Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Prieš matematiką ateinu į klasę kiek anksčiau. Jaučiuosi rami. Atsisėdu į savo suolą (iki skambučio liko dar trys minutės) ir išsitraukiu vadovėlį. Padedu jį ant stalo, pačiame centre. Klasėje kol kas esu vienintelė mokinė.

Mokytojas Deimleris prieina ir šypsodamasis atsiremia į mano stalą. Pirmą kartą pastebiu, kad vienas jo iltinis dantis ypač smailus — tarsi vampyro.

— Kas tai, Same? — Jis ranka parodo į mano stalą. — Trimis minutėmis per anksti ir netgi pasiruošusi pamokai? Gal ketini atversti naują savo gyvenimo puslapį?

— Panašiai, — atsakau ramiu balsu, sukryžiuodama rankas ant vadovėlio.

— Na, ir kaip sekasi per Valentino dieną? — Mokytojas įsimeta į burną mėtinuką ir pasilenkia arčiau. Pajuntu pasišlykštėjimą. Gal jis tikisi suvilioti mane gaiviu burnos kvapu? — Ar jau turi kokių nors nepaprastai romantiškų planų šiam vakarui? Ar yra koks ypatingas žmogus, prie kurio galėtum jaukiai prisiglausti? — Deimleris kilsteli antakius.

Prieš savaitę būčiau nudribusi nuo kėdės, bet dabar esu jam abejinga. Prisimenu, kaip šiurkščiai jo veidas trynėsi man į veidą, koks sunkus buvo jo kūnas, bet nei pykstu, nei bijau jo. Įsistebeiliju į pintą virvelę mokytojui ant kaklo, kuri kaip visuomet kyšo iš po marškinių apykaklės. Pirmą kartą jis man pasirodo graudžiai keistas. Kas nešioja tą patį daiktą aštuonerius metus iš eilės? Būtų tas pats, jei aš laikyčiausi įsikibusi ir vis dar nešiočiau karoliukus iš saldainių, kuriuos dievinau penktoje klasėje.

— Pažiūrėsim — pamatysim, — sakau šypsodamasi. — O kaip jūsų vakaro planai? Būsite vienui vienas? Užsisakėte staliuką vienam?

Jis pasilenkia dar arčiau, bet aš nė nepasijudinu — prisiverčiu neatsitraukti.

— Kodėl manai, kad turėčiau būti vienui vienas? — Deimleris mirkteli man. Akivaizdu, jis įsitikinęs, kad aš flirtuoju, gal noriu įsisiūlyti jam į kompaniją ar panašiai.

Nusišypsau dar plačiau.

— Nes jeigu turėtumėte tikrą merginą, — ištariu tyliai, bet aiškiai, kad jis išgirstų kiekvieną mano žodį, — nesikabinėtumėte prie moksleivių.

Mokytojas Deimleris sulaiko kvapą ir atšoka taip staigiai, kad vos nenukrenta ant suolo. Į klasę jau pradeda rinktis mokiniai, plepėdami ir vienas kitam rodydami gautas rožes, nekreipdami į mus jokio dėmesio. Nes galbūt mudu kalbame apie namų darbus arba apie kontrolinio pažymį. Deimleris spokso į mane, jo burna tai prasiveria, tai užsičiaupia, bet neišsprūsta nė žodžio.

Nuaidi skambutis. Mokytojas Deimleris kresteli pečiais ir, nenuleisdamas nuo manęs akių, svirduliuodamas atsitraukia nuo mano suolo. Tada apsisuka ratu, tarsi būtų pasiklydęs, galiausiai atsikrenkščia ir prabyla:

— Dėmesio! — Jo balsas užlūžta ir jis atsikosti. Kai vėl prabyla, balsas nuskamba tarytum šuns lojimas. — Visi. Sėskitės. Dabar.

Įsikandu sau į ranką, kad tik nepradėčiau prunkšti. Mokytojas Deimleris dėbteli į mane tarytum į kokį šlykštų padarą, ir tai mane dar labiau prajuokina. Nusuku akis į duris.

Kaip tik tuo metu į klasę įžengia Kentas Makfaleris.

Mūsų žvilgsniai susitinka. Tą akimirką kabinetas, rodos, sulinksta pusiau, ir atstumas tarp mūsų pradingsta. Jaučiuosi taip, tarsi veržčiausi prie jo, artėčiau visu greičiu, lėkčiau tiesiai į jo ryškiai žalias akis. Išnyksta ir laikas, ir mudu vėl stovime mano namų prieangyje, apsupti sniego, šilti Kento pirštai glosto man kaklą, jaučiu švelnų jo lūpų prisilietimą ir jo šnabždesį prie ausies. Visa kita pradingsta, lieka tik jis.

— Ponaiti Makfaleri, gal norėtumėte atsisėsti? — šaltai sako Deimleris.

