Sophie Kinsella: Nepaprasta namų šeimininkė

Ji nutaiso nusikaltusį veidą ir aš nesusilaikiusi nusijuokiu. Pažįstu Frėją nuo septynerių metų. Kartu ėjome į pradinę mokyklą. Pačią pirmą pažinties dieną ji man pasakė, kad jos šeima — cirko artistai ir kad ji moka joti ant dramblio ir vaikščioti lynu. Visą semestrą ja tikėjau ir išsižiojusi klausiausi istorijų apie egzotišką cirko artistų gyvenimą. Kol vieną kartą jos pasiimti iš mokyklos atvažiavo tėvai, ir paaiškėjo, kad jie — apskaitininkai, dirbantys Staines firmoje. Net ir tada ji nesutriko ir pasakė, kad jie dirbo cirke anksčiau.

Jos akys žydros, o strazdanota oda visada įdegusi nuo kelionių. Šiuo metu jos nosies oda truputį lupasi. Kaip matau, mano draugė įsisegė naują auskarą ausies kremzlėje. Frėjos dantys patys balčiausi ir kreiviausi iš visų, kokius man teko matyti, o kai ji juokiasi, jos viršutinės lūpos kamputis pakyla.

— Atvažiavau čia nekviesta, norėdama įsibrauti į tavo gimtadienio vakarėlį, — Frėjos akys įtariai pakrypo į restoraną. — Bet maniau, kad pavėlavau. Kas nutiko?

— Na... — prikandu lūpą. — Taip jau išėjo, kad... mama ir Danielis...

— Anksti išbėgo? — Frėjos veidą perkreipia siaubo grimasa. — Nepasirodė? Jėzau Kristau, tikri šunsnukiai. Kodėl jie nors vieną kartą negali suteikti pirmenybės tau, o ne savo prakeiktam... — ji nutyla sunkiai kvėpuodama. — Atleisk. Aš žinau. Jie — tavo šeima. Pamiršk tai.

Nepasakyčiau, kad Frėja ir mano mama gerai sutaria.

— Nesvarbu, — liūdnai gūžteliu pečiais. — Tikrai. Aš vis tiek turiu begalę darbo, kurį reikia atlikti.

— Darbo? — ji įsispokso į mane. — Dabar? Tu kalbi rimtai? Ar tau darbo diena kada nors baigiasi?

— Šiuo metu tikrai daug darbo, — bandau gintis. — Toks periodas.

— Visada tau toks periodas! Visada krizinė situacija! Kiekvienais metais tu atsisakai bet kokių linksmybių...

— Netiesa.

— Kasmet tu man sakai, kad greitai turėsi daugiau laisvo laiko. Bet niekada neturi! — jos akyse gilus susirūpinimas. — Samanta, kas nutiko tavo gyvenimui?

Keletą akimirkų aš žvelgiu į ją. Už manęs gatvėje riaumodami lekia automobiliai. Nežinau, ką atsakyti. Kalbant atvirai, aš jau nepamenu, koks mano gyvenimas buvo.

— Noriu tapti partnere Carter Spink, — pagaliau prabylu. — Štai ko aš noriu. Kartais reikia aukotis.

— O kas bus, kai tu tapsi partnere? — neatlyžta ji. — Ar tau palengvės?

Vengdama atsakymo gūžteliu pečiais. Tiesa ta, kad niekada nesusimąsčiau, kas bus, kai tapsiu partnere. Tai tarsi svajonė. Nepasiekiama žvaigždė danguje.

— Dėl Dievo meilės, tau dvidešimt devyneri! — Frėja gestikuliuoja kaulėtais, sidabro žiedais apmaustytais pirštais. — Turėtumei mokėti kartais pasielgti spontaniškai. Tau reikėtų pamatyti pasaulio! — Ji sugriebia mano ranką. — Samanta, lekiam į Indiją. Dabar!

— Ką? — apstulbusi nusijuokiu. — Negaliu vykti į Indiją!

— Pasiimk mėnesį atostogų. Kodėl ne? Juk jie tavęs neatleis. Važiuojam į oro uostą, nupirksime tau bilietą...

— Frėja, tu išprotėjusi. Rimtai, — spusteliu jos ranką. — Myliu tave, bet tu pamišusi.

Spaudžiantys mano ranką Frėjos pirštai pamažu atsileidžia.

— Ir tu pamišusi, bet tave myliu.

Jos mobilusis telefonas pradeda skambėti, bet ji nekreipia dėmesio. Užuot atsiliepusi, ji kuičiasi savo nertoje rankinėje. Galiausiai ištraukia mažutį, įmantriai išgraviruotą sidabrinį kvepalų buteliuką, bet kaip suvyniotą į violetinės spalvos šilko skiautę.

— Štai, — įbruka man į delną.

— Frėja, — aš pasukioju buteliuką rankose, — jis nuostabus.

— Pamaniau, kad tau patiks, — ji išsitraukia mobiliojo ryšio telefoną iš kišenės. — Labas! — nekantriai atsiliepia. — Klausyk, Lordai, aš tuoj atvažiuosiu, gerai?

