Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Galbūt jis elgiasi taip kvailai, nes tu jam iš tikrųjų labai patinki? — nuo užpakalinės sėdynės prabyla Elodė. — Nemanai, Same?

— Aha.

Lėtai lėtai gurkšnodama mėgaujuosi kava. Puikus rytas, kaip tik toks, kokio ir norėjau: gardi kava, gardi bandelė, važiuoju automobilyje su dviem geriausiomis draugėmis, kalbamės apie šį bei tą, nė nesistengdamos palaikyti pokalbio, tiesiog plepame apie tuos pačius dalykus, kaip visuomet, ir mėgaujamės viena kitos balsu. Trūksta tik Elės.

Staiga man kyla noras truputį pasivažinėti po Ridževju miestelį. Iš dalies dėl to, kad nenoriu, jog pasivažinėjimas pasibaigtų. Kita vertus, noriu žvilgtelėti į viską paskutinį kartą.

— Lindse, gal galime sustoti prie Starbucks kavinės? Staiga užsimaniau latės kavos. — Dideliais gurkšniais nuryju likusią kavą, kad atrodytų įtikimiau.

Lindsė kilsteli antakius.

— Tu juk nekenti Starbucks kavinės.

— Na taip, bet dabar kažkodėl užsigeidžiau.

— Juk sakei, kad latė ten — kaip šuns sysius , perfiltruotas per šiukšlių maišą.

Elodė paspringsta kava.

— Ei! Klausykit! Jei ką, tai aš geriu kavą ir valgau! — Ji pamosikuoja bandele.

Lindsė iškelia rankas.

— Aš tik cituoju.

— Jei dar kartą pavėluosiu į politologiją, tai, prisiekiu, būsiu palikta po pamokų visam gyvenimui, — sako Elodė.

— Ir prarasi galimybę įsisiurbti Mafinui į veidą dar nė neprasidėjus pirmai pamokai, — prunkštelėjusi ištaria Lindsė.

— O tu? — Elodė sviedžia į ją bandelės gabaliuką, ir Lindsė suklykia. — Tiesiog stebuklas, kad jūsų su Patriku veidai dar nesusilydė į vieną bendrą masę.

— Na, Lindsė, prašau. — Suklapsiu blakstienomis. Tada atsisuku į Elodę. — Labai labai prašau.

Lindsė sunkiai atsidūsta. Jos ir Elodės žvilgsniai susitinka atgalinio vaizdo veidrodėlyje. Lindsė įjungia posūkio signalą. Aš suploju rankomis, o Elodė susiraukia nepatenkinta.

— Šiandien Samė gali daryti, ką tik nori, — sako Lindsė. — Juk tai jos didysis vakaras. — Ir ji nusijuokia.

Elodė iškart priduria:

— Tiesą sakant, manyčiau, kad tai turėtų būti Robio didysis vakaras.

— Tikėkimės, taip ir bus. — Lindsė pasilenkia ir kumšteli man alkūne.

— Ei, — burbteliu, — iškrypėlės.

O Lindsė smaginasi toliau.

— Bus labai iiiiilgas vakaras.

— Ir labai kietas, — priduria Elė.

Lindsė purkšdama išspjauna kavą, o Elodė suklykia. Jos abi prunkščia ir kvatoja lyg pamišėlės.

— Labai juokinga, — sakau žiūrėdama pro langą, stebėdama, kaip artėjant prie miestelio pakelėje vis gausėja namų. — Tikrai labai subrendusios. — Bet aš šypsausi, jaučiuosi laiminga ir rami, ir galvoju: Jūs nė neįsivaizduojate, kas bus.

Už Starbucks kavinės miestelyje yra nedidelė aikštelė ir mes taikome į paskutinę laisvą vietą. Nė nepristabdydama Lindsė neria tiesiai tenai. Ji vos nenurauna iš abiejų pusių stovinčių automobilių veidrodėlių, bet vis tiek šaukia: Gucci, mažule, gucci; tai, jos teigimu, itališkai reiškia nuostabu.

Mintyse su visais atsisveikinu — su šiomis vietomis, kurias mačiau taip dažnai, kad net ėmiau nekreipti į jas dėmesio: kulinarijos parduotuvė ant kalvelės ir jos nuostabieji vištienos kotletai, pigių smulkmenų parduotuvė, kurioje pirkdavau siūlus draugystės apyrankėms, nekilnojamojo turto agentūra ir dantisto kabinetas, sodelis, kuriame septintoje klasėje Stivas Kingas įkišo man į burną savo liežuvį, o aš taip nustebau, kad sukandau dantis. Negaliu liautis galvojusi, koks keistas tas gyvenimas, negaliu liautis galvojusi apie Kentą ir Juliją, ir net apie Aleksą, Aną ir Bridžitą, apie mokytoją Otą ir pavaduotoją Vinters. Galvoju apie tai, kaip viskas sudėtinga ir susiję tarpusavyje, susipynę tarsi kažin koks platus, nematomas tinklas. Ir apie tai, kad kartais manai, jog elgiesi teisingai, o iš tikrųjų darai kažką siaubingo, arba atvirkščiai.

