Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— A... — Susivokiu, kad buvau sulaikiusi kvėpavimą. Iškvepiu ir nusuku akis į šoną, kad jis nepastebėtų, jog esu nusivylusi. — Beje, ačiū už rožę.

Iš visų gautų pasilikau tik Kento rožę.

— Tai mano mėgstamiausia , — pasakiau, kai Mariana Saiks įteikė man tą gėlę.

Mariana žvilgtelėjo į mane nustebusi, tada apsižvalgė, tarsi negalėtų patikėti, kad kalbu su ja. Kai suprato, kad taip ir yra, paraudo ir nusišypsojo.

— Tu gavai tiek daug rožių , — ištarė ji nedrąsiai.

— Blogiausia, kad jos iškart nuvysta , — atsakiau. — Esu ne itin gera sodininkė.

— Reikia įstrižai pakirpti kotelius , — atsakė ji tučtuojau ir vėl nuraudo. — Mane išmokė sesuo. Ji mėgdavo sodininkauti. — Ir Mariana nusisuko, prikandusi lūpą.

— Pasiimk jas, — tariau aš.

Sekundėlę ji įdėmiai žvelgė į mane, tarsi svarstytų, ar nejuokauju.

— Ką? Galiu pasilikti? — paklausė. Tuo metu ji man labai priminė Izę.

— Žinoma. Aš tikrai nenoriu apsunkinti sau sąžinės nužudydama gėlę , — atsakiau. — Gali parsinešti jas namo. Ar turi kokią vazą?

Mariana dvejojo vos dalelę sekundės, o tada jos veide nušvito šypsena ir jis neatpažįstamai pasikeitė.

— Pamerksiu jas savo kambaryje , — tarė ji.

Kentas kilsteli antakį.

— O iš kur žinai, kad ši rožė nuo manęs?

— Oi, liaukis. — Pakeliu akis į dangų. — Niekas kitas neužsidirbinėja pragyvenimui piešdamas keistas karikatūras.

Apsimetęs, kad įsižeidė, Kentas prideda ranką sau prie širdies.

— Ne dėl pragyvenimo, bet iš meilės menui. Be to, jos nėra keistos.

— Kaip pasakysi. Na, tuomet dėkoju už visiškai normalų raštelį.

— Nėra už ką. — Kentas išsišiepia iki ausų.

Mes stovime taip arti vienas kito, kad beveik jaučiu jo kūno šilumą.

— Tai būsi mano riteris spindinčiais šarvais ar ne?

Kentas vos linkteli.

— Juk žinai, kad negaliu atsakyti damai, patekusiai į bėdą.

— Taip ir maniau, kad galiu tavimi pasitikėti.

Koridoriai ištuštėjo. Visi pietauja. Kurį laiką tiesiog stovime ir šypsomės vienas kitam. Jo žvilgsnis sušvelnėja, ir mano širdis pakyla į orą. Jaučiuosi laisva, besvorė, bet kurią akimirką galinti pakilti nuo žemės . Tarytum muzika, pagalvoju, šalia jo jaučiuosi tarytum muzika. O tada dingteli: Jis pabučiuos mane tiesiog čia pat, prie Tomo Džefersono vidurinės mokyklos matematikos kabineto, ir vos nenualpstu.

Bet Kentas manęs nepabučiuoja, o tik atkiša ranką ir švelniai paliečia man petį. Kai ranką atitraukia, vis dar jaučiu dilgčiojant odą tose vietose, kur prisilietė jo pirštai.

— Na, tai iki pasimatymo vakare. — Jo veide šmėsteli šypsena. — Tikiuosi, kad tavoji paslaptis — tikrai ypatinga.

— Ji nepaprasta, prisiekiu.

Taip norėčiau įsiminti kiekvieną su juo susijusią smulkmeną. Norėčiau, kad jis išliktų mano atmintyje. Negaliu patikėti, kad taip ilgai buvau visiškai akla. Traukiuosi atgal, kol dar nepasielgiau kaip nors beprotiškai nederamai, tarkim, neužšokau ant jo ir neapsivijau kojomis ir rankomis.

— Same?

— Ką?

Jo akys vėl įdėmiai tyrinėja mano veidą, ir staiga suprantu, kodėl jis sakė, kad permato mane kiaurai. Todėl, kad jis iš tikrųjų kreipia į mane dėmesį. Pasijuntu taip, tarsi jis skaitytų mano mintis, o tai — ne itin smagu, nes dauguma mano minčių šią akimirką sukasi apie tobulas jo lūpas.

Kentas prikanda lūpą ir pamindžikuoja.

— Kodėl aš? Tai yra — kodėl šį vakarą? Juk mudu netgi normaliai nesikalbame, jau kokius septynerius metus...

— Galbūt aš mėginu atsigriebti už prarastą laiką. — Lengvais žingsneliais traukiuosi nuo jo atgal.

