Лорен Оливер: Kai aš žuvau

Lauren Oliver

Kai aš žuvau

Iš anglų kalbos vertė

Evelina Žurauskaitė

Alma littera

VILNIUS 2012

Versta iš:

Lauren Oliver

BEFORE I FALL

Simon & Schuster,

New York, 2005

ISBN 978-609-01-0467-5

Mylimam Semonui Emiliui Knudsenui II atminti

Piteri, ačiū už gražias gyvenimo akimirkas.

Pasiilgau tavęs.

PROLOGAS

Sakoma, mirštant prieš akis žaibo greitumu pralekia visas gyvenimas, bet man taip nenutiko.

Jei atvirai, visada maniau, kad toji paskutinė akimirka, ta viso gyvenimo apžvalga — gan bauginantis reikalas. Mano mama pasakytų, kad kai kuriuos dalykus verčiau palaidoti ir užmiršti. Pavyzdžiui, aš mielai užmirščiau metus, praleistus ketvirtoje klasėje (akinių ir rožinių dantų plokštelių laikus); o kas tau norėtų dar kartą išgyventi pirmąją dieną vidurinėje? Prie viso to dar pridėkite nuobodžias atostogas su šeima, beprasmes algebros pamokas, pilvo skausmus per menstruacijas ir niekam tikusius bučinius, kuriuos vos ištvėriau...

Kita vertus, tikrai neprieštaraučiau, jei tektų vėl išgyventi fantastiškiausias akimirkas: kai mokslo metų pradžioj per vakarėlį pirmą kartą pasibučiavau su Robiu Kokreinu — pačiame šokių aikštelės vidury, kad visi pamatytų ir suprastų, jog mudu esame kartu; kai Lindsė, Elodė, Elė ir aš, prisigėrusios gegužės vidury, mėginome vaizduoti sniego angelus ir pievelėje prie Elės namų palikome savo kūnų dydžio įspaudus; savo šešioliktąjį gimtadienį, per kurį uždegėme šimtą žvakučių ir šokome ant stalo sodelyje už namo; Heloviną, kai mudvi su Lindse iškrėtėme Klarai Seus pokštą ir mus vijosi policininkai, o mes juokėmės taip, kad vos neapsivėmėm. Tai įvykiai, kuriuos norėčiau prisiminti. Norėčiau, kad dėl tų įvykių prisimintų ir mane.

Tačiau prieš pat mirtį aš negalvojau nei apie Robį, nei apie kurį nors kitą vaikiną. Neprisiminiau nė vieno pokšto, iškrėsto kartu su draugėmis. Negalvojau nei apie namiškius, nei apie savo kambario sienas, kurios ryto šviesoje būna kreminės spalvos, nei apie azalijas — kvapnų medaus ir cinamono mišinį, liepos vidury tvyrantį po mano langais.

Aš galvojau apie Vikę Halinan.

Tiksliau, prisiminiau, kaip trečioje klasėje per fizinio lavinimo pamoką ruošiantis žaisti kvadratą Lindsė prieš visą klasę pareiškė nepriimsianti Vikės į savo komandą.

— Ji per stora, — leptelėjo Lindsė. — Į ją galima pataikyti net užsimerkus.

Tuo metu mudvi su Lindsė dar nebuvome draugės, bet jau tada ji kalbėdavo labai juokingai. Ir aš juokiausi kartu su visais, o Vikės veidas pasidarė violetinis kaip audros debesies kraštas.

Štai ką prisiminiau paskutinę akimirką prieš pat mirtį, nors iš tikrųjų turėjo šmėstelėti visai kitos svarbios praeities akimirkos: dažų kvapas ir sportbačių girgždesys einant išblizgintomis grindimis; labai aptempti sintetiniai mano šortai ir juokas, aidintis didžiulėje patalpoje, lyg sporto salėje mūsų būtų buvę daugiau nei dvidešimt penki žmonės.

O dabar štai — Vikės veidas.

Keisčiausia, kad šis įvykis buvo visai išgaravęs man iš galvos. Tai vienas iš tų prisiminimų, kurie nėra svarbūs, jeigu suprantate, ką turiu omeny. O ir pačiai Vikei šis nutikimas nebuvo itin nemalonus. Vaikai visada taip bendrauja tarpusavyje. Didelio čia daikto! Visada bus vienas, kuris šaipysis, ir visada — kitas, iš kurio bus šaipomasi. Kiek žinau, taip nutinka kiekvieną mielą dieną, bet kurioje mokykloje, kiekviename Amerikos mieste, turbūt ir visame pasaulyje. Augant svarbiausia — išmokti atsidurti besijuokiančiųjų pusėje.

Pirmiausia, Vikė nebuvo jokia storulė, o tik apskritaveidė ir su pilvuku, kurio, beje, neliko baigiantis ketvirtiems mokslo metams, be to, ji dar ir ūgtelėjo kokius aštuonis centimetrus. Ir netgi tapo Lindsės drauge. Jiedvi kartu žaisdavo žolės riedulį ir sveikindavosi susitikusios mokyklos koridoriuje. Kartą pirmoje gimnazijos klasėje per vieną vakarėlį Vikė staiga prisiminė šį įvykį (visos buvome jau gerai įkaušusios) ir mes ilgai juokėmės, o Vikė kvatojo labiausiai, kol jos veidas tapo violetinis — beveik toks pat kaip kadaise sporto salėje.

Tai buvo pirmas keistas dalykas.

Dar keisčiau buvo tai, kad mes kaip tik kalbėjomės apie paskutines akimirkas prieš mirtį. Tiksliai neprisimenu, kodėl užvedėme tokią kalbą, atmenu tik Elodės verkšlenimą — ji buvo nepatenkinta, kad automobilyje aš visad sėdžiu priekyje. Elodė atsisakė užsisegti saugos diržą ir vis lindo priekin mėgindama pasiekti Lindsės iPodą, nors parinkti muziką šiaip jau priklausė man. Aš ėmiau dėstyti savo teoriją apie gražiausias gyvenimo akimirkas, prisimintinas prieš pat mirtį, ir tada visos puolėme svarstyti, kokios akimirkos tai galėtų būti. Lindsė, be abejonės, pasirinko tą momentą, kai sužinojo patinkanti Diukui, o Elė — ji kaip visada skundėsi, kad šalta ir kad numirs nuo plaučių uždegimo, — galų gale išstenėjo, jog mielai vėl išgyventų, ir ne vieną kartą, pirmojo bučinio su Metu Vaildu akimirką. Mūsų tai nė trupučio nenustebino. Lindsė ir Elodė rūkė pravėrusios automobilio langus, ir pro plyšius vidun brovėsi ledinis lietus. Kelias buvo siauras ir vingiuotas, šalikelėse šokdinamos vėjo siūbavo nuplikusios juodos medžių šakos.

Elodė paleido Fallacy dainą „Šukė“ — gal kad panervintų Elę, o gal tiesiog nusibodo nesiliaujantys jos skundai. Tai buvo Elės ir Meto, kuris ją metė rugsėjį, daina. Elė išvadino Elodę kale ir atsisegusi saugos diržą mėgino pasiekti iPodą. Lindsė pasiskundė, kad kažkas įrėmė alkūnę jai į kaklą. Jai iš burnos iškrito cigaretė ir nuriedėjo po kojomis. Lindsė prapliupo keiktis ir puolė braukti nuo sėdynės žiežirbas. Elodė vis dar pykosi su Ele, o aš mėginau visas jas perrėkti — ėmiau kalbėti apie sniego angelus, kuriuos kadaise, vidury gegužės, visos vaizdavome. Padangos slystelėjo ant šlapio kelio. Automobilyje buvo baisiai prirūkyta — plonos lengvos dūmų sruogelės plūduriavo ore lyg vaiduokliai.

Staiga priešais blykstelėjo nežinia kas balta. Lindsė šūktelėjo, tik aš nesupratau ką, lyg ir sitas ar šitas , ar saitas , automobilis nuslydo nuo kelio ir nudardėjo žemyn į miško tankmę. Išgirdau šaižų garsą — metalas brūžinosi į metalą, dužo stiklai, automobilis sulinko perpus, paskui užuodžiau dūmus. Paskutinė mintis buvo: ar Lindsei pavyko užgesinti cigaretę?

Ir tada iš praeities išniro Vikės Halinan veidas. Išgirdau aplink aidint juoką, paskui jis virto klyksmu.

Ir viskas.

Bėda ta, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia. Nepabundi kankinamas blogos nuojautos ir nematai šešėlių ten, kur jų šiaip jau neturėtų būti. Nedingteli, jog reikia pasakyti tėvams, kad juos myli; tarkim aš su jais nė atsisveikinau.

Jeigu tu būtum aš, pabustum septynios minutės ir keturiasdešimt septynios sekundės prieš užsukant geriausiai draugei, kuri ketina paimti tave iš namų. Tu būtum taip įnikusi į skaičiavimus, kiek rožių gausi per Valentino dieną, jog vos spėtum įšokti į drabužius, išsivalyti dantis, tu melstumeisi, kad tik kosmetika tebegulėtų rankinėje, mat tada galėsi pasidažyti automobilyje pakeliui į mokyklą.

Jeigu tu būtum aš, paskutinė tavo diena prasidėtų štai taip...

PIRMAS SKYRIUS

— Pyp, pyp!

Tai šūkauja Lindsė. Kiekvieną dieną, šeštą valandą penkiasdešimt penkios minutės, ji atvažiavusi manęs papypsėdavo tiesiai po langais, bet prieš kelias savaites mano mama ją aprėkė ir Lindsė sugalvojo štai tokią išeitį.