Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Robis žengia žingsnį atatupstas. Jo veidas pabąla, paskui, tarsi kas būtų šliūkštelėjęs raudonų spanguolių sulčių, ima keistis — nuo kaktos iki pat kaklo pasidaro ryškiai raudonas.

— Ką pasakei?

— Pasakiau, kad palieku tave. — Man tai — pirmas kartas, kai ką nors palieku. Nustembu: tai visiškai lengva. Paleidi žmogų — ir viskas ima riedėti žemyn. — Tiesiog manau, kad mūsų santykiai klostosi nekaip.

— Bet... bet... — suburba Robis. Sumišimą jