Лорен Оливер: Kai aš žuvau

— Ateinu! — rikteliu, nors Lindsė ir pati mato, kad jau žengiu pro laukujės duris vilkdamasi švarkelį, tuo pat metu į rankinę grūsdama mokyklinį segtuvą.

Paskutinę sekundę man už rankovės trukteli Izė, aštuonmetė sesutė.

Staigiai atsisuku į ją.

— Ko tau?

Turbūt Izė turi specialų mažųjų sesučių radarą, kuris įsijungia tada, kai aš užsiėmusi, kai vėluoju ar kalbu telefonu su savo vaikinu. Sesė mane gaišina kaip tik tokiomis akimirkomis.

— Pamiršai pirštines, — sako ji. Tiksliau: Pamilsai pilstines. Nors dėl šveplavimo iš jos šaiposi visi bendraklasiai, Izė nė už ką nenori eiti pas logopedą. Atšauna, esą jai patinka taip kalbėti.

Čiumpu Izės man atkištas kašmyro pirštines. Izė turbūt jau spėjo išteplioti jas žemės riešutų sviestu, nes nuolat gramdo kokį stiklainį.

— Ize, ką aš tau sakiau? — Pirštu pabaksnoju jai į kaktą. — Neliesk mano daiktų!

Izė kvailai sukrizena. Stumteliu ją vidun ir užtrenkiu duris. Jeigu tik leisčiau, sesė visą dieną sekiotų paskui tarsi šunytis.

Kai pagaliau pavyksta išeiti iš namų, pamatau Lindsę, alkūne atsirėmusią į nuleistą tanko langą. Tanku mes vadiname jos automobilį — didžiulį sidabrinį Range Rover. (Kai tik juo važiuojame, būtinai kas nors mesteli: „Tai ne automobilis, o visas sunkvežimis“, o Lindsė tvirtina, neva net jeigu ji rėžtųsi į vilkiką, ant mašinos neliktų nė žymelės.) Iš mūsų keturių savo automobilius turi tik Lindsė ir Elė. Šioji — mažytę juodą Jetta , kurią mes praminėme Mažule. Aš kartais iš mamos pasiskolinu Accord , o vargšelei Elodei lieka tenkintis gelsvai rudu, vos riedančiu tėvo Ford Taurus.

Lauke tvyro ramybė, tik baisiai šalta. Dangus — nuostabus, šviesiai žydros spalvos. Ką tik patekėjusi saulė atrodo sugeibusi ir blanki, lyg būtų išskydusi po visą horizontą ir dabar tingėtų vėl susisukti į kamuolį. Pranešama, kad vėliau kils audra, bet nežinia, kaip ten bus.

Atsisėdu priekyje šalia Lindsės. Toji jau spėjo užsirūkyti ir dabar cigarete parodo į kavos puodelį, pirktą Dunkiri Donuts kavinėje.

— O kur bandelė? — klausiu.

— Ant galinės sėdynės.

— Su sezamais?

— Na taip.

Išsukdama iš kiemo Lindsė žvilgteli į mane.

— Gražus sijonas.

— Tavasis irgi.

Lindsė linkteli, padėkoja už komplimentą. Iš tikrųjų mūsų sijonai visiškai vienodi. Yra tik dvi dienos metuose, kai Lindsė, Elė, Elodė ir aš tyčia vilkime taip pat. Taip būna Mokyklinės dvasios pakėlimo savaitę — per Pižamos dieną (prieš praėjusias Kalėdas visos nusipirkome vienodus Victorias Secret komplektėlius) ir per Valentino dieną. Tris valandas sugaišome prekybos centre rinkdamosi tarp rožinės ir raudonos spalvų (mat Lindsė nekenčia rožinės, o Elė rengiasi vien tik rožiniais drabužiais), o galiausiai, Nordstorm parduotuvėje pasiraususios nupigintų prekių dėžėje, išsirinkome po juodą trumpą sijonuką ir po raudoną berankovę trikotažinę palaidinukę baltu kailiuku puoštais kraštais.

Kaip minėjau, tai — vienintelės dienos, kai tyčia rengiamės vienodai. Po teisybei, mūsų mokykloje, Tomo Džefersono vidurinėje, visi mokiniai atrodo panašiai. Oficialios uniformos nėra, nes mokykla valstybinė, bet devyni iš dešimties moksleivių mūvi Seven džinsais, avi pilkais New Balance sportbačiais, vilki baltais marškinėliais ir spalvotais North Face džemperiais. Ar vaikinas, ar mergina, drabužiai tokie pat, na, tik merginų džinsai labiau aptempti, ir dar mes kasdien džiovintuvu sausiname plaukus. Čia — Konektikutas, čia svarbiausia neišsiskirti iš minios.

