Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Nieko nesuprantu, — sako ji. — O kaip, tavo manymu, parsigausim namo?

Atsidustu ir gal jau tūkstantąjį kartą pakartoju:

— Aš pasirūpinsiu, kad namo mus kas nors parvežtų, aišku?

— O kodėl dabar neini kartu su mumis? — nuo galinės sėdynės verkšlenančiu balsu pasiteirauja Elė (irgi tūkstantąjį kartą). — Kodėl čia nepalieki to prakeikto automobilio?

— Kad tu paskui parvairuotum namo, panele Absolut ? — Apsisuku ir reikšmingai žvilgteliu į degtinės butelį, kurį Elė laiko rankoje. Ji supranta tai kaip užuominą ir atmetusi galvą vėl gurkšteli degtinės.

— Aš visas parvešiu namo, — neatlyžta Lindsė. — Ar tu kada matei mane girtą?

— Pamiršk! — Pakeliu akis į dangų. — Iš tavęs prasta vairuotoja, net kai esi blaiva.

Elodė prunkšteli. Lindsė iškelia vidurinį pirštą ir pamojuoja jai.

— Galvok, ką kalbi, antraip nuo šiol į mokyklą vaikščiosi pėsčiomis, — burbteli ji.

— Eime, nes pražiopsosim visą smagumą. — Elė pirštais perbraukia sau per plaukus ir pasilenkia į priekį, kad galėtų pažvelgti į save atgalinio vaizdo veidrodėlyje.

— Sugaišiu daugių daugiausia penkiolika minučių, — sakau. — Grįšiu jums nė nespėjus prasibrauti iki alaus statinaitės.

— O kaip tu grįši? — Lindsė vis dar įtariai žiūri į mane, bet atidaro automobilio dureles.

— Nesirūpink, — atsakau. — Aš jau radau, kas mane paveš.

— Vis tiek nesuprantu, kodėl paskui tu pati negalėsi parvežti mūsų namo? — burba Lindsė, vis dar nepatenkinta mano planu, bet išlipa iš automobilio. Jai iš paskos išsiropščia ir Elė su Elode.

Nesiteikiu atsakyti. Visoms jau kelissyk paaiškinau, kad iš vakarėlio galbūt išeisiu anksčiau. Žinau, jos mano, kad taip elgiuosi dėl Robio, — gal pamačiusi jį vakarėlyje imsiu nervintis ar panašiai. Jos, žinoma, klysta, bet šiandien aš nenusiteikusi nieko aiškinti.

Automobilį ketinu palikti prie Lindsės namų, bet vos tik išvažiuoju į 9-ąjį greitkelį, nevalingai pasukau savo namų link. Jaučiuosi visiškai rami, tarsi į mane būtų prasiskverbusi vakaro tamsa ir viską manyje užgožusi. Tačiau tai nėra nemalonu, šitaip jautiesi baseine: gulėdamas ant nugaros pateliūškuoji kojomis, kol galų gale imi patogiai plūduriuoti, apie nieką negalvodamas.

Mano namuose beveik visos šviesos išjungtos. Izė nuėjo miegoti prieš keletą valandų. Svetainėje blykčioja silpna melsva švieselė. Tikriausiai tėtis žiūri televizorių. Antrame aukšte matyti ryškus šviesos kvadratas — tai vonios kambario langas. Pro naktines užuolaidas įžiūriu judančią figūrą ir įsivaizduoju, kaip mama prisimerkusi (nes išsiėmė kontaktines linzes) pirštais tapšnoja sau per veidą — tepasi drėkinamąjį kremą Clinique, tarsi paukščio sparnu plasnodama apdriskusio naktinio chalato rankove. Tėvai kaip visada paliko prieangyje įjungtą šviesą, kad man grįžus namo nereikėtų rankinėje apgraibomis ieškoti raktų. Tikriausiai jie kuria planus rytojui, galbūt svarsto, ką paruošti pusryčiams arba ar pažadinti mane prieš vidurdienį.

Staiga man pasidaro liūdna dėl visko, ko netenku, ko jau netekau prieš keletą dienų, tą veriančio skausmo kupiną akimirką, kai mano gyvybė atitrūko nuo laiko ašies. Atremiu galvą į vairą ir laukiu, kol apsiraminsiu. Apsiraminu. Skausmas atslūgsta. Raumenys atsipalaiduoja, ir man vėl topteli, kad elgiuosi teisingai.

Paskui važiuoju prie Lindsės namų. Pakeliui prisimenu, ką prieš daugelį metų sužinojau per gamtos mokslų pamoką: net jeigu paukščiai atsiskiria nuo savo pulko, jie vis tiek migruoja vedami instinkto. Jie žino, kur skristi, nors niekas nenurodė kelio. Mums tai regėjosi nepaprasta, bet dabar man neatrodo labai keista. Pati taip jaučiuosi: tarsi būčiau ore vienut vienutėlė, bet tiksliai žinau, ką turiu daryti.

Kai iki Lindsės namų lieka keletas kilometrų, išsitraukiu telefoną, surandu Kento numerį ir spusteliu mygtuką. Staiga išsigąstu: o gal jis mano, kad šiandien ryte aš tik pajuokavau? Galbūt neatpažins numerio ir neatsilieps? Arba gal neišgirs skambučio, nes laksto po kambarius ir stebi, kad susirinkusieji neapvemtų rytietiškų jo tėvelių kilimų? Vis labiau nervindamasi imu skaičiuoti telefono pypsėjimus: vienas, du, trys.

Po ketvirto pyptelėjimo pasigirsta traškesys, tarsi kažkas būtų sugriebęs telefoną atžagariomis rankomis, ir išgirstu Kento balsą — šiltą, raminantį:

— Patrauklūs didvyriai. Nuo tūkstantis šeši šimtai aštuoniasdešimt ketvirtųjų gelbėjame į nelaimę patekusias damas, į nelaisvę paimtas princeses ir paneles, likusias be ratų. Kuo galiu jums padėti?

— Iš kur žinai, kad čia aš? — klausiu.

Muzika pagarsėja, žmonių balsai pasidaro aiškesni. Girdžiu, kaip Kentas pridengia ranka telefoną ir sušunka: Lauk! Trinkteli durys, ir triukšmas fone staiga aprimsta.

— Kas dar, jei ne tu? Visi kiti jau yra čia, — įgelia Kentas. Jis kažką pareguliuoja telefone, ir balsas pasidaro garsesnis. Tikriausiai kalba laikydamas telefoną prie pat lūpų. Mintis apie jo lūpas trumpam išmuša mane iš vėžių. — Na, tai kaip laikaisi?

— Tikiuosi, kad tau neužstatė automobilio, — atsakau. — Tiesiog mirtinai reikia, kad mane pavėžėtum.

Po kurio laiko važiuodami atgal į Kento namus, beveik visą kelią tylime. Jis neklausinėja manęs, kodėl laukiau jo Lindsės kiemo vidury, nereikalauja paaiškinti, kodėl paprašiau jo pagalbos. Už tai esu jam dėkinga ir jaučiuosi laiminga sėdėdama šalia. Tyliu, stebiu lietų ir tamsius medžių šakų siluetus danguje. Kai įsukame į keliuką, vedantį prie Kento namų (dabar jau čia pilna prigrūsta automobilių), svarstau, kokį čia šokį šoka lietus.

Apšviesti priekinių žibintų šviesos, lietaus lašai panašūs į blizgučius, nors gal ir ne visai.

Kentas sustoja, bet variklio neišjungia.

— Beje, aš nepamiršau, kad pažadėjai atskleisti man paslaptį. — Jis atsisuka į mane. — Nė negalvok, niekaip neišsisuksi.

— Aš ir nesiginu. — Atsisegu saugos diržą ir pasislenku arčiau Kento, akies krašteliu vis dar stebėdama lietų. Gal tai labiau panašu į dulkes? Į dulkių debesis, nuaustus iš baltutėlės šviesos.

Kentas sudeda rankas sau ant kelių ir laukdamas žiūri į mane. Jo lūpose žaidžia šypsena.

— Įdėmiai klausau.

Atkišu ranką ir ištraukiu raktelį iš spynelės. Šviesos automobilyje užgęsta. Mus apgaubia tamsa, o vandens šniokštimas lauke sustiprėja ir atrodo, tarsi stovėtume po lietum.

— Ei, — švelniai tarsteli Kentas. Išgirdus jo balsą, mano širdis vėl pakyla į orą, o kūnas pasidaro lengvas. — Dabar aš tavęs nematau.

Jo veidas ir visas kūnas atrodo tarsi šešėlis, tarsi tamsi dėmė tamsoje — vos galiu įžiūrėti, bet puikiai jaučiu Kento skleidžiamą šilumą. Pasilenkiu artyn ir smakru pajuntu šiurkštų jo velvetinio švarkelio audinį. Ieškodama ausies, netyčia lūpomis glusteliu jam prie burnos. Kentas staigiai įkvepia, jo kūnas įsitempia. Mano širdis plūduriuodama sklendžia ore, o širdies dūžiai virto ištisiniu gaudesiu.

— Paslaptis yra tai... — sušnabždu tiesiai jam į ausį, — tai, kad tavo bučinys buvo pats nuostabiausias bučinys mano gyvenime.

Kentas truputėlį atsitraukia, kad galėtų į mane pasižiūrėti, bet mūsų lūpas vis dar skiria vos keletas centimetrų. Tamsoje jo veido nematau, tačiau aiškiai jaučiu įdėmų žvilgsnį.

— Bet aš tavęs niekada nebučiavau, — sušnabžda jis. Lietus aplink mus dūžta tarytum stiklas. — Na, bent jau nuo trečios klasės tai tikrai.

Šypsausi, tik nežinau, ar jis tai mato.