Sophie Kinsella: Nepaprasta namų šeimininkė

Einant koridoriumi ji atidaro ir uždaro duris, rodo man lovas su baldakimais ir rankų darbo užuolaidas, kol man dar labiau apsvaigsta galva. Nežinau, kokias tabletes prarijau, bet kiekvieną minutę jaučiuosi vis keisčiau.

— Žaliasis kambarys... beje, kaip vėliau būtumei sužinojusi, mes neturime nei vaikų, nei naminių gyvūnų... Rūkai? — staiga pasiteirauja Trišė, įtraukdama dūmą.

— Em... ne, ačiū.

— Kad ir kaip būtų, mums tai neturi jokios reikšmės.

Mes nusileidžiame laiptais žemyn. Noriu atsiremti į sieną, kad išsilaikyčiau ant kojų, bet gėlėti tapetai sumirga akyse, ir siena tarsi atitolsta.

— Ar gerai jautiesi? — laiku mane pagauna Edis, kai vos nesusmunku ant grindų.

— Manau, tie skausmą malšinantys vaistai buvo truputį per stiprūs, — sumurmu.

— Na, jie ganėtinai stipraus poveikio, — Trišė susirūpinusi žvelgia į mane. — Tu šiandien gėrei alkoholio, ar ne?

— Na... taip.

— Aa, — jos veidas įsitempia. — Na, tada viskas gerai, jei tik nepradėsi regėti haliucinacijų. Tada mums reikės iškviesti gydytoją. O... štai mes ir atėjome! — tęsia ji ir plačiu mostu atveria paskutines duris. — Darbuotojų patalpos.

Visi kambariai name milžiniški. Šis yra maždaug mano buto dydžio, blankiomis sienomis, akmeninėmis palangėmis ir langais, pro kuriuos matyti sodas. Čia stovi pati paprasčiausia plati ir ilga lova, užtiesta šiugždančia balta patalyne.

Akimirką kovoju su nenugalimu troškimu atsigulti, padėti galvą ant minkštos pagalvės ir užsimiršus palaimingai užmigti.

— Jauku, — mandagiai pasakau. — Gražus kambarys.

— Puiku! — pliaukšteli delnais Edis. — Na, Samanta, sakyčiau, kad gavai darbą!

Pažvelgiu į jį apsvaigusi.

Darbą?

Kokį darbą?

— Edi! — nukerta Trišė. — Negali tiesiog taip pasiūlyti jai darbo! Dar nepabaigėme interviu!

Interviu?

Gal kažko nenugirdau?

— Mes jai net nepateikėme pilno darbo aprašymo! — vis dar spiriasi Trišė. — Neaptarėme visų smulkmenų!

— Na, tai aptark visas smulkmenas! — atšauna Edis. Trišė perveria jį piktu žvilgsniu ir atsikrenkščia.

— Taigi, Samanta, — oficialiu tonu kreipiasi ji į mane, — į tavo, kaip namų šeimininkės, pareigas įeis...

— Atleiskite? — suglumusi spoksau į ją.

Susierzinusi Trišė cvakteli liežuviu.

— Į tavo, kaip namų šeimininkės, pareigas, — pakartoja ji lėčiau, — įeis namų tvarkymas, skalbimas ir valgio gaminimas. Vilkėsi uniformą ir išlaikysi paslaugų ir pagarbų...

Mano pareigos...

Šie žmonės mano, kad ieškau namų šeimininkės darbo?

Akimirką esu pernelyg priblokšta, kad galėčiau ištarti bent žodį.

— ... Gyvenamoji vieta ir maistas, — tęsia Trišė, — ir keturios savaitės atostogų per metus.

— Kokia alga? — susidomėjęs paklausia Edis. — Ar mokėsime jai daugiau negu paskutinei merginai?

Manau, kad tą akimirką Trišė būtų galėjusi jį pasmaugti plikomis rankomis.

— Labai atsiprašau, Samanta! — man net nespėjus praverti burnos taria ji ir išsitempia Edį iš kambario. Iš už uždarų durų pasigirsta piktas prislopintas ginčas.

Apsidairau, bandydama atgauti sveiką nuovoką.

Jie mano, kad esu namų šeimininkė. Namų šeimininkė! Koks absurdas. Reikia pasakyti tiesą. Reikia paaiškinti, kad įvyko nesusipratimas.

Mane vėl apima svaigulys, ir aš atsisėdu ant lovos. Tada nesusilaikiusi atsigulu ant vėsios baltos antklodės ir užsimerkiu. Jaučiuosi lyg skęsčiau debesyse.

Nenoriu keltis. Nenoriu keltis iš šios lovos. Jaučiuosi kaip rojuje.

Buvo ilga diena. Ilgas, sekinantis, skausmingas dienos košmaras. Tiesiog noriu, kad jis baigtųsi.

