Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Virš manęs pasirodo veidas — baltas, gražus, akys apvalios tarytum mėnulis per pilnatį. Tu išgelbėjai mane. Ant skruosto pajuntu šaltą sausą ranką. Kodėl tu mane išgelbėjai? Žodžiai trykšta lyg bangų purslai: Ne, yra priešingai. Akys — tokios pat spalvos kaip dangus brėkštant aušrai, o šviesių plaukų vainikas atrodo toks ryškus, toks baltas ir akinantis, jog galėčiau prisiekti, kad mačiau aureolę.

EPILOGAS

Sakoma, mirštant prieš akis žaibo greitumu pralekia visas gyvenimas, bet man taip nenutiko.

Aš išvydau tik pačias gražiausias savo gyvenimo akimirkas. Įvykius, kuriuos norėčiau prisiminti. Tikiuosi, kad dėl tų įvykių prisimins ir mane.

Nuotykį Menkių kyšulyje, kai mudvi su Ize vidurnaktį išsėlinome į paplūdimį, ketindamos mėsainių likučiais privilioti ir prisigaudyti krabų; tąkart mėnulis buvo toks didelis ir toks apvalus, kad, rodės, ant jo būtų galima atsisėsti. Elę, pažadėjusią pagaminti plakainį ir įžygiavusią į virtuvę su tualetinio popieriaus rulonu ant galvos, tarsi tai būtų virėjo kepurė; Elodė taip kvatojo, kad net truputėlį prišlapino į kelnaites; ji liepė prisiekti mums, kad laikysime tai paslaptyje. Lindsę, apsikabinusią mus visas ir pasakiusią: Mylėsiu jus iki pat mirties ; mes visos atsakėme: Ir netgi po to. Karštus rugpjūčio vidurdienius, kai gulėdavau verandoje ant grindų, o nupjautos žolės ir gėlių kvapas ore būdavo toks tirštas, kad, rodos, burnoje jausdavau jų skonį. Sniegą per Kalėdas; mano tėtis rūsyje malkoms sukapojo seną televizoriaus staliuką, o mama pagamino obuolių sidro; mes mėginome prisiminti dainos „Tyli naktis“ žodžius, bet galiausiai kiekvienas ėmėme dainuoti daineles iš savo mėgstamiausių televizijos laidų.

Kai bučiavausi su Kentu, nes kaip tik tada supratau, kad laikas visiškai nesvarbus. Tada ir supratau, kad kai kurios akimirkos tęsiasi amžinai. Jos tęsiasi net pasibaigusios, net kai esi jau miręs ir palaidotas, tos akimirkos vis dar tęsiasi, nusidriekia į priekį ir atgal, iki pat begalybės. Jos tampa viskuo, jų yra visur ir visada.

Jos yra gyvenimo prasmė.

Jeigu jums įdomu, pasakysiu: aš nebijau. Mirties akimirka kupina garsų, šilumos ir šviesos, ir jos tiek daug, kad užlieja mane ir sugeria: skriejantis šviesos tunelis, kylantis vis aukštyn, aukštyn, aukštyn. Jeigu būtų galima pačiupinėti dainavimą, jis irgi būtų toks — šviesus ir sklindantis aukštyn tarsi juokas.

O visa kita sužinosite patys.

PADĖKA

Nesilaikydama jokios ypatingos tvarkos dėkoju...

Barbarai Stefen, apsukriausiai ir puikiausiai leidybos agentei pasaulyje; Leksai Hiljer — už tai, kad pirmoji perskaitė kiekvieną „Kai aš žuvau“ skyrių ir knyga jai patiko; nepakartojamai Brendai Bouven, kuri pirmoji patikėjo šios knygos sėkme; nuostabiajai Molei O’Nil — už entuziazmą ir už tai, kad juo užkrėtė ir mane.

Rousmerei Brosnan — už jos sumanumą, proto šviesumą ir jautrumą; visiems HarperTeen leidyklos darbuotojams — už beprotišką kiekį paramos ir už keksiukus Magnolia , kurių gaudavau, kai jausdavausi sutrikusi dėl pasikeitusios laiko juostos.

Kameron Maklar iš Donald Mass Literary agentūros dėkoju už puikų darbą ir palaikymą.

DUB Pies Brukline — už tai, kad nestokojau kofeino ir jaučiausi laiminga.