Frėjos vyro pilnas vardas yra Lordas Endrius Edgerlis. Frėjos sugalvota pravardė jam buvo tiesiog pokštas, bet kažkaip prilipo. Jie susipažino prieš penkerius metus Izraelyje ir susituokė Las Vegase. Formaliai ji tapo ledi Edgerli, nors sunku tai suvokti. Ypač patiems Edgerliams.

— Ačiū, kad atėjai. Ačiū už dovaną, — apkabinu ją. — Linkiu pasakiškai praleisti laiką Indijoje.

— Ačiū, taip ir bus, — Frėja lipa atgal į taksi. — O jei tu apsigalvosi, tik duok man žinią. Prasimanyk ką nors — nelaimė šeimoje ar dar ką nors. Duok jiems mano numerį. Užtarsiu tave, kad ir kokia būtų tavo istorija.

— Važiuok, — juokdamasi paraginu ją ir lengvai stumteliu. — Skrisk į Indiją.

Durys užsitrenkia ir ji iškiša galvą pro langą.

— Samanta... sėkmės rytoj, — ji tvirtai spusteli mano ranką ir staiga surimtėjusi pažvelgia į akis. — Jei tikrai to nori, linkiu tau tai gauti.

— To aš noriu labiau už viską, — žvelgiant į savo geriausią draugę visas mano apsimestinis nerūpestingumas išgaruoja. — Frėja, nemoku žodžiais apsakyti, kaip to trokštu.

— Tau pasiseks. Žinau, — ji pabučiuoja man ranką ir pamojuoja atsisveikindama. — Ir negrįžk šiandien į darbą! Pažadėk! — dar spėju išgirsti jos šūksnį, kai jos taksi triukšmingai nurūksta.

— Gerai! Pažadu! — sušunku jai įkandin. Palaukiu, kol automobilis išnyksta iš akių ir susistabdau kitą taksi.

— Prašau į Carter Spink, — pasakau lipdama į automobilį.

Pažadėjau sukryžiavusi pirštus. Žinoma, kad važiuoju į darbą.

Grįžtu namo vienuoliktą valandą vakaro, išsunkta kaip citrina ir apmirusiomis smegenimis. Sutvarkiau tik pusę Ketermano segtuvo. Prakeiktas Ketermanas, griežiu dantimis, stumtelėdama 1930 metų statybos didžiulio daugiabučio namo, kuriame gyvenu, lauko duris. Prakeiktas Ketermanas. Prakeiktas... prakeiktas...

— Labas vakaras, Samanta.

Atšoku kokį metrą atgal. Ketermanas. Štai čia, stovi tiesiai prie liftų, laikydamas rankoje išsipūtusį portfelį. Tą akimirką mane apima siaubas. Ką jis čia veikia?

O gal aš išprotėjau ir man pradėjo vaidentis vyresnieji partneriai?

— Kažkas man prasitarė, kad čia gyveni, — jo akys žybteli pro akinius. — Laikinai išsinuomojau 32 butą. Šią savaitę būsime kaimynai.

Ne. Prašau, pasakykite man, kad tai netiesa. Jis čia gyvena?

— Ee... Sveiki atvykę! — tariu iš visų jėgų stengdamasi, kad mano žodžiai nuskambėtų nuoširdžiai. Lifto durys atsidaro, ir mes abu atsiduriame jame.

32 numeris. Vadinasi, jis gyvena tik dviem aukštais aukščiau negu aš.

Jaučiuosi taip, lyg būtų atsikraustęs mano mokyklos direktorius. Kada aš galėsiu vėl lengvai atsikvėpti? Kodėl jis pasirinko kaip tik šį pastatą?

Mes kylame liftu tylėdami. Aš vis labiau jaučiuosi nepatogiai. Gal reikėtų ką nors pasakyti? Lengvai kaimyniškai paplepėti?

— Aš jau peržiūrėjau nemažai medžiagos, kurią man davėte, — pagaliau ištariu.

— Gerai, — trumpai atsako jis ir linkteli galvą.

Tai tiek iš to paplepėjimo. Reikėtų pereiti prie rimtesnių dalykų.

Ar rytoj aš vis dėlto tapsiu partnere?

— Na, tai labanakt, — nenatūraliu balsu atsisveikinu, išlipdama iš lifto.

— Labos nakties, Samanta.

Užsidarius lifto durims išleidžiu begarsį klyksmą. Negaliu gyventi tame pačiame pastate su Ketermanu. Man reikės išsikraustyti.

Jau ketinu kišti raktą į spyną, kai atsiveria priešais esančio buto durys.

— Samanta?

Mano širdis nurieda į kulnus. Tik to man dar šį vakarą trūko. Mano kaimynė ponia Farlei. Jos plaukai sidabro spalvos, ji turi tris šunis ir nepaprastai domisi mano asmeniniu gyvenimu. Vis dėlto ji labai maloni ir priima man skirtus siuntinius, todėl jai leidžiu juos apčiupinėti, ir, kada tik panorėjus, patenkinti smalsumą žvilgtelint, kas yra pakuotėje.