Aš dar turiu brolį Piterį, bet, kaip jau minėjau, jam pakriko nervai. Dabar jis gyvena Prancūzijoje, vietinėje mokykloje moko anglų kalbos ir net neturi telefono atsakiklio. Na, o tėtis gyvena Pietų Afrikos Respublikoje su savo trečiąja žmona. Nelabai dažnai jį mačiau nuo to laiko, kai man buvo treji. Bet viskas gerai. Mano mama turi tiek energijos, kad jos užtektų dviem tėvams.
Žvilgteliu į laikrodį. Septynios keturiasdešimt dvi. Mes važiuojame pakrante. Mane apima lengvas jaudulys. Kada paskutinį kartą mačiau savo mamą? Tikriausiai... per Kalėdas. Prieš pusmetį.
Sustojame prie pat restorano durų, ir aš sumoku taksi vairuotojui, palikdama nemažus arbatpinigius.
— Linkiu jums šaunaus vakaro! — palinki jis. — Dar kartą su gimtadieniu!
— Ačiū!
Įskubu pro restorano duris vidun ir žvalgausi mamos arba Danielio, bet jų niekur nematyti.
— Sveiki! — kreipiuosi į administratorių. — Susitinku su panele Tenison.
Tai mama. Ji nepritaria tam, kad moteris pasikeistų savo pavardę į vyro. Ji taip pat nepalankiai žiūri į namų šeimininkes, į valgio gaminimą, namų tvarkymą, mokymąsi spausdinti ir mano, kad visos moterys turėtų uždirbti daugiau negu vyrai, nes jos — iš prigimties protingesnės.
Administratorius palydi mane prie tuščio stalelio kampe, ir aš įsitaisau ant zomšinės sėdynės prie sienos.
— Labas! — nusišypsau priėjusiam padavėjui. — Norėčiau Buck’s Fizz sidro, kokteilį „atsuktuvas“ ir taurę martinio. Atneškite gėrimus, kai ateis svečiai.
Mama visada geria kokteilius su degtine ir sultimis. Neįsivaizduoju, ką šiuo metu mėgsta Danielis, bet martinio jis neatsisakys.
Padavėjas linkteli galvą ir pradingsta, o aš, dairydamasi į kitus vakarieniaujančius žmones, išlankstau savo servetėlę. Maxim’s yra šaunus restoranas. Tamsios medinės grindys, metaliniai staliukai, neryškus apšvietimas. Šis restoranas labai populiarus tarp teisininkų. Tiesą sakant, mano mama čia turi savo sąskaitą. Prie atokaus staliuko sėdi du partneriai iš Linklaters kompanijos. Prie baro matau sėdintį vieną garsiausių prieštaringai vertinamų advokatų Londone. Pokalbių šurmulys, atkemšamų butelių garsai, šakučių ir didžiulių lėkščių skambesys tarytum susilieja į garsų jūros ošimą su kartkartėmis užplūstančiomis juoko bangomis.
Tyrinėdama meniu, staiga pasijuntu alkana kaip vilkas. Jau savaitę normaliai nevalgiau, o viskas čia atrodo taip skaniai. Glajumi aplieta antis. Pagardinta mėtomis ir česnakais aviena. O ypatingų patiekalų grafoje puikuojasi šokoladinė mėtinė suflė su naminiu šerbetu. Aš tik viliuosi, kad mama galės pasilikti pakankamai ilgai, kad suvalgytų pudingą. Ji turi įprotį ateiti vakarieniauti ir išlėkti dar nesuvalgius pagrindinio patiekalo. Daugybę kartų esu girdėjusi ją sakant, kad visiems turėtų užtekti pusės vakarienei skirto laiko. Problema ta, kad ji nelabai domisi maistu. Ar bet kuo kitu ne tokiu protingu kaip ji. Taip atkrenta daugelis žmonių.
Bet Danielis pasiliks. Kai tik mano brolis pradeda butelį vyno, jaučia pareigą jį ištuštinti iki dugno.
— Panele Svyting, — prie manęs prisiartina administratorius, laikydamas rankoje mobilųjį telefoną, — turiu jums žinutę. Jūsų mama užtruko kontoroje.
— O, — bandau nuslėpti nusivylimą. Bet negaliu skųstis. Daugybę kartų esu pasielgusi taip pat. — Tai... kelintą valandą ji bus čia?
Administratorius tyliai žvelgia į mane keletą sekundžių. Man rodos, pastebiu gailestį jo akyse.
— Galite pasikalbėti su ja telefonu. Jos sekretorė tuojau jus sujungs... Alio? — taria jis į ragelį. — Panelės Tenison dukra šalia manęs.
