Sophie Kinsella - Nepaprasta namų šeimininkė

Prašau išnagrinėti prisegtą Glazerbrooks Ltd skolinį įsipareigojimą. Prašau pasirūpinti registracija Verslo rūmuose.

Žiūriu į raštelį be ypatingo susidomėjimo. Third Union bankas yra Arnoldo klientas. Man teko dirbti su jais tik vieną kartą. Paskola penkiasdešimčiai milijonų dolerių Glazerbrooks kompanijai. Man tereikia užregistruoti ją Verslo rūmuose per dvidešimt vieną dieną. Tiesiog dar vienas pilkas darbelis iš tų, kuriuos partneriai visada palieka ant mano stalo. Iš tiesų, manau, tuojau perduosiu jį kam nors kitam. Automatiškai pažvelgiu į datą.

Pažvelgiu dar kartą, tik įdėmiau. Gegužės 26-oji.

Gegužės 26-oji?

Suakmenėjusi spoksau į dokumentą. Ar šis prašymas gulėjo ant mano stalo penkias savaites?

Bet... aš negaliu. Noriu pasakyti... aš negalėjau. Tai reikštų...

Tai reikštų, kad pražiopsojau galutinį terminą.

Sunkiai nuryju seiles. Tikriausiai neteisingai perskaičiau ar dar kažkas. Negalėjau padaryti tokios esminės klaidos. Negalėjau neužregistruoti įmokos laiku. Aš visada užregistruoju įmokas laiku.

Užsimerkiu, stengdamasi nurimti. Tikriausiai klystu. Dėl to kaltas susijaudinimas, tapus partnere. Mano smegenys perkalto. Gerai. Pažvelkime dar kartą, tik jau labai atidžiai.

Atsimerkiu ir pasižiūriu į priminimą, bet jame parašyta viskas taip, kaip ir anksčiau. Pasirūpinti registracija. Juodu ant balto prašyta data — gegužės 26-oji. Tai reikštų, kad leidau savo klientui suteikti neapdraustą paskolą. Tai reikštų, kad padariau pačią elementariausią klaidą, kokią gali padaryti teisininkas.

Mano džiaugsmingas švytėjimas dingsta. Sprandą sukausto lediniai gniaužtai. Beviltiškai bandau prisiminti, ar Arnoldas kalbėjosi su manimi apie šį reikalą. Negaliu prisiminti net užuominos apie tai. Bet, kita vertus, — kam jam reikėjo duoti užuominą? Juk tai paprasta paskolos sutartis. Tokius dalykus mes atlikti galime ir miegodami. Jis tikriausiai buvo įsitikinęs, kad įvykdysiu jo nurodymus. Jis pasitikėjo manimi.

O Jėzau.

Dar kartą greitai perverčiu lapus, beviltiškai ieškodama kokio nors kabliuko, kuris padėtų man išsigelbėti. Kokio nors sakinio, kuris leistų man su palengvėjimu sušukti: „Ak, žinoma!“ Bet tokio sakinio nerandu. Spausdama rankoje dokumentą jaučiu, kaip man svaigsta galva. Kaip tai galėjo nutikti? Ar bent jau pastebėjau šį dokumentą? O gal tiesiog nustūmiau šalin, ketindama atlikti užduotį vėliau? Neprisimenu. Velniai griebtų, neprisimenu.

Ką dabar darysiu? Pagalvojus apie pasekmes, gerklę užsmaugia panika. Third Union bankas paskolino Glazerbrooks penkiasdešimt milijonu svarų sterlingų. Kadangi pinigų suma neužregistruota, ši multimilijoninė svarų sterlingų paskola liko neapdrausta. Jei rytoj Glazerbrooks subankrutuotų, Third Union bankas stotų į ilgą eilę norinčių atsiimti skolą ir greičiausiai nieko nepeštų.

— Samanta! — šūkteli pro duris Megė, ir aš pašoku kaip įgelta. Instinktyviai uždengiu delnu Arnoldo rašytą raštelį, nors ji nė nežiūri į tą pusę, tuo labiau vis tiek nesuprastų reikšmingumo.

— Ką tik išgirdau! — teatrališkai sukužda ji. — Gajus prasitarė! Sveikinu!

— Mm... ačiū! — kažkaip sugebu išspausti šypseną.

— Kaip tik verdu arbatą. Gal norėtum?

— Būtų... puiku. Ačiū.

Megė išnyksta, ir aš susiimu rankomis už galvos. Stengiuosi išlikti rami, bet viduje kyla siaubas. Turiu prisipažinti sau. Suklydau.

Suklydau.

Ką dabar darysiu? Mano visas kūnas įsitempęs iš baimės. Nesiseka mąstyti blaiviai...

Tada staiga ausyse suskamba vakar ištarti Gajaus žodžiai. Klaida yra ne klaida, kol ją galima ištaisyti.

