Лорен Оливер: Kai aš žuvau

— Nagi, nagi, nagi, — murma Lindsė, kai pasukame už sporto salės. Čia, kiek žemiau mokytojams skirtų vietų, galime palikti savo automobilį. Tą plotelį vadiname Vyresniųjų alėja , nors Lindsė automobilį čia palieka nuo pat tada, kai pradėjo mokytis pirmoje gimnazijos klasėje. Tai Džefersono mokyklos automobilių aikštelė, skirta labai svarbiems asmenims . Jeigu nerasi laisvos vietos (čia jų tik dvidešimt), mašiną teks palikti viršutinėje aikštelėje, nuo kurios iki pagrindinių mokyklos durų — net 354 metrai. Kartą mes išmatavome atstumą ir nuo tada, kalbėdamos apie viršutinę aikštelę, būtinai tai paminime. Pavyzdžiui: Ar per šitokį lietų tikrai nori pėdinti 354 metrus?

Pamačiusi laisvą vietą Lindsė spygteli ir staigiai pasuka vairą į kairę. Tuo pat metu greta išdygsta rudas Chevrolet — Sara Grandei irgi taiko į tą pačią laisvą vietą.

— Na jau ne! Nė nesvajok. — Ir Lindsė keliskart supypsėjusi nuspaudžia greičio pedalą, nors akivaizdu, kad Sara čionai atvažiavo pirmiau už mus.

Elodė suklykia, nes karšta kava apsilaistė palaidinukę. Šaižiai sucypia padangos. Laimė, Sara Grundel spėjo laiku sustabdyti automobilį, antraip Lindsės Range Rover būtų užkabinęs jos automobilio buferį.

— Šaunumėlis! — Lindsė įsuka į laisvą plotelį ir išjungia variklį. Tada atidaro dureles ir iškiša galvą.

— Atleisk, mieloji! — šūkteli Sarai. — Aš tavęs nepastebėjau.

Kokia melagė!

— Puiku. — Elodė susuka į gniužuliuką Dunkin Donuts kavinės servetėlę ir ima valyti kavos dėmes. — Dabar visą dieną teks taip vaikščioti, o papai kvepės riešutais.

— Vaikinams patinka maisto kvapai, — paguodžiu. — Skaičiau žurnale „Glamour“.

— Tada įsidėk į kelnaites sausainį, ir Mafinas puls ant tavęs dar prieš pamokas, — tarsteli Lindsė, atsuka į save galinio vaizdo veidrodėlį ir žvilgteli į jį.

— Galėtum išmėginti tai su Robiu, Same. — Elodė švysteli į mane kava ištepliotą servetėlę. Aš pagaunu ją ir sviedžiu atgal.

Elodė nusijuokia.

— Manei, pamiršau apie tavo didįjį vakarą, ką? — Ji pasirausia rankinėje, ir virš sėdynių nuskrieja suglamžytas, tabako trupiniais aplipęs prezervatyvo pakelis.

Lindsė prapliumpa kvatoti.

— Bjaurybės, — sakau ir, dviem pirštais suėmusi prezervatyvo pakelį, įmetu jį į daiktinę. Vėl susinervinu, o paširdžiuose pajuntu sunkumą. Ir kodėl prezervatyvai pakuojami į folijos maišelius? Tarsi būtų vaistai, gydytojo skirti nuo alergijos ar nuo žarnyno veiklos sutrikimų.

— Nėra sargio, nebus ir sekso. — Elodė pasilenkia ir pabučiuoja man į skruostą. Ant jo lieka didelis apvalus rožinio lūpdažio atspaudas.

— Eime, — tarsteliu ir mikliai išsiropščiu iš automobilio, kol jos nepastebėjo, kad paraudau.

Draugės lipa iš automobilio, o aš pamatau prie sporto salės stovintį Otą, fizinio lavinimo mokytoją. Greičiausiai apžiūrinėja mūsų užpakalius. Jo kabinetas — šalia merginų persirengimo kambario. Elodė mano, kad mokytojas tyčia išsireikalavo šito kabineto, o tada prie savo kompiuterio prijungė vaizdo kamerą, įtaisytą merginų tualete. Kam kitam jam reikalingas kompiuteris ? Jis juk fizinio lavinimo mokytojas. Dabar, kiekvieną kartą einant į tualetą, man prasideda paranoja.

— Greičiau, panelės, — paragina mokytojas. Otas yra ir futbolo komandos treneris. Tai juokinga, nes jis vargu ar sugebėtų nubėgti iki kavos automato ir atgal. Jis panašus į jūrų vėplį. Nerangus ir su ūsais. — Nenorėčiau bausti jūsų už vėlavimą.

— Nenorėčiau pliaukštelėti jums per užpakalius, — tarsteliu pamėgdžiodama spigų jo balsą. Tai dar viena priežastis, kodėl Elodė įtaria jį esant pedofilą.

Elodė ir Lindsė sukikena.

