Sophie Kinsella: Nepaprasta namų šeimininkė

— Ką žinau? — mano balso tembras aukštesnis negu norėčiau. — Aš nieko nežinau.

— Ak! Pamaniau, kad jūs dėl to ir skambinate, — jis padaro pauzę. Girdžiu, kaip jis kažkam paliepia tą prakeiktą dalyką surasti per Google. — Taip, jie skambino šiandien. Tas paskutinis bandymas išsigelbėti jiems akivaizdžiai nepavyko...

Jis vis dar kalba, bet aš jau negirdžiu. Man silpna. Akyse mirguliuoja juodi taškeliai.

Glazerbrooks bankrutuoja. Jie jau niekada nesudarys naujos sutarties. Net per visą milijoną metų.

Negalėsiu užregistruoti paskolos.

Negalėsiu ištaisyti klaidos.

Per mane Third. Union bankas prarado 50 milijonų svarų sterlingų.

Jaučiuosi taip, tarsi man tuoj prasidės haliucinacijos. Apimtai panikos norisi kažką veblenti. Norisi sviesti telefoną žemyn ir labai greitai pabėgti.

Čarlzo Konvėjaus balsas staiga pasiekia mano sąmonę.

— Labai gerai, kad jūs paskambinote, — girdžiu, kaip jis nerūpestingai barbena kompiuterio klaviatūrą. — Tikriausiai norite dar kartą patikrinti paskolos saugumą.

Keletą akimirkų negaliu ištarti nė žodžio.

— Taip, — pagaliau ištariu kimiu balsu ir drebėdama padedu ragelį. Jaučiu, kad tuoj apsivemsiu.

Susimoviau.

Taip susimoviau, kad net...

Kad net negaliu...

Nelabai suvokdama, ką darau, aš atitraukiu kėdę. Turiu iš čia dingti. Kuo greičiau.

Penktas

Praeinu administratores nesidairydama, tarsi būčiau įsijungusi autopilotą. Patenku į vidurdienio saulės nušviestą gatvę, knibždėte knibždančią žmonių. Einu koja už kojos, neišsiskirdama iš visų tų firmų darbuotojų minios.

Išskyrus tai, kad esu kitokia. Aš ką tik praradau penkiasdešimt milijonų svarų sterlingų, kurie priklausė mano klientui.

Penkiasdešimt milijonų. Muša didžiulis būgnas mano galvoje.

Nesuprantu, kaip tai nutiko. Nesuprantu. Mano protas nepajėgia to suvokti. Galvoje sukasi tos pačios įkyrios mintys. Kaip galėjau nepamatyti... kaip galėjau pražiopsoti...

Aš net nemačiau to dokumento. Aš į jį nė nežvilgtelėjau. Tikriausiai jis buvo padėtas ant mano stalo ir apkrautas kuo nors kitu. Segtuvu, krūva sutarčių, puodeliu kavos.

Viena klaida. Apsirikimas. Vienintelė klaida per visą mano karjerą. Noriu pabusti iš šio košmaro. Noriu, kad tai būtų atsitikę filme arba kam nors kitam. Tebūnie tai istorija, kurią išgirdau bare ir dėkojau savo fortūnai, kad tai buvau ne aš...

Bet tai buvau aš. Tai esu aš. Mano karjerai galas. Paskutinis žmogus, kuris padarė tokią klaidą Carter Spink — Tedas Stivensas. 1983-iaisiais jis prarado dešimt milijonų svarų sterlingų, priklausančių jo klientui. Jis iškart buvo atleistas.

O aš praradau penkis kartus tiek.

Mano kvėpavimas darosi paviršutiniškas, ima svaigti galva, jaučiuosi, lyg kažkas mane smaugtų. Tikriausiai man panikos priepuolis. Atsisėdu ant suoliuko ir laukiu, kol palengvės.

Visai nesijaučiu geriau. Man tik blogiau.

Staiga pašoku iš siaubo, kai mano kišenėje suvibruoja mobilusis telefonas... išsitraukiu jį ir pažvelgiu, kas skambina. Gajus.

Negaliu su juo kalbėtis. Negaliu su niekuo kalbėtis. Tik ne dabar.

Po akimirkos telefonas praneša, kad gavau vieną garsinį pranešimą. Pakeliu telefoną prie ausies ir paspaudžiu „1“, kad perklausyčiau.

— Samanta! — pasigirsta linksmas Gajaus balsas. — Kur tu? Mes visi laukiame čia su šampanu atšvęsti tavo didžiojo paskelbimo partnere!

Partnerė. Vos neapsipilu ašaromis. Bet... aš negaliu. Pernelyg skaudu, kad galėčiau verkti. Įsikišu telefoną į kišenę ir vėl atsistoju ant kojų. Pradedu eiti vis greičiau ir greičiau, braudamasi pro pėsčiuosius, nekreipdama dėmesio į mane nulydinčius keistus žvilgsnius. Mano galva tvinksi. Net neįsivaizduoju, kur einu, bet sustoti negaliu.

