Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Tad geriau jau pradėtum negaišdamas, — tarsteliu. — Nes laiko turiu labai nedaug.

Jis dvejoja tik dalelę sekundės. Tada pasilenkia ir prispaudžia savo lūpas prie manųjų. Visas pasaulis aplinkui staiga išnyksta — ir mėnulis, ir lietus, ir dangus, ir gatvės. Liekame tik mudu, dviese tamsoje, gyvi, gyvi, gyvi.

Nežinau, ar ilgai bučiuojamės. Rodos, prabėgo ištisos valandos, bet kai jis atsitraukia — sunkiai kvėpuodamas, delnais apglėbęs man veidą, — matau, kad prietaisų skydelyje blankiai švytinčio laikrodžio rodmuo pasislinkęs vos per kelias minutes.

— Oho! — ištaria Kentas. Jo krūtinė greitai kilnojasi. Mes abu sunkiai kvėpuojame. — Už ką?

Prisiverčiu atsitraukti nuo jo. Tamsoje apgraibomis surandu rankenėlę ir atidarau automobilio dureles. Į vidų plūsteli šalto oro gūsis ir lietus. Tai padeda man galvoti. Giliai įkvepiu.

— Už tai, kad pavežei, ir už viską.

Net ir tamsoje matau jo akis — žiba lyg katino. Nenoriai nusuku žvilgsnį.

— Šį vakarą tu išgelbėjai man gyvybę, — ištariu iš anksto paruoštą sąmojį ir, jam nespėjus manęs sulaikyti, iššoku iš automobilio. Kentas šaukia mane, bet nekreipiu dėmesio, tekina bėgu keliuku link jo namų, į paskutinį savo gyvenimo vakarėlį.

— Tau pavyko! — suklykia Lindsė, kai randu ją galiniame kambaryje. Čia ir šįsyk karšta, pilna dūmų ir muzikos — tiesiog neįveikiama žmonių, kvapų ir garsų siena. — Jau maniau, kad nepasirodysi.

— Taip ir žinojau, kad grįši, — sako Elė ir sugriebusi spusteli man ranką. Tada kiek prislopina balsą (griaudint muzikai tai reiškia, kad ji rėkia truputėlį tyliau) ir sako: — Ar matei Robį?

— Manau, jis vengia manęs, — atsakau, ir tai — tikra tiesa. Ačiū Dievui!

Lindsė apsisuka ir sušunka Elodei:

— Pažiūrėk, kas nutarė mus pagerbti!

Elodė įdėmiai nužvelgia mūsų veidus. Ir tik tada jai dingteli, kad aš vakarėlyje pasirodžiau tik dabar. Ji užmeta rankas man ant pečių tardama:

— Dabar vakarėlis prasideda iš tikrųjų. El, duok Samei įkalti.

— Ne, ačiū. — Atsainiai mosteliu į butelį. Atlenkiu telefono dangtelį. Pusė dvylikos. — Tiesą sakant, hm... gal geriau trumpam nusileisiu apačion. Galbūt išeisiu į lauką. Čia tikrai labai karšta.

Lindsė ir Elė susižvalgo.

— Tu ką tik atėjai iš lauko, — sako Lindsė. — Tu juk ką tik čia pasirodei. Prieš kokias penkias sekundes.

— Jau gerą valandą jūsų ieškau. — Žinau, tai skamba kvailai, bet taip pat žinau, kad nieko joms neaiškinsiu.

Lindsė sukryžiuoja rankas ant krūtinės.

— Na jau ne. Kažkas tau nutiko ir tu mums viską tučtuojau papasakosi.

— Tu visą dieną keistai elgiesi, — priduria Elė ir palinguoja galvą.

— Ar tau Lindsė liepė tai pasakyti? — klausiu.

— Kas keistai elgiasi? — nustemba Elodė. Ji ką tik prasibrovė iki mūsų.

— Turbūt aš, — atsakau.

— O taip, — sulinksi Elodė. — Be jokios abejonės.

— Lindsė man nieko neliepė. — Elė įsižeidusi atstato krūtinę. — Akivaizdu, kad elgiesi keistai.

— Mes juk tavo geriausios draugės, — sako Lindsė. — Mes tave pažįstam.

Prispaudžiu pirštus prie smilkinių, kad galva nesprogtų nuo muzikos, ir užsimerkiu. Kai vėl atsimerkiu, Elodė, Elė ir Lindsė įtariai spokso į mane.

— Man viskas gerai, aišku? — Žūtbūt turiu išvengti ilgo pokalbio arba, dar blogiau, — barnio su jomis. — Patikėkit. Paprasčiausiai ši savaitė buvo kažin kokia keista.

Labai švelniai pasakyta!

— Mes nerimaujam dėl tavęs, Same, — sako Lindsė. — Elgiesi neįprastai keistai.

— Galbūt tai gerai? — atšaunu.

Jos visos spokso į mane nieko nesuprasdamos, tad atsidustu, pasilenkiu ir išskečiu rankas, duodama ženklą, kad metas draugiškai apsikabinti.

