Samanta? — mintis pertraukia balsas. Tai mano sekretorė Megė. Ji pradėjo dirbti tik prieš kelias savaites, todėl jos dar gerai nepažįstu. — Jūs gavote žinutę, kai buvote išėjusi. Nuo Džoanos.

— Džoanos iš Cliford Chance? — suklustu. — Gerai. Pasakyk jai, kad gavau jos elektroninį laišką apie ketvirtąjį straipsnį ir paskambinsiu jai popiet...

— Ne ta Džoana, — pertraukia Megė. — Jūsų nauja namų valytoja Džoana. Ji nori sužinoti, kur laikote dulkių siurblio maišelius.

Abejingai ją nužvelgiu.

— Ką?

— Dulkių siurblio maišelius, — kantriai pakartoja Megė. — Ji jų neranda.

— Kodėl jai prireikė kišti dulkių siurblį į maišelį? — sutrinku. — Ji nori jį kur nors neštis?

Megė išpučia akis tarsi nesuvokdama, ar aš kalbu rimtai, ar juokauju.

— Maišeliai, kurie dedami į dulkių siurblį, — atsargiai paaiškina ji, — kad surinktų dulkes... ar turite tokių?

— Aaa! — greitai susivokiu. — Tie maišeliai. Ee...

Mąsliai susiraukiu, tarsi atsakymas jau būtų man ant liežuvio galo. Tiesa ta, kad aš net negaliu įsivaizduoti, kaip atrodo mano dulkių siurblys. Ar kada nors jį mačiau? Žinau, kad jis buvo pristatytas į namus, nes durininkas pasirašė, kad jį gavo.

— Gal turite Dyson, — bando pagelbėti Megė. — Jiems nereikia maišelių. Ar jūsų dulkių siurblys apvalus, ar pailgas? — ji laukia mano atsakymo.

Nė neįsivaizduoju, apie ką ji kalba. Bet tikrai neketinu prisipažinti.

— Sutvarkysiu šį reikalą, — profesionalės balsu bandau baigti pokalbį ir pradedu rūšiuoti savo popierius. — Ačiū, Mege.

— Ji taip pat norėjo dar kai ko paklausti, — Megė peržvelgia užrašus. — Štai. Kaip reikia įjungti jūsų orkaitę?

Akimirką vis dar rūšiuoju dokumentus, tarsi nebūčiau nugirdusi. Aišku, kad žinau, kaip įjungti orkaitę.

— Na, reikia pasukti... ee... rankeną, — bandau kalbėti nerūpestingai. — Juk tai iš tikrųjų akivaizdu...

— Ji minėjo kažkokį keistą laikrodinį mechanizmą, — mąsliai suraukia kaktą Megė. — Jūsų viryklė dujinė ar elektrinė?

Gana. Manau, jau laikas tučtuojau nutraukti šį pokalbį.

— Mege, man tikrai dabar reikia paskambinti, — apgailestaudama parodau į telefoną.

— Tai ką man pasakyti jūsų valytojai? — neatlyžta Megė. — Ji laukia mano skambučio.

— Pasakyk jai... kad nesuktų sau dėl to šiandien galvos. Aš viską sutvarkysiu.

Megei uždarius mano kabineto duris, paimu lipnų popierėlį ir ant jo užrašau priminimą.

1. Kaip įjungti orkaitę?

2. Maišeliai dulkių siurbliui — nupirkti.

Padedu rašiklį į šalį ir pamasažuoju smilkinius. Tikrai neturiu tam laiko. Noriu pasakyti, neturiu laiko dulkių siurblio maišeliams. Aš net nežinau, kaip jie atrodo. Dievaži, netgi nežinau, kur juos parduoda...

Staiga man šauna išganinga mintis. Užsisakysiu naują dulkių siurblį, kuriame jau yra maišelis — daugkartinio naudojimo.

— Samanta.

— Ką? Kas nutiko? — atsimerkiu ir kaip įkąsta pašoku nuo kėdės. Tarpduryje stovi Gajus Ešbis.

Gajus yra mano geriausias draugas firmoje. Jis — šešių pėdų ūgio, įdegusios odos ir tamsių akių išvaizdus vyrukas. Kiekvienas jo kūno colis kalba apie ramų, savimi pasitikintį, nepriekaištingą skonį turintį teisininką. Bet šį rytą jo plaukai susivėlę, o po akimis tamsūs ratilai.

— Nurimk, — nusišypso Gajus. — Tai tik aš. Eini į susirinkimą?

Jo šypsena nuostabi. Ne tik aš, bet ir visi kiti tai pastebėjo tą pačią akimirką, kai jis pasirodė mūsų firmoje.

— O... Ee... taip, ateinu, — susirenku dokumentus ir tada nerūpestingai paklausiu: — Gerai jautiesi, Gajau? Atrodai pavargęs.

Jis išsiskyrė su mergina. Visą naktį jie siaubingai kivirčijosi, ir ji išėjo visiems laikams...

Ne, ji emigravo į Naująją Zelandiją...

— Dirbau visą naktį, — susiraukė Gajus. — Prakeiktas Ketermanas. Antžmogis, — plačiai nusižiovauja jis, atidengdamas eilę baltutėlių dantų, kuriuos susitvarkė dar mokydamasis Harvardo Teisės fakultete.

Gajus dievagojasi, kad neturėjo kito pasirinkimo. Matyt, Harvarde negausi diplomo, kol kosmetikos chirurgas nepasirašys tau įskaitos.

— Tikra kankynė, — užjausdama palinguoju galvą ir atidarau duris. — Eime.

Gajų pažįstu jau metus. Nuo tada, kai jis tapo vienu iš partnerių korporacijos skyriuje. Jis protingas ir linksmas, dirba taip pat, kaip ir aš. Taip, tarp mūsų tarsi yra kažkokia trauka...

Neatmestina galimybė, kad mums gal būtų kas nors išėję, jei viskas nebūtų pakrypę kita linkme. Tačiau nutiko kvailas nesusipratimas ir...

Nesvarbu. Nieko neįvyko. Smulkmenos nesvarbios. Aš daugiau nieko nesitikiu. Mes draugai ir to man užtenka.

Gerai, štai kas iš tikrųjų nutiko.

Ko gero, Gajus mane pastebėjo pačią pirmąją savo darbo dieną firmoje, kaip ir aš jį pastebėjau. Jis rodė susidomėjimą. Jis paklausė, ar turiu vaikiną. Neturėjau.

Tai buvo lemiamas momentas: aš tikrai neturėjau vaikino. Ką tik buvau išsiskyrusi su Džeikobu. Taigi viskas būtų buvę tiesiog idealu.

Bet Nigelis Makdermontas, kurį galima pavadinti tik pačiu kvailiausiu, besmegeniu, atsilikusiu mulkiu, prišnekėjo Gajui, kad aš susitikinėju su vienu vyresniųjų partnerių iš Berry Sorbes firmos.

Nors aš jau buvau išsiskyrusi.

Mano nuomone, sistemoje daug spragų. Viskas turėtų būti daug aiškiau. Žmonėms reikėtų pritaisyti tokius ženklus kaip tualete. Užimta. Laisva. Reikėtų pašalinti bet kokį dviprasmiškumą.