Dujeous — kad kilniaširdiškai leido panaudoti jų dainų žodžius. Apsilankykite jų tinklapyje www.dujeous.net .

Merei Deivison, kuri visus mus galėtų pamokyti, kaip gyventi visavertį gyvenimą.

Visiems nepaprastiems ir nuostabiems savo draugams — kad įkvėpė mane ir metė man iššūkį; o ypač Patrikui Manasei — už tai, kad buvo kantrus klausytojas ir griežtas kritikas.

Oliveriui — už palaikymą net tada, kai aš priešindavausi.

Didrei Fulton, Žaklinai Novak ir Laurai Smit — tik vienas žodis: meilė.

Savo tėvams — kad užvertė namus knygomis ir išmokė jas pamilti, o vėliau padrąsino mane, paragino įgyvendinti savo svajones, už jų meilę ir paramą.

Mano nepaprastai sesei — visad lygiuosiuosi į ją.

Ir galiausiai Piteriui: už tai, kad paskatinai mane mokytis universitete, o kai baigiau mokslus, padėjai atsistoti ant kojų; kad leidai man kaip pašėlusiai dirbti redaktore Harbor Springs leidykloje; kad visada didžiavaisi manimi; ir už tai, kad kiekvieną kartą rašydama stengiuosi sugrįžti pas tave.

Oliver, Lauren

OI-68 Kai aš žuvau : romanas / Lauren Oliver ; iš anglų kalbos vertė Evelina Žurauskaitė. — Vilnius : Alma littera, 2012. — 456 p.

ISBN 978-609-01-0467-5

„Sakoma: Gyvenk taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė . Bet iš tiesų niekada negalvoji, kad tai bus paskutinė diena. Bent jau aš negalvojau. Bėda ta, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia. Nepabundi kankinamas blogos nuojautos ir nematai šešėlių ten, kur jų šiaip jau neturėtų būti. Nedingteli, jog reikia pasakyti tėvams, kad juos myli; tarkim, aš su jais nė neatsisveikinau.

O jeigu tau atsitiktų kaip man ir tą pačią dieną tektų išgyventi ne sykį? Ar pavyktų paversti šią dieną tobula? Jeigu tau prieš akis žaibo greitumu pralėktų visas gyvenimas, ar dėl nieko nesigailėtum? O gal yra dalykų, kuriuos norėtum pakeisti?“

Gražus, romantiškas romanas, truputį liūdnas ir verčiantis susimąstyti. Ar skubant gyventi neprasprūsta nepastebėti svarbūs dalykai? Ar visada įvertiname brangius žmones? Ką jūs nuveiktumėte paskutinę savo gyvenimo dieną, jei būtų leista išgyventi ją dar sykį?

Samanta Kingston — viena populiariausių mokyklos merginų, kaip ir trys geriausios jos draugės. Pasipūtusios ir įžūlios, jos puikuojasi savo pranašumu ir be gailesčio žemina kitus mokinius — ne tokius gražius, nepopuliarius ar tiesiog joms nepatinkančius. Be abejo, Samanta susitikinėja su mokykloj populiariausiu vaikinu, jai ir draugėms atitenka viskas, kas geriausia, — stalelis mokyklos valgykloje, patogiausia vieta automobilių aikštelėje, o jų gyvenimas kupinas nuotykių ir lekia pašėlusiu tempu.

Penktadienis, vasario 12-oji, Valentino diena, turėjo būti dar viena smagi šventė Samantos gyvenime. Tačiau puikiai nusiteikusioms draugėms iš vakarėlio grįžtant namo, ant kelio staiga šmėsteli nežinia koks baltas pavidalas, ir merginų automobilis nudarda į griovį.

Valentino diena turėjo būti paskutinė Samantos gyvenime, bet...

Jai suteikiama dar viena galimybė — išgyventi šią dieną... septynis kartus. Taigi kiekvieną rytą Samanta pabunda iš kraupaus sapno, o vakare vėl panyra į tamsą.

Per šias septynias dienas Samantai teks suprasti daug dalykų, padaryti tai, ko niekada nebuvo dariusi: prie Žąsies uolos nusivesti jaunėlę sesutę Izę, kurią vadino įkyria zirzle, pasakyti gerą žodį mamai, kuriai drausdavo užeiti į savo kambarį, apkabinti kone užmirštą tėtį, atitaisyti skriaudas ir kitaip pažvelgti į žmones, kuriuos niekino...