— Samanta? — mano ausį pasiekia aiškus, ryžtingas balsas. — Brangioji, man labai gaila, bet negalėsiu šį vakarą atvykti.
— Visai negalėsi? — mano lūpos suvirpa. — Net... šio to išgerti?
Jos kontora yra vos už penkių minučių kelio nuo čia, netoli juridinės korporacijos, rengiančios advokatus.
— Pernelyg daug darbo. Turiu labai sunkią bylą, rytoj privalau pasirodyti teisme... Ne, paduok man kitą bylą, — paliepia ji kažkam kabinete. — Tokie dalykai nutinka, — tęsia ji, — bet gero tau vakaro su Danielių. Ak, ir su gimtadieniu! Aš pervedžiau tris šimtus svarų į tavo sąskaitą banke.
— O, aišku, — patylėjusi padėkoju su nedideliu kartėliu balse. — Dėkui.
— Ar jau yra kokių naujienų dėl tavo skyrimo partnere?
— Dar ne.
Girdžiu, kaip ji barbena rašikliu į telefoną.
— Kiek valandų dirbai šį mėnesį?
— Hm... tikriausiai apie du šimtus...
— Ir manai, kad to pakanka? Samanta, tu juk nenori likti už borto. Jaunesni teisininkai nuolatos mins tau ant kulnų. Toks teisininkas kaip tu gali lengvai būti nustelbtas.
— Du šimtai valandų yra visai daug, — ginuosi, — palyginti su kitais...
— Tu turi būti geresnė už kitus! — ji nutraukia mano mintį tarsi teismo salėje. — Negali pasirodyti nė kruopelytės prasčiau negu puikiai. Tai lemtingas periodas. — Ne ta byla! — nekantriai priduria kažkam. — Palauk minutėlę, Samanta...
— Samanta?
Sutrikusi pakeliu akis ir pamatau melsvą kostiumėlį vilkinčią merginą, einančią mano stalelio link. Rankose ji laiko didžiuliu kaspinu papuoštą dovanų krepšį ir plačiai šypsosi.
— Aš — Lorena, Danielio asmeninė sekretorė, — išdainuoja ji laibu balseliu, kurį staiga atpažįstu. — Man labai gaila, bet jis negalės šį vakarą atvykti. Bet turiu jums šį tą — be to, jis nori su jumis pasisveikinti telefonu.
Ji ištiesia man mažutį mobiliojo ryšio telefoną. Visiškai sutrikusi paimu jį ir prispaudžiu prie kitos ausies.
— Labas, Samanta, — dalykiškai pasisveikina brolis. — Klausyk, širdele, mes dabar intensyviai bandome sudaryti vieną didelį sandorį. Negaliu atvykti.
Mane apima baisus apmaudas. Nė vienas neateis?
— Atleisk, mažute, — tęsia Danielis. — Vienas iš tų svarbių dalykų. Bet juk tu puikiai praleisi laiką su mama, ar ne?
Kelis kartus sunkiai nuryju seiles. Negaliu pripažinti, kad ir ji mane pavedė. Negaliu pasakyti, kad sėdžiu čia visiškai viena.
— Žinoma! — kažkokiu būdu nutaisau nerūpestingą toną. — Mes pavakarieniausime dviese!
— Pervedžiau į tavo sąskaitą šiek tiek pinigų. Nusipirk ką nors gražaus. O Lorena turėjo atnešti tau šokoladinį siurprizą nuo manęs, — priduria išdidžiai. — Pats išrinkau.
Pažvelgiu tuščiomis akimis į dovanų dėžę, kurią laiko Lorena. Ten ne šokoladas, o muilas.
— Labai miela, Danieli, — įstengiu susitvardyti, — labai ačiū.
— Su gimimo diena...
Staiga išgirstu dainuojant man už nugaros. Atsisuku ir pamatau padavėją, nešiną kokteiline taure. Joje liepsnoja bengališka ugnelė, o ant metalinio padėklo karamele užrašyta: „Su Gimtadieniu, Samanta“. Šalia padėta miniatiūrinė suvenyrinė meniu su vyriausiojo virėjo parašu. Trys padavėjai seka iš paskos, visi choru traukdami tradicinę gimtadienio dainą.
Po akimirkos prie jų nedrąsiai prisijungia ir Lorena.
— Su gimimo diena...
Padavėjas pastato padėklą priešais mane, bet abiejose rankose laikau po mobiliojo ryšio telefoną.
— Palaikysiu, — pasisiūlo Lorena ir paima Danielio telefoną. Ji prideda jį prie ausies ir nusišypso man. — Jis dainuoja! — padrąsinamai rodo pirštu į telefono ragelį.
— Samanta? — išgirstu mamos balsą. — Ar tu vis dar ten?
Читать дальше