Sophie Kinsella - Nepaprasta namų šeimininkė

Tyrinėdama meniu, staiga pasijuntu alkana kaip vilkas. Jau savaitę normaliai nevalgiau, o viskas čia atrodo taip skaniai. Glajumi aplieta antis. Pagardinta mėtomis ir česnakais aviena. O ypatingų patiekalų grafoje puikuojasi šokoladinė mėtinė suflė su naminiu šerbetu. Aš tik viliuosi, kad mama galės pasilikti pakankamai ilgai, kad suvalgytų pudingą. Ji turi įprotį ateiti vakarieniauti ir išlėkti dar nesuvalgius pagrindinio patiekalo. Daugybę kartų esu girdėjusi ją sakant, kad visiems turėtų užtekti pusės vakarienei skirto laiko. Problema ta, kad ji nelabai domisi maistu. Ar bet kuo kitu ne tokiu protingu kaip ji. Taip atkrenta daugelis žmonių.

Bet Danielis pasiliks. Kai tik mano brolis pradeda butelį vyno, jaučia pareigą jį ištuštinti iki dugno.

— Panele Svyting, — prie manęs prisiartina administratorius, laikydamas rankoje mobilųjį telefoną, — turiu jums žinutę. Jūsų mama užtruko kontoroje.

— O, — bandau nuslėpti nusivylimą. Bet negaliu skųstis. Daugybę kartų esu pasielgusi taip pat. — Tai... kelintą valandą ji bus čia?

Administratorius tyliai žvelgia į mane keletą sekundžių. Man rodos, pastebiu gailestį jo akyse.

— Galite pasikalbėti su ja telefonu. Jos sekretorė tuojau jus sujungs... Alio? — taria jis į ragelį. — Panelės Tenison dukra šalia manęs.

— Samanta? — mano ausį pasiekia aiškus, ryžtingas balsas. — Brangioji, man labai gaila, bet negalėsiu šį vakarą atvykti.

— Visai negalėsi? — mano lūpos suvirpa. — Net... šio to išgerti?

Jos kontora yra vos už penkių minučių kelio nuo čia, netoli juridinės korporacijos, rengiančios advokatus.

— Pernelyg daug darbo. Turiu labai sunkią bylą, rytoj privalau pasirodyti teisme... Ne, paduok man kitą bylą, — paliepia ji kažkam kabinete. — Tokie dalykai nutinka, — tęsia ji, — bet gero tau vakaro su Danielių. Ak, ir su gimtadieniu! Aš pervedžiau tris šimtus svarų į tavo sąskaitą banke.

— O, aišku, — patylėjusi padėkoju su nedideliu kartėliu balse. — Dėkui.

— Ar jau yra kokių naujienų dėl tavo skyrimo partnere?

— Dar ne.

Girdžiu, kaip ji barbena rašikliu į telefoną.

— Kiek valandų dirbai šį mėnesį?

— Hm... tikriausiai apie du šimtus...

— Ir manai, kad to pakanka? Samanta, tu juk nenori likti už borto. Jaunesni teisininkai nuolatos mins tau ant kulnų. Toks teisininkas kaip tu gali lengvai būti nustelbtas.

— Du šimtai valandų yra visai daug, — ginuosi, — palyginti su kitais...

— Tu turi būti geresnė už kitus! — ji nutraukia mano mintį tarsi teismo salėje. — Negali pasirodyti nė kruopelytės prasčiau negu puikiai. Tai lemtingas periodas. — Ne ta byla! — nekantriai priduria kažkam. — Palauk minutėlę, Samanta...

— Samanta?

Sutrikusi pakeliu akis ir pamatau melsvą kostiumėlį vilkinčią merginą, einančią mano stalelio link. Rankose ji laiko didžiuliu kaspinu papuoštą dovanų krepšį ir plačiai šypsosi.

— Aš — Lorena, Danielio asmeninė sekretorė, — išdainuoja ji laibu balseliu, kurį staiga atpažįstu. — Man labai gaila, bet jis negalės šį vakarą atvykti. Bet turiu jums šį tą — be to, jis nori su jumis pasisveikinti telefonu.

Ji ištiesia man mažutį mobiliojo ryšio telefoną. Visiškai sutrikusi paimu jį ir prispaudžiu prie kitos ausies.

— Labas, Samanta, — dalykiškai pasisveikina brolis. — Klausyk, širdele, mes dabar intensyviai bandome sudaryti vieną didelį sandorį. Negaliu atvykti.

Mane apima baisus apmaudas. Nė vienas neateis?

— Atleisk, mažute, — tęsia Danielis. — Vienas iš tų svarbių dalykų. Bet juk tu puikiai praleisi laiką su mama, ar ne?

Kelis kartus sunkiai nuryju seiles. Negaliu pripažinti, kad ir ji mane pavedė. Negaliu pasakyti, kad sėdžiu čia visiškai viena.