— Samanta, atleisk, kad verčiame tave laukti, — atsimerkiu ir, sutelkusi visas jėgas, pakeliu galvą. Į kambarį įeina lydima įraudusio Edžio Trišė. — Prieš tęsiant toliau, gal turi kokių klausimų dėl savo pareigų?

Apsvaigusi prisimerkusi žvelgiu į ją.

Tai ta akimirka, kai reikia paaiškinti, kad įvyko didelė klaida. Kad aš nesu namų šeimininkė. Aš esu teisininkė.

Bet mano lūpos lieka užčiauptos.

Nenoriu išeiti. Noriu išsidrėbti šioje lovoje ir pasinerti į užmarštį.

Galėčiau pasilikti čia vieną naktį, — dingteli man. — Tik vieną naktį. Galėčiau pasikalbėti apie šį nesusipratimą rytoj.

— Mm... ar galima būtų pradėti šį vakarą? — girdžiu save sakant.

— Kodėl gi ne... — pradeda Edis.

— Tik nereikia taip skubėti, — ryžtingai pertraukia jį Trišė. — Mes turime užtektinai šio darbo vertų kandidatų, Samanta. Keletą gana įspūdingų. Viena mergina netgi turi aukščiausio lygio prancūzų kulinarijos diplomą!

Reikšmingai žvelgdama į mane ji prisidega cigaretę. Tą akimirką manyje kažkas sukirba, tarsi automatinis refleksas. Negaliu nieko padaryti. Jis stipresnis už mane, didesnis net už mano troškimą griūti į šitą minkštą baltą lovą.

Ar ji nori pasakyti...

Ar ji turi galvoje, kad galiu negauti šio darbo?

Keletą sekundžių įdėmiai žvelgiu į Trišę. Kažkur giliai po painia mano šoko būsena jaučiu mažą virptelėjimą, kad grįžta senoji Samanta. Manyje įsišaknijęs ambicingumas kelia savo nunarintą galvą ir uostinėja orą. Jis pasiraitoja rankoves ir pasispjaudo delnus. Galiu laisvai įveikti prancūzų kulinarijos ekspertę mergiotę.

Nežinau, ką reiškia nesėkmingas pokalbis dėl darbo.

Ir neketinu patirti pralaimėjimo dabar.

— Taigi, — Trišė dirsteli į savo sąrašą: — Ar turite patirties skalbti įvairiais būdais?

— Mokykloje laimėjau geriausios skalbėjos titulą, — atsakau kukliai linktelėdama galvą. — Būtent tada ir prasidėjo mano karjera.

— Viešpatie! — Trišė atrodo apstulbusi. — O jūsų kulinariniai sugebėjimai?

— Mano mokytojas buvo Mišelis de la Ru de la Blankas, — padarau pauzę, kad skambėtų įspūdingiau. — Be abejo, jo vardas kalba pats už save.

— Žinoma! — pritaria Trišė ir sutrikusi žvilgteli į Edį.

Mes vėl sėdime oranžerijoje. Trišė šaudo serijas klausimų, kurie tikriausiai nurašyti nuo „Kaip pasisamdyti namų šeimininkę“ lankstinuko. Aš atsakau į kiekvieną klausimą visiškai ramiai ir užtikrintai.

Giliai viduje girdžiu silpną balselį, šaukiantį: „Ką tu darai? Samanta, ką, po velnių, tu DARAI?“

Nesiklausau. Nenoriu klausytis. Kažkaip įstengiau atsiriboti nuo realaus gyvenimo, klaidos, kurią padariau, savo žlugusios karjeros, viso šios dienos košmaro... nuo visko pasaulyje, išskyrus interviu. Galva vis dar sukasi ir jaučiu, kad bet kuriuo metu galiu nualpti, bet viduje karaliauja ryžtas. Aš gausiu šį darbą.

— Gal galėtumėte pateikti savo įprasto meniu pavyzdį? — Trišė prisidega dar vieną cigaretę. — Tarkim, vakarienei?

Maistas... įspūdingas maistas...

Staiga prisimenu Maxim’s restoraną praėjusį vakarą. Suvenyrinis gimtadienio meniu.

— Aš tik žvilgtelėsiu į užrašus, — atsegu savo rankinę ir slapta peržvelgiu Maxim’s meniu. — Oficialiai vakarienei aš patiekčiau... ee... abrikosų glajumi aplietą apskrudusią antį... mėtomis ir česnakais pagardiną avieną... o desertui — šokoladinę mėtinę suflė su naminiu šerbetu.

Še tau, prancūzų kulinarijos eksperte.

— Na, — Trišė atrodo apstulbusi, — reikia pripažinti, kad skamba labai įspūdingai.

— Nuostabu! — nurijęs susikaupusias seiles sušunka Edis. — Apskrudusi antis! Ar negalėtum mums dabar jos iškepti?