— Iki skambučio dvi minutės, — jau griežčiau sako O tas. Turbūt išgirdo mano žodžius, bet man tai nerūpi.

— Gero penktadienio, — burbteli Lindsė, įsikibdama man į parankę.

Elodė išsitraukia mobilųjį telefoną ir žvilgteli į savo atspindį, patikrina, ar tarp dantų nelikę maisto, rožiniais nagučiais išrakinėja sezamų sėklas.

— Užknisa, — tarsteli ji nepakeldama akių.

— Žiauriai, — atsakau. Vis dėlto penktadienis — pati sunkiausia savaitės diena: tiek nedaug trūksta iki laisvės! — Nužudykite mane dabar.

— Na jau ne. — Lindsė spusteli man ranką. — Negaliu leisti, kad geriausia mano draugė mirtų nekalta.

Štai matote: mes nieko nežinome.

Per dvi pirmąsias pamokas — meno ir Amerikos istorijos (pažengusiųjų lygis; istoriją visad mėgau) — gaunu tik penkias rožes. Nelabai suku galvą, nors truputėlį erzina tai, kad Eilina Cho gauna keturias rožes iš savo vaikino Jano Douvelio. Man nedingtelėjo tokios paslaugos paprašyti Robio, be to, tai būtų nesąžininga. Žmonės pamanys, kad turi daugiau draugų nei iš tikrųjų.

Vos įžengiu į chemijos klasę, mokytojas Tirnėjus praneša: laikysime bendrą chemijos testą. Tai rimta problema, nes: 1) keturias paskutines savaites nesupratau namų darbų, nė žodelio (na gerai, lioviausi spėliojusi antros savaitės pradžioje); 2) mokytojas Tirnėjus grasina blogiausiai besimokančiųjų pavardes pranešti atrankos į koledžus komitetui, o į koledžus daugelis iš mūsų dar nepriimti. Nežinau, ar jis rimtai, ar tik gąsdina, bet tikrai neleisiu, kad tas fašistinių pažiūrų mokytojėlis užtvertų man kelią į Bostono universitetą.

Ir tai dar ne viskas: aš atsisėdu šalia Loros Lornet — turbūt vienintelės visoje klasėje, kuri apie chemiją nutuokia dar mažiau negu aš.

Po teisybei, šįmet mano pažymiai iš chemijos visai neblogi, bet tikrai ne dėl to, kad aplankė mįslinga vizija ir staiga ėmiau nutuokti apie protonų ir elektronų sąveiką. Puikius pažymius gaunu pasitelkusi tai, kas nusakoma dviem žodžiais: Džeremis Balas. Jis liesesnis už mane, jam iš burnos sklinda kukurūzų dribsnių kvapas, bet leidžia man nusirašyti namų darbus, o laikant testus pristumia savo suolą arčiau manojo, kad galėčiau nepastebimai nusirašyti.

Prieš Tirnėjaus pamoką užsuku į tualetą nusišlapinti ir pasimatyti su Ele (mudvi visad susitinkame tualete prieš ketvirtą pamoką; jai tai būna biologijos, o man — chemijos), dėl to į klasę ateinu, deja, per vėlai ir nespėju įsitaisyti šalia Džeremio.

Mokytojo Tirnėjaus testas susideda iš trijų klausimų. Mano žinių nepakanka bet kokiam atsakymui bent į vieną klausimą suregzti. Šalia manęs sėdi Lora. Ji sulenkusi lapą pusiau ir iškišusi liežuvio galiuką — taip Lora elgiasi visada, kai mąsto. Tiesa, jos atsakymas į pirmą klausimą visai neblogas: aiškus ir apgalvotas, ne koks klaikus paistalas, kai rašai nežinia ką ir tikiesi, kad, jei prikeverzosi daug, išspausi šiokią tokią protingą mintį. (Jūsų žiniai, taip nebūna.) Staiga prisimenu, kad praėjusią savaitę mokytojas Tirnėjus išbarė Lorą dėl blogų pažymių. Tikriausiai ji daug mokėsi papildomai.

Žvilgčiodama Lorai per petį nusirašau atsakymus į du klausimus (puikiai sugebu nekristi į akis). Tada mokytojas Tirnėjus sušunka:

— Tryyyyyys minutės! — Rikteli taip dramatiškai, kad net sudreba pagurklis. Lyg jis būtų balsas už kadro.

Regis, Lora jau viską parašė ir dabar tikrina darbą, bet ji taip palinkusi virš stalo, kad niekaip negaliu įžiūrėti atsakymo į trečią klausimą. Stebiu, kaip ilgoji laikrodžio rodyklė juda ratu.

— Dvi minuuuuutės su puseee, — sugriaudi Tirnėjus.

Pasilenkiu ir baksteliu Lorai tušinuku. Ji nustebusi pakelia akis. Mudvi nesikalbame jau daugybę metų, tad akimirką jos veide šmėsteli sunkiai nusakoma išraiška.