— Žinoma! — kažkokiu būdu nutaisau nerūpestingą toną. — Mes pavakarieniausime dviese!

— Pervedžiau į tavo sąskaitą šiek tiek pinigų. Nusipirk ką nors gražaus. O Lorena turėjo atnešti tau šokoladinį siurprizą nuo manęs, — priduria išdidžiai. — Pats išrinkau.

Pažvelgiu tuščiomis akimis į dovanų dėžę, kurią laiko Lorena. Ten ne šokoladas, o muilas.

— Labai miela, Danieli, — įstengiu susitvardyti, — labai ačiū.

— Su gimimo diena...

Staiga išgirstu dainuojant man už nugaros. Atsisuku ir pamatau padavėją, nešiną kokteiline taure. Joje liepsnoja bengališka ugnelė, o ant metalinio padėklo karamele užrašyta: „Su Gimtadieniu, Samanta“. Šalia padėta miniatiūrinė suvenyrinė meniu su vyriausiojo virėjo parašu. Trys padavėjai seka iš paskos, visi choru traukdami tradicinę gimtadienio dainą.

Po akimirkos prie jų nedrąsiai prisijungia ir Lorena.

— Su gimimo diena...

Padavėjas pastato padėklą priešais mane, bet abiejose rankose laikau po mobiliojo ryšio telefoną.

— Palaikysiu, — pasisiūlo Lorena ir paima Danielio telefoną. Ji prideda jį prie ausies ir nusišypso man. — Jis dainuoja! — padrąsinamai rodo pirštu į telefono ragelį.

— Samanta? — išgirstu mamos balsą. — Ar tu vis dar ten?

— Aš tik... jie dainuoja „Su gimimo diena“...

Padedu telefoną ant stalo. Kiek padvejojusi Lorena atsargiai padeda kitą telefoną greta.

Štai mano šeimyninis gimtadienio vakarėlis.

Du mobilieji telefonai.

Matau, kaip žmonės žiūri į dainuojančius padavėjus ir kaip jų šypsenos stingsta veiduose, kai jie pastebi, kad sėdžiu viena. Padavėjų veiduose atsispindi gailestis. Stengiuosi nenukabinti nosies, bet mano skruostai dega iš gėdos.

Staiga pasirodo padavėjas, kuris priėmė mano užsakymą. Ant padėklo jis neša tris kokteilius, ir truputį sutrikęs nužvelgia tuščią stalą.

— Kam martinis?

— Jis buvo skirtas mano broliui...

— Tai bus Nokia, — paslaugiai įsiterpia Lorena, rodydama į mobiliojo ryšio telefoną.

Pauzė. Tada, nutaisęs ramų profesionalo veidą, padavėjas pastato taurę priešais telefoną ant kartoninio dėkliuko.

Norisi juoktis — tik akis kažkas skaudžiai duria ir nežinau ar sugebėčiau. Jis pastato kitus kokteilius ant stalo, linkteli man ir pasišalina. Nejauki pauzė.

— Taigi, šiaip ar taip... — Lorena atsiima Danielio telefoną ir kyšteli jį į savo rankinę. — Su gimtadieniu! Linkiu gero vakaro!

Jai ištipenus iš restorano, aš paimu kitą telefoną atsisveikinti su mama, bet ji jau padėjusi ragelį. Dainuojantys padavėjai išgaravo. Likau tik aš su krepšiu muilo.

— Norėtumėte užsisakyti? — restorano administratorius vėl pasirodo prie mano stalo. — Rekomenduočiau rizotą, — maloniai pataria jis. — Gal lengvų salotų ir taurę vyno?

— Tiesiog gal atneškite sąskaitą, ačiū, — prisiverčiu nusišypsoti.

Visai nesvarbu.

Iš tiesų mums niekada nepavykdavo visiems kartu pavakarieniauti. Tai buvo labai naivi idėja. Nereikėjo nė bandyti. Mes visi užsiėmę, daug dirbame. Tokia jau mano šeima.

Stovint prie restorano prieš akis išdygsta taksi, ir aš greitai ištiesiu ranką, norėdama sustabdyti. Užpakalinės durelės atsidaro ir pasirodo aptrinti, blizgučiais nusagstyti sandalai, išlenda apdriskę džinsai, megztas kaftanas, pažįstamai susitaršę šviesūs plaukai...

— Palaukite čia, — paliepia ji taksi vairuotojui. — Užtruksiu tik penkias minutes.

— Frėja? — negaliu patikėti savo akimis. Ji atsisuka ir išpučia akis.

— Samanta! Ką tu veiki ant šaligatvio?

— Ką tu čia veiki? — atkertu. — Maniau, tu ruošiesi vykti į Indiją.

— Esu kaip tik pakeliui! Susitinku su Lordu oro uoste po... — ji žvilgteli į laikrodį: — dešimties minučių.