Kentas nusisuka nuo manęs, ir nuostabioji akimirka pradingsta. Jis paskubomis burbteli mokytojui Deimleriui: Atsiprašau ir patraukia prie savo suolo. Nuseku ji žvilgsniu. Man patinka, kaip jis atsisėda, nė neprisiliesdamas prie stalo. Man patinka, kaip jis išsitraukia matematikos vadovėlį kartu su krūva suglamžytų nebaigtų piešinių. Man patinka, kaip jis nervingai žaidžia su plaukais, vis nusibraukdamas juos ranka, nors jie tučtuojau vėl užkrinta jam ant akių.

— Panele Kingston. Gal galėtumėte skirti man nors sekundėlę savo brangaus laiko ir dėmesio.

Kai atsisuku, mokytojas Deimleris stovi priešais klasę ir rūsčiai žvelgia į mane.

— Manau, sekundėlę tikrai galėčiau, — atsakau garsiai, ir visi nusijuokia.

Mokytojas Deimleris taip suspaudžia lūpas, kad lieka tik balta linija, bet neištaria nė žodžio.

Atsiverčiu vadovėlį, tačiau susikaupti negaliu. Dabar, kai pamačiau Kentą, nebenustygstu vietoje, jaučiuosi pagyvėjusi, pirštais barbenu į stalo apačią. Norėčiau pasakyti jam, ką iš tikrųjų jaučiu. Norėčiau kaip nors paaiškinti, kad jis tai žinotų. Nekantraudama žvilgčioju į laikrodį. Negaliu sulaukti, kada pasirodys amūrai.

Šiandien Kentas Makfaleris gaus dar vieną rožę.

Po pamokos laukiu Kento koridoriuje. Jaučiuosi taip, tarsi pilve man siaustų būriai drugelių. Kentas išeina iš kabineto atsargiai nešdamasis mano jam atsiųstą rožę, tarsi bijotų ją sulaužyti. Jis pakelia akis, atrodo rimtas ir susimąstęs. Atidžiai nužvelgia mano veidą.

— Gal ketini paaiškinti, ką tai reiškia? — Jis nesišypso, bet balsas skamba linksmai, taip, tarsi Kentas erzintų mane, o akys tiesiog švyti.

Ir aš nutariu paerzinti Kentą, nors stovint prie pat jo man sunku galvoti.

— Nesuprantu, apie ką tu.

Kentas iškelia rožę ir atverčia laiškelį taip, kad galėčiau jį perskaityti. (Suprantama, aš ir taip žinau, kas ten parašyta.)

Šįvakar. Neišjunk telefono, palik prie namų automobilį ir būk mano didvyris.

— Paslaptinga, — sakau tramdydama šypseną. Kai Kentas nerimauja, atrodo dar dešimt kartų patrauklesnis. — Slapta gerbėja?

— Ne tokia jau ir slapta. — Jo žvilgsnis vis dar klaidžioja mano veidu, tarsi ant jo būtų užrašytas atsakymas į mįslę. Prisiverčiu nusukti akis į šalį, kad tik nestverčiau jo ir neprisitraukčiau artyn. Kentas dvejoja. — Žinai, šiandien vakare aš rengiu vakarėlį.

— Žinau, — atsakau paskubomis. — Tai yra girdėjau.

— Ir...

Liaujuosi apsimetinėjusi.

— Klausyk, gali būti, kad paprašysiu tavęs paimti mane iš vienos vietos. Sugaiši dvidešimt minučių, ne daugiau. Neprašyčiau, jeigu nebūtų tikrai svarbu.

Kentas šypteli puse lūpų.

— O ką gausiu mainais?

Pasilenkiu taip, kad mano lūpos atsidurtų vos per kelis centimetrus nuo tobulo Kento ausies linkio. Jo kvapas — ką tik nupjautos žolės ir mėtų — svaiginamai gundantis.

— Atskleisiu tau paslaptį.

— Dabar?

— Vėliau.

Atsitraukiu nuo Kento, kitaip nesusilaikysiu ir pradėsiu bučiuoti jam kaklą. Nežinau, kas man darosi. Būdama šalia Robio niekada nesijaučiau šitaip. Kai Kentas greta, aš vos galiu susivaldyti — man labai norisi jį liesti. Galbūt kai miršti keletą kartų, susijaukia visi tavo hormonai? Tačiau man tai visai patinka.

Kentas vėl surimtėja.

— Tu parašei čia... — Jis laiko pirštais laiškelį, tai atlenkia jį, tai vėl sulenkia. Jo akys nuostabios, svaigina akinamai blizgėdamos auksu. — Paskutiniai žodžiai... tie apie didvyrį... iš kur tu...

Širdis man daužosi lyg pašėlusi. Dingteli, kad jis viską žino — jis prisimena. Tarp mūsų tvyro slogi tyla, joje tarsi švytuoklė siūbuoja visa, kas buvo, ką prisimename, visa, kas pamiršta, visi mūsų troškimai.

— Iš kur aš... ką? — vos išlemenu pašnibždomis.

Kentas atsidūsta, papurto galvą ir šypteli.

— Nieko, nekreipk dėmesio. Tai kvaila.