Tačiau tai nereiškia, kad mūsų vidurinėje nėra keistuolių. Yra, tik ir tie keistuoliai visi vienodi. „Žalieji apkiautėliai“ į mokyklą atmina dviračiais, jų skudurai iš kanapių pluošto, jie niekada netrenka galvos, lyg tos jų veltinės kasytės padėtų sulaikyti žalingas dujas ir sumažintų šiltnamio efektą. „Scenos karalienės“ nešiojasi didelius butelius su citrinų arbata ir net vasarą ryši šalikus; jos neplepa per pamokas, mat „saugo balsą“. „Matematikų lygos“ nariai tamposi dešimt kartų daugiau knygų nei reikia ir tebesinaudoja rakinamomis spintelėmis. Be to, jie baisiai nervingi, atrodo, tik ir laukia, kad kas prilėktų ir išgąsdintų juos riktelėjęs: „A!“

Tiesą pasakius, man tai nerūpi. Mudvi su Lindsė kartais kuriame pabėgimo planus: štai baigsime mokyklą, nulėksime į Niujorką ir apsistosime pas vieną tatuiruočių meistrą, Lindsės įbrolio pažįstamą, įsikursime jo bute viršutiniame aukšte. Bet, jei atvirai, man patinka gyventi Ridževju miestelyje. Čia daug ramiau. Turbūt suprantate, ką turiu omeny.

Pasilenkiu prie veidrodėlio ir mėginu pasidažyti blakstienas neišsibadydama akių. Lindsė niekada nebuvo atidi vairuotoja. Ji linkusi energingai sukioti vairą, staigiai stabdyti, o paskui iki pat galo nuspausti greičio pedalą.

— Tikiuosi, Patrikas atsiųs man rožę, — sako Lindsė. Ji prašoka pro vieną Stop ženklą ir taip staigiai sustoja prie kito, kad aš vos nenusisuku sprando. Patrikas — „nuolatinis nuolat keičiamas“ Lindsės vaikinas. Nuo mokslo metų pradžios jie jau buvo išsiskyrę trylika kartų — tikri rekordininkai.

— Kai Robis pildė prašymą, aš sėdėjau šalia, — sakau žvelgdama į dangų. — Atrodė taip, lyg jį būtų nuteisę priverstiniams darbams.

Su Robiu Kokreinu susitikinėju nuo spalio, bet įsimylėjau jį dar šeštoje klasėj, tik anuomet tas kietuolis nekreipė į mane dėmesio. Robis — mano pirmoji meilė, na, bent jau pirma rimta meilė. Kartą trečioje klasėje pabučiavau Kentą Makfalerį, bet tai nesiskaito. Tiesiog tąkart mudu apsimainėme žiedais: pasidarėme juos iš pienių ir apsimetėme esą vyras ir žmona.

— Pernai gavau dvidešimt dvi rožes. — Lindsė nuspriegia pro langą nuorūką ir pasilenkia, ketindama gurkštelėti kavos. — Šįmet planuoju gauti dvidešimt penkias.

Kiekvienais metais prieš Valentino dieną moksleivių taryba prie sporto salės pastato rožių kioską. Už du dolerius galima draugui nusiųsti meilės siuntinuką — rožę su prisegtu laiškeliu; Valentino dieną tuos siuntinėlius išnešioja amūrai (žemesniųjų klasių moksleivės, kurios nori būti pastebėtos vyresnių vaikinų).

— Man užtektų ir penkiolikos, — sakau.

Mūsų mokykloje labai svarbu, kiek rožių gausi. Pagal tai sužinai, esi populiari ar ne. Jei gauni mažiau nei dešimt rožių — blogas ženklas, o jeigu ne daugiau kaip penkias, būni tiesiog pažeminta, vadinasi, arba esi negraži, arba tavęs niekas nepažįsta. O gal ir tai, ir tai. Todėl kartais moksleiviai susirenka kitų išmestas rožes ir prideda prie savųjų. Bet visi kaipmat pastebi apgaulę.

— Ei! — Lindsė žvilgteli į mane akies krašteliu. — Jaudiniesi? Šiandien — svarbi diena. Įšventinimo naktis. — Ji nusijuokia. — Tikrąja žodžio prasme.

Gūžteliu pečiais, nusisuku į langą ir stebiu, kaip nuo mano kvėpavimo aprasoja stiklas.

— Didelio čia daikto.

Šį savaitgalį Robio tėvai išvažiuoja. Prieš keletą savaičių jis paklausė manęs, ar nenorėčiau praleisti pas jį visos nakties. Išsyk supratau, ką turi omeny: ar noriu su juo pasimylėti. Keletą kartų mudu jau buvom prie to priartėję, bet tai nutikdavo arba ant Robio tėvo BMW užpakalinės sėdynės, arba pas ką nors rūsyje, arba pas mane namie, svetainėje. Mano tėvai miegodavo viršuje, todėl jausdavausi labai nesmagiai.

Tad kai Robis pakvietė nakvoti pas jį, sutikau nė nesvarstydama.