Лорен Оливер - Kai aš žuvau

STEBUKLINGAS ATSITIKTINUMAS IR SUTAPIMAS.

ANTRA DALIS

— Julija! Julija! — Žinau, ji jau spėjo toli nubėgti ir tikrai manęs neišgirs, bet šaukdama ją vardu jaučiuosi geriau — tamsa kiek atitolsta ir neslegia taip baisiai.

Žinoma, ir vėl pamiršau prožektorių. Sunkiai vilkdama kojas judu pirmyn apledijusiu keliuku. Galėjau apsiauti sportbačiais, bet gelsvai žali odiniai Dolce Vita ilgaauliai su platforma — mano mėgstamiausi, dėl jų (ir su jais) tikrai galima numirti.

Namo šviesos liko man už nugaros, jų jau nematyti, prarijo keliuko vingiai ir aukštos medžių viršūnės. Staiga išgirstu kažką šaukiant mane vardu. Akimirką manau, kad pasigirdo arba tai vėjas švilpauja medžių šakose. Vis dėlto stabteliu ir vėl išgirstu. Same! Lyg ir Kento balsas.

Same! Kur tu?

Taip, tai Kentas.

Sutrinku. Kai pamačiau jį pradingstantį minioje, buvau tikra, kad tai pabaiga. Tikrai nesitikėjau, kad seks paskui. Gal apsisukti ir grįžti pas jį? Bet nėra kada. Be to, jau pasakiau viską, ką norėjau. Sunkiai kvėpuodama kurį laiką stoviu lediniame šaltyje, o lietaus lašai braunasi už apykaklės ir nugara teka žemyn. Užsimerkiu ir prisimenu, kaip mudu sėdėjome šiltame sausame automobilyje, apsupti pliaupiančio lietaus. Prisimenu jo bučinį ir apėmusį jausmą, tarsi kilčiau aukštyn, ir bangą, galinčia nusinešti mus bet kurią akimirką. Vėl išgirstu Kentą šaukiant mane, jo balsas skamba jau arčiau. Įsivaizduoju jį, delnais suimantį man veidą ir pašnibždomis tariantį mano vardą. Same.

Kažkas suklykia. Išsyk pagalvoju apie Juliją. Greitai atsimerkiu. Širdis daužosi krūtinėje. Tolumoje nuaidi keli persipynę balsai. Galėčiau prisiekti: išgirdau ir Lindsės balsą. Juokinga! Man vaidenasi, ir aš veltui švaistau laiką.

Einu toliau. Artėjant prie kelio pasigirsta automobilių ūžesys, į asfaltą trinasi padangos, ir tai truputį panašu į bangų šniokštimą.

Juliją randu stovinčią prie pat kelio. Ji kiaurai peršlapusi, drabužiai prilipę prie kūno, rankos kadaruoja prie šonų, bet atrodo, lyg ji nejaustų nei šalčio, nei lietaus.

— Julija!

Pagaliau ji išgirsta mane, nes staigiai pasuka galvą, tarsi iš nežinia kur būtų grįžusi atgal į Žemę. Tekina pasileidžiu prie jos. Už nugaros girdžiu tylų dundesį — link manęs artėja sunkvežimis. Jis važiuoja tikrai per greitai. Imu bėgti greičiau, mosuoju rankomis tarsi vėjo malūnas — sparnais, kad tik išsilaikyčiau ant kojų ir neparkrisčiau ant apledijusio kelio. Pamačiusi mane Julija greitai žengia žingsnį atgal, jos veidas atgyja ir pasidaro piktas, akyse šmėsteli baimė, o gal netgi nuostaba.

Variklis riaumoja jau garsiau, girdėti tolygus dundėjimas, vairuotojas nuspaudžia garso signalą. Triukšmas garsėja, jis apgaubia mus, sproginėja aplink ir užpildo visą erdvę. Bet Julija nė nepasijudina. Ji vis dar stovi toje pat vietoje ir purtydama galvą spokso į mane, tarsi būtume dvi seniai nesimačiusios draugės, atsitiktinai susitikusios kokiame nors Europos oro uoste. Keista matyti tave čia... Argi ne juokinga, kaip kartais nutinka gyvenime? Koks mažas tas pasaulis.

Įveikiu paskutinius kelis mus skiriančius metrus. Sunkvežimis trimituodamas pralekia pro šalį. Sugriebiu Juliją už peties, ir ji klupinėdama žingteli keletą žingsnių atgal, miško pusėn. Įsibėgėjusi aš vos jos nepargrioviau. Plyšaujantis sunkvežimis pamažu tolsta, galinės šviesos pradingsta tamsoje.

— Ačiū Dievui, — ištariu sunkiai šnopuodama. Man dreba rankos.

— Ką čia darai? — Julija susigūžia, tarsi norėtų ištrūkti. — Sekei mane?

— Maniau, ketinai... — Galva parodau į kelią. Staiga panūstu ją apkabinti. Palietusi rankomis jaučiu: ji gyva, ji sveika, ji tikra. — Jau maniau, kad nespėsiu tavęs pasivyti.

Julija liaujasi spurdėjusi ir ilgai žiūri į mane. Kelyje daugiau automobilių nėra, ir dabar labai aiškiai išgirstu šaukiant: Samanta Emile Kingston! Balsas sklinda iš miško, man iš kairės. Pasaulyje tik vienas žmogus kreipiasi į mane visu vardu ir pavarde — Lindsė Edžkomb.

O tada, tarsi giedotų nuo žemės kylančių paukštelių choras, perrėkdami vienas kitą ataidi kiti balsai: Same! Same! Same! Kentas, Elė ir Elodė. Jie visi mišku eina link mūsų.

— Kas čia vyksta? — Dabar Julija atrodo tikrai išsigandusi. Apstulbusi sutrinku ir nevalingai patraukiu ranką Julijai nuo peties. Ji kaipmat išsivaduoja iš mano gniaužtų. — Kodėl tu mane seki? Kodėl nepalieki manęs ramybėje?

— Julija. — Taikiai iškeliu rankas. — Aš tik noriu su tavim pasikalbėti.

— Aš neturiu ko tau pasakyti. — Ir ji apsisukusi nužingsniuoja prie kelio.

Nuseku paskui. Staiga pasijuntu visiškai rami. Mane supančio pasaulio kontūrai pasidaro ryškesni, viską matau daug aiškiau. Miške vėl nuaidi mano vardas, balsai vis artėja. Nepykit , ištariu mintyse, bet aš elgiuosi teisingai Taip, kaip ir turi būti.

Taip, kaip turėjo būti nuo pat pradžių.

— Nesielk taip, Julija, — sakau tyliai. — Tai — ne išeitis.

— Ne tau spręsti, kaip man elgtis, — piktai atšauna ji. — Tu to nežinau Tu niekada to nesuprasi.

Ji įbeda žvilgsnį į kelią. Jos palaidinukė kiaurai peršlapusi, nugaroje matyti atsikišusios mentės. Vėl mintyse regiu jai ant nugaros išsiskleidžiant sparnus — jie pakelia ją ir nuneša tolyn nuo pavojaus.

— Same! Same! Same!

Balsai jau visai šalia. Matau miške klaidžiojant prožektorių spindulius. Girdžiu žingsnius, girdžiu traškant medžių šakas. Ką tik kelias buvo tuštutėlis, o dabar staiga iš abiejų pusių girdžiu artėjantį tylų galingų variklių ūžesį. Užsimerkiu ir galvoju, kad skrendu.

— Aš noriu tau padėti, — sakau tyliai, nors žinau, kad Julija manęs nesupras. Akivaizdu, ji nesupras.

— Gal nesupranti? — Julija atsisuka į mane. Nustembu pamačiusi, kad ji verkia. — Manęs negalima pakeisti, aišku?

Prisimenu, kaip stovėdama ant laiptų Kentui pasakiau lygiai tą patį. Prisimenu jo nuostabias šviesiai žalias akis ir jį tariant: Tavęs nereikia keisti . Prisimenu šiltas jo rankas ir švelnias lūpas. Prisimenu kaukę Julijos namuose ir man dingteli: galbūt visi mes jaučiamės tarsi sulopyti ir suklijuoti, tik tas darbas atliktas nelabai grabiai.

Bet man nebaisu.

Girdžiu keistą variklių gaudesį, girdžiu balsus — jie visiškai čia pat, matau iš tamsos išnyrančius baltus išsigandusius veidus, bet niekaip negaliu atitraukti akių nuo Julijos. Ji verkia, bet vis tiek atrodo nepaprastai graži.

— Jau per vėlu, — pagaliau ištaria ji.

— Niekada nėra per vėlu, — atsakau.

Kaip tik tą sekundę Julija mesdamasi ant kelio nustebusi atsisuka, jos akyse kažkas žybteli. Tai suvokimas. Aš puolu paskui ją. Atsitrenkiu jai į nugarą, ir Julija nuskrieja į priekį, nusiridena į kitą kelio pusę kaip tik tą akimirką, kai iš priešingų pusių atvažiuojantys autobusiukai ketina prasilenkti. Pasigirsta spigus švilpesys, ir kažkas — turbūt keli žmonės — išrėkia mano vardą. Kūną užlieja karščio banga, mane sugriebia milžiniška ranka, iškelia ir nusviedžia tolyn. Žemė ima suktis, apsiverčia aukštyn kojomis ir pasvyra į šoną, paskui tamsus rūkas praryja žemės kraštus, ir visa virsta sapnu.

Pamatau pasirodant ir vėl išnykstant plūduriuojančius vaizdus: šviesios žalios akys ir saulės įkaitintas žole apaugęs laukas, burna sako: Same, Same, Same, ir tai nuskamba lyg daina. Trys veidai tarsi žiedai pražysta ant to paties stiebo, vardai tolsta nuo manęs ir galų gale lieka tik vienas žodis — meilė. Blykčioja raudonos ir baltos šviesos, medžių šakos nušvinta tarsi apšviesti bažnyčios skliautai.