Atrodo, kad apsvaigusi einu jau valandų valandas, aklai kojomis mindama grindinį. Saulė spigina, šaligatviai dulkėti. Po valandėlės galva pradeda nepaliaujamai tvinkčioti. Kažkuriuo metu mano mobilusis telefonas vėl pradeda vibruoti, bet nekreipiu dėmesio.

Pagaliau, kai pradeda skaudėti kojas, sulėtinu žingsnį trumpam pailsėti. Mano burna išdžiūvusi. Visiškai netekau skysčių. Reikia vandens. Pakeliu galvą, mėgindama susiorientuoti, kur esu. Kažkokiu būdu atsiradau Padington stotyje.

Mane supa triukšmas ir daugybė keliautojų. Fluorescentinės šviesos, oro kondicionieriai ir garsiai skelbiami pranešimai verčia mane krūpčioti. Prieinu prie kiosko, kuriame parduodamas mineralinis vanduo. Vėl suvibruoja mobiliojo ryšio telefonas. Išsiimu jį ir pasižiūriu į ekraną. Penkiolika praleistų skambučių ir dar vienas žodinis pranešimas nuo Gajaus. Jis paliko jį maždaug prieš dvidešimt minučių.

Iš susijaudinimo plakančia širdimi padvejoju, bet paspaudžiu „1“ ir klausau.

— Jėzau Kristau, Samanta, kas nutiko?

Jo balsas jau visai nelinksmas. Atvirkščiai — labai įsitempęs. Visas mano kūnas pašiurpsta iš baimės.

— Mes žinome, — sako jis. — Supratai? Mes žinome apie Third Union banką. Čarlzas Konvėjus paskambino. Tada Ketermanas rado dokumentus ant tavo stalo. Grįžk į biurą tuojau pat. Paskambink man.

Jis padeda ragelį, bet aš nepajudu iš vietos. Esu sukaustyta baimės.

Jie žino. Jie visi žino.

Juodi taškeliai vėl pradeda šokti prieš mano akis. Viduje kyla šleikštulys. Visas Carter Spink kolektyvas žino, kad aš susimoviau. Žmonės skambins vieni kitiems. Siųs elektroninius laiškus, piktdžiugiškai skelbdami naujieną. Ar girdėjai...

Stovėdama ten akies krašteliu kai ką pastebiu. Pažįstamas veidas, vos įžiūrimas minioje. Pasuku galvą ir pašnairuoju į vyrą, stengdamasi jį atpažinti — tada mane vėl apima siaubas.

Gregas Parkeris, vienas iš vyresniųjų partnerių. Jis žingsniuoja per laukiamąją salę apsirengęs savo brangiu kostiumu, laikydamas mobilųjį telefoną rankoje. Jo antakiai suraukti, jis atrodo labai susirūpinęs.

— Tai kur ji yra? — per visą salę nuvilnija jo klausimas.

Panika trenkia man kaip žaibas. Turiu dingti iš čia. Turiu pasislėpti. Dabar. Užlendu už stambios moters smėlio spalvos suknele ir bandau taip atsistoti, kad ji mane uždengtų. Bet ji nesiliauja vaikščiojusi aplinkui, ir aš turiu vilktis paskui tarsi uodega.

— Jūs kažko norėjote? Gal jūs elgeta? — staiga ji atsigręžia ir įtariai nužvelgia mane.

— Ne! — papurtau galvą ištikta šoko, — aš... ee...

Juk negaliu sakyti: „Aš slepiuosi už jūsų.“

— Pasitraukite nuo manęs! — rūsčiai nužvelgia ji mane ir išdidžiai nužingsniuoja į Kosta kavinę. Mano širdis daužosi krūtinėje. Aš visai be priedangos stoviu viduryje laukiamosios salės. Gregas Parkeris dabar stabtelėjo. Jis stovi už kokių penkiasdešimties jardų nuo manęs, vis dar kalbėdamas mobiliuoju telefonu.

Jei pajudėsiu, jis mane pamatys. Jei stovėsiu kaip stovėjusi... jis mane pamatys.

Staiga elektroninė išvykimų lenta atnaujina informaciją. Grupė žvelgusių į ją žmonių pasiėmė savo lagaminus, laikraščius ir pasuko prie devintosios išvykimo aikštelės.

Nedvejodama įsimaišau į tą grupę ir pasislepiu jos viduryje. Mes pasiekiame devintąją aikštelę per atvertas užkardas. Įlipu į traukinį kartu su visais kitais, skubėdama vagonu kaip galima tolyn.

Traukinys pajuda iš stoties, ir aš susmunku ant sėdynės priešais šeimą, dėvinčią Londono zoologijos sodo marškinėliais. Jie nusišypso man, o aš kažkaip sugebu jiems atsakyti šypsena. Jaučiuosi absoliučiai atitrūkusi nuo šio pasaulio.