Taip. Juk aš vis dar galiu viską sutvarkyti. Vis tiek galiu užregistruoti šią pinigų sumą.

Tai bus nepakeliama. Turėsiu pasakyti, ką padariau bankui, Glazerbrooks, Arnoldui, Ketermanui. Reikės visus dokumentus tvarkyti iš naujo. O blogiausia, kad reikės susitaikyti su tuo, kad visi žino, jog padariau kvailą, neapdairią klaidą, kurią galėtų padaryti nebent praktikantas.

Štai ir galas mano partnerystei, — šmėkšteli mintis ir tą akimirką mane supykina.

Bet kitos išeities nėra. Turiu gelbėti situaciją.

Greitai prisijungiu prie Verslo rūmų internetinio puslapio ir įrašau į paieškos laukelį Glazerbrooks. Jei per šį laiką nebuvo užregistruota jokia kita paskola, galėsiu tuojau pat sutvarkyti šį reikalą...

Negalėdama patikėti savo akimis spoksau į ekraną.

Ne.

Negali būti.

50 milijonų svarų sterlingų paskola buvo užregistruota praėjusią savaitę kažkokios kompanijos BLLC Holding. Mūsų klientas nustumtas žemyn kreditorių eilėje.

Mano galvoje grumiasi padrikos mintys. Negerai. Labai negerai. Reikia kuo greičiau su kuo nors apie tai pasikalbėti. Turiu kuo greičiau kažką padaryti, kol nebuvo paimta dar daugiau paskolų. Reikia... pasakyti Arnoldui.

Bet vien jau nuo šios minties mane suparalyžiuoja siaubas.

Negaliu. Negaliu tiesiog išeiti iš savo kabineto ir pranešti, kad padariau esminę, pačią elementariausią klaidą ir sukėliau riziką savo klientui prarasti 50 milijonų svarų sterlingų. Pirmiausia aš... pasistengsiu pati išsrėbti šią košę, o tik po to pasakysiu kam nors kitam. Išsiaiškinsiu, kokie yra nuostolių limitai. Taip. Pirmiausia paskambinsiu į banką. Kuo greičiau jie sužinos, tuo geriau.

— Samanta?

— Ką? — beveik pašoku nuo kėdės.

— O, tu šiandien susijaudinusi! — nusijuokia Megė ir prieina prie mano stalo, tiesdama kavos puodelį. — Jautiesi pasaulio viršūnėje? — mirkteli ji man.

Kalbant atvirai, tą akimirką tikrai nesuvokiu, apie ką ji kalba. Mano pasaulis dabar sumažėjęs taip, kad jame telpu tik aš, mano klaida ir galimi mano veiksmai, kad galėčiau ją ištaisyti.

— Ak! Žinoma. Taip! — bandau nusišypsoti ir slapta nusišluostau savo drėgnas nuo prakaito rankas į servetėlę.

— Lažinuosi, kad dar esi euforijoje! — ji atsiremia į dokumentų spintą. — Šaldytuve jau laukia šampanas.

— Ee... puiku! Tiesą sakant, Mege, aš tikrai esu dabar užsiėmusi...

— Ak, — ji atrodo įsižeidusi. — Na, gerai. Netrukdysiu.

Ji išeina pro duris pasipiktinusi. Tikriausiai galvoja, kad aš — tikra karvė. Bet kiekviena minutė dabar yra dar viena rizikos minutė. Turiu paskambinti į banką. Tuojau pat.

Peržvelgiu prisegtą kontaktų sąrašą ir surandu Third. Union atstovo vardą ir telefono numerį. Čarlzas Konvėjus.

Turiu paskambinti šiam vyrui. Esu priversta sutrikdyti šio vyro dieną ir prisipažinti, kad aš visiškai susimoviau. Drebančiomis rankomis pakeliu ragelį. Jaučiuosi lyg psichologiškai ruoščiausi nerti į nuodingą pelkę, kurioje knibždėte knibžda siurbėlių.

Kelias akimirkas tiesiog sėdžiu, tuščiai spoksodama į numerių klaviatūrą, drąsindama save pasiryžti. Pagaliau surenku numerį. Pasigirdus ilgam pyptelėjimui mano širdis pradeda pašėlusiai daužytis.

— Čarlzas Konvėjus.

— Sveiki! — pasakau, stengdamasi, kad mano balsas neimtų trūkinėti. — Jums skambina Samanta Svyting iš Carter Spink. Manau, nesame pažįstami.

— Sveika, Samanta, — jo balsas gana draugiškas. — Kuo galiu jums padėti?

— Skambinu dėl... techninio pobūdžio problemos. Noriu pasikalbėti apie... — vos įstengiu tai ištarti, — Glazerbrooks.

— O, jūs jau apie tai žinote, — atsidūsta Čarlzas Konvėjus. — Naujienos sklinda greitai.

Kambarys, rodos, ima mažėti. Stipriau suspaudžiu rankoje ragelį.