— Aš rimtai, — sako Kentas. — Kodėl aš?

Pagalvoju apie Kentą, tamsoje laikantį mano ranką ir vedantį per kambarius, įstrižai užlietus mėnesienos. Pagalvoju apie jo balsą, liūliuojantį mane, kol užmiegu, nusinešantį mane tarsi bangos atslūgstant jūrai. Pagalvoju apie sustojantį laiką, kai Kentas suima rankomis man veidą ir priglaudžia savo lūpas prie manųjų.

— Patikėk, — sakau. — Tai gali būti tiktai tu.

DAR VIENA GALIMYBĖ

Meilės laiškelis Kentui buvo tik pirmas iš kelių pakeitimų, kuriuos šįryt atlikau Rožių kambaryje. Vos tik įeinu į valgyklą, matau, kad Robį irgi pasiekė mano laiškelis. Man nė nespėjus atsistoti į eilę (ketinu užsisakyti dvigubą sumuštinį su jautienos pjausniu), jis atsiskiria nuo savo draugų ir liuoksėdamas atlekia prie manęs. Kaip įprastai, kvailoji Yankees beisbolo kepuraitė vos laikosi jam ant galvos nusukta ant šono, tarsi jis būtų išlindęs iš kokio nors 1992-ųjų repo vaizdo klipo.

— Ei, maže. — Robis ketina apkabinti mane. Abejingai žengiu žingsnį į šalį. — Gavau tavo rožę.

— Ačiū, aš irgi gavau tavąją.

Jis apsidairo ir, pamatęs prie mano krepšio rankenos pririštą vieną vienintelę rožę, susiraukia.

— Ar ji — mano?

Meiliai šypsodamasi papurtau galvą.

Robis pasitrina kaktą. Jis visuomet taip elgiasi, kai mąsto, tarsi mėginant iš tikrųjų pasinaudoti smegenimis jam pradėtų skaudėti galvą.

— O kur dingo visos kitos tavo rožės?

— Palikau jas pasaugoti, — sakau, ir tai panašu į tiesą.

Robis pakrato galvą ir kaipmat užmiršta šią temą.

— Žinai, šį vakarą bus vakarėlis... — Jis nutyla, pakreipia galvą ir kvailai nusišypso. — Pamaniau, gal būtų smagu trumpam užsukti? — Jis atkiša ranką, ploja delnu man per petį ir ima jį stipriai masažuoti. — Na, žinai, bus tarsi apšilimas.

Tik Robiui gali šauti į galvą, kad prisisiurbti putojančio alaus tiesiai iš statinės ir rėkti vienas ant kito — tolygu glamonėms. Bet nutariu nekreipti į tai dėmesio ir apsimetu kvailute.

— Apšilimas? — klausiu pačiu nekalčiausiu balsu.

Robis, žinoma, įsitikinęs, kad flirtuoju. Nusišypso, atlošia galvą ir prisimerkęs žiūri į mane. Kadaise maniau, jog tai — pats žaviausias jo žvilgsnis, o dabar Robis man panašus į futbolo komandos galinės linijos gynėją, mėginantį sušokti sambą. Nors ir moka žingsnelius, bet juda kažin kaip neteisingai. Lyg ir panašu, bet vis tiek ne taip.

— Žinai, — tyliu balsu ištaria Robis, — man patiko tavo laiškelis.

— Iš tikrųjų? — sumurkiu prisiminusi, ką greitomis brūkštelėjau jam šįryt. Tau niekada daugiau nereikės manęs laukti.

— Galvoju, atvažiuočiau į vakarėlį kokią dešimtą ir pabūčiau valandą ar dvi. — Jis gūžteli pečiais ir pasitaiso beisbolo kepuraitę. Dabar, kai jau atlikome visą flirtavimo ritualą, Robis eina tiesiai prie reikalo.

Staiga pasijuntu pavargusi. Ketinau tik truputėlį pažaisti su Robiu — atkeršyti, kad man skiria tiek mažai dėmesio, kad jo nėra šalia, kai labiausiai reikia, kad jam niekas nerūpi, išskyrus pasilinksminimus vakarėliuose ir žolės riedulį, ir už tą kvailą Yankees kepuraitę. Bet nebenoriu tęsti šio žaidimo.

— Man nelabai rūpi, ką tu veiksi, Robi.

Jis sutrinka. Tikėjosi ne tokio atsakymo.

— Bet pasiliksi nakvoti pas mane šiąnakt, taip?

— Nemanau.

Jo ranka vėl pakyla prie kaktos ir patrina ją.

— Juk pati sakei...

— Aš sakiau, kad tau niekada daugiau nereikės manęs laukti. Ir tikrai taip bus. — Giliai įkvepiu. Vienas, du, trys, šuolis. — Robi, tarp mūsų nieko nebus. Aš noriu skirtis.