Užeiname į Starbucks kavinę, ir aš užsisakau latės kavos. Elodė pasiima šokoladinį pyragaitį, nors ką tik suvalgė bandelę, o Lindsė užsideda ant galvos pliušinį meškiuką ir nė nemirktelėjusi užsisako stiklinę vandens. Baristas spokso į ją taip, tarsi ji būtų beprotė. Nesusilaikau ir apsikabinu ją, o Lindsė sako man: Patausok tai miegamajam, mažule . Eilėje už mūsų stovinti vyresnio amžiaus moteris nepatenkinta žingteli atatupsta. Išeiname iš kavinės juokdamosi. Staiga man vos neiškrenta iš rankų kavos indelis — į automobilių aikštelę įrieda rudasis Saros Grundel Chevrolet. Ji stuksena rankomis per vairą, vis žvilgčioja į laikrodį ir laukia, kol atsilaisvins kuri nors vieta. Paskutinė laisva vieta — ta, kurią užėmėme mes.

— O ne... to negali būti! — ištariu garsiai. Dabar ji tikrai pavėluos.

Lindsė pamato, kur žiūriu, bet mane supranta neteisingai.

— Žinai, jeigu aš turėčiau tokį automobilį, nevažiuočiau netgi iš kiemo. Jau verčiau vaikščiočiau pėsčia.

— Ne, aš... — Papurtau galvą supratusi, kad vis tiek nieko negaliu paaiškinti.

Kai einame pro šalį, Sara pakelia akis į dangų, tarsi sakytų: Pagaliau . Situacija man pasirodo labai komiška ir aš nusijuokiu.

— Na, ir kaip latė? — klausia Lindsė, kai įsėdame į automobilį.

— Kaip šuns sysius , perfiltruotas per šiukšlių maišą, — atsakau.

Išvažiuodamos iš aikštelės pyptelime Sarai. Vos tik pasitraukiame iš kelio, ji nepatenkinta lekia į atsilaisvinusią vietą.

— O ją kokia tragedija ištiko? — klausia Elodė.

— LVTS, — atsako Lindsė. — Laisvų vietų trūkumo sindromas.

Kai išvažiuojame iš aikštelės, man topteli, kad viskas galbūt nėra taip jau sudėtinga. Dažniausiai — devyniasdešimt devynis procentus visų atvejų — tu netgi nežinai, kaip tie siūlai surišti ir ar apskritai surišti, ir tai normalu. Darai ką nors gera — ir atsitinka kažkas bloga. Darai bloga — ir atsitinka kažkas gera. Nieko nedarai, ir viskas išlekia į orą.

Ir labai, labai retai, dėl nežinia kokio stebuklingo atsitiktinumo ir sutapimo, kai visos plaštakės vienu metu suplasnoja sparneliais ir visi siūlai minutėlei susipina tarpusavyje, tau suteikiama proga pasielgti teisingai.

Sarai tolstant atgalinio vaizdo veidrodėlyje (ji iššoka iš automobilio ir bėga per aikštelę), man topteli paskutinė mintis: jeigu dėl vieno vienintelio pavėlavimo gali pražiopsoti svarbias varžybas, turbūt derėtų kavos išgerti namie.

Kai atvažiuojame į mokyklą, atsiskiriu nuo Elodės ir Lindsės, nes turiu kai ką sutvarkyti Rožių kambaryje. Kadangi jau pavėlavau į pirmą pamoką, nutariu nebeiti visai, tad paskui vaikštinėju mokyklos koridoriais ir kieme galvodama: vis dėlto keista — gali visą gyvenimą nugyventi toje pačioje vietoje, bet taip nė karto ir nepažvelgti į ją atidžiau. Dabar man atrodo gražios net geltonos koridorių sienos, kurias vadindavome „vėmalų spalvos“, o liauni belapiai medžiai keturkampio kiemo vidury išsisklaidę taip elegantiškai, tarsi tik ir lauktų sniego.

Beveik visą gyvenimą atrodė, kad pamokos mokykloje tęsis amžinybę. Tik per kontrolinius ir testus sekundės imdavo bėgti striksėdamos viena per kitą, tarsi mėgindamos kuo greičiau pasprukti. Taip jaučiuosi ir šiandien. Kad ir kaip trokščiau sulėtinti laiką, jis tiesiog liete liejasi, tarsi kraujuotų.

— Laikas baigėsi! — sušunka mokytojas Tirnėjus, perliedamas mus pačiu nuožmiausiu žvilgsniu.

Aš tik ką pradėjau rašyti atsakymą į antrąjį klausimą, tad tenka atiduoti testą nebaigtą. Žinau, tai nebesvarbu, bet vis tiek pasistengiau parašyti kuo geriau. Noriu, kad mano paskutinę dieną viskas vyktų įprastai. Kad ji būtų tokia pat kaip milijonas kitų, jau praėjusių dienų — kai atiduodavau chemijos testą nerimaudama, jog mokytojas Tirnėjus kada nors ištesės pažadą — kaip ir grasino, paskambins Bostono universiteto atrankos komisijai. Bet dėl chemijos testo apgailestauju neilgai. Dabar aš jau nebeapgailestauju dėl nieko.