Elodė klykteli ir ima kikenti.

— Viešai demonstruojame savo jausmus, ką?

Lindsė ir Elė, regis, irgi atsipalaidavo.

— Prisiekiu, tikrai nieko neatsitiko, — sakau. Tai ne visai tiesa, bet, manau, pati tinkamiausia frazė šiuo metu. — Geriausios draugės amžinai, ar ne?

— Ir jokių paslapčių. — Lindsė reikšmingai žvilgteli į mane.

— Ir jokių nesąmonių, — užkaukia Elodė.

Tai nėra mūsų įprastinio šūkio dalis, bet nesvarbu. Ji turėtų sakyti: ir jokio melo, tačiau veikiausiai tinka tiek viena, tiek kita.

— Amžinai, — ištaria Elė. — Kol mirtis mus išskirs.

Užbaigti mintį tenka man, taigi ištariu:

— Ir netgi po to.

— Ir netgi po to, — vienu balsu atkartoja visos trys.

— Gerai, užteks to sentimentalaus šlamšto. — Lindsė atsiskiria nuo mūsų. — Tarkim, aš atėjau čionai prisigerti.

— Maniau, tu niekada neprisigeri, — nustemba Elė.

— Tai buvo retorinis sakinys.

Elė ir Lindsė ima zuiti pirmyn atgal. Elė šokio žingsniu tolsta nuo mūsų, mojuodama degtinės buteliu. (Nueidama pasakė: Kokia prasmė gerti, jeigu neketini prisigerti? Taip tik veltui eikvosi degtinę.) Elodė nusibeldžia atgal prie Mafino. Ir gerai — bent jau nesu dėmesio centre.

— Pasimatysim vėliau! — šūkteliu visoms.

Elodė žvilgteli į mane per petį. O gal ir ne į mane. Lindsė iškėlusi ranką pamojuoja mano pusėn, o Elė apskritai neišgirsta manęs. Prisimenu, šįryt paskutinį kartą eidama iš namų galvojau: turbūt neįmanoma suprasti, kada ateina ta pabaiga — kada užsibaigia tam tikri veiksmai, frazės arba akimirkos. Kai nusigręžiu nuo draugių, staiga akyse viskas ima lietis. Nustembu suvokusi, kad verkiu. Skruostais ašaros ėmė riedėti be jokio įspėjimo. Sumirksiu, ir pasaulis vėl pasidaro aiškesnis, ranka nusišluostau drėgnus skruostus. Žvilgteliu į telefoną — be penkiolikos dvylika.

Nusileidusi apačion įsitaisau prie pat durų ir imu laukti Julijos. Jaučiuosi taip, lyg mėginčiau išsilaikyti ant kojų per potvynį.

Aplink knibžda žmonių, bet niekas nė nežvilgteli į mane. Galbūt jaučia nuo manęs sklindančias neigiamas bangas, o gal mato, kad sutelkiau dėmesį kažkur kitur? Arba galbūt jie nežinia kaip jaučia, kad manęs jau nebėra? Vos pagalvojus apie tai man pasidaro liūdna. Nuveju šią mintį šalin.

Pagaliau pamatau ją, įsmunkančią pro priekines duris: baltas megztukas kabo laisvai užrištas ant klubų, galva nuleista žemyn. Nevalingai šoku į priekį ir sugriebiu ją už rankos. Ji išsigąsta ir spokso į mane. Turbūt ketino šįvakar susitikti su manim akis į akį, bet manė susirasianti pati, o ne atvirkščiai, tad užklumpu ją nepasirengusią.

— Labas, — sakau. — Gal galėtume šnektelėti?

Ji išsižioja, užsičiaupia ir vėl išsižioja.

— Tiesą sakant, hm... turiu kai kur nueiti.

— Ne, neturi. — Staigiai patraukiu ją nuo durų ir pro žmones nusitempiu į atokesnį kampelį, į nišą prieškambaryje. Čia galima kiek geriau girdėti kitą, bet vietos tiek mažai, kad stovime beveik prisiplojusios viena prie kitos. — Beje, ar tik ne manęs ketinai ieškoti? O gal mūsų?

— Iš kur tu... — Ji nutyla, įkvepia ir pakrato galvą. — Atėjau čionai ne dėl tavęs.

— Žinau. — Įdėmiai žiūriu į ją vildamasi, kad ir ji pažvelgs į mane, bet ji nepakelia akių. Noriu pasakyti jai, kad viską suprantu, kad viską žinau, bet ji tik tyrinėja grindų plyteles. — Žinau, kad viskas nėra taip paprasta.

— Tu nieko nežinai, — atšauna ji prislopintu balsu.

— Žinau, ką ketini padaryti šį vakarą, — ištariu labai tyliai.

Julija galų gale pakelia akis. Akimirką mūsų žvilgsniai susitinka. Matau jos akyse švystelint baimę ir dar kažką, galbūt viltį, bet ji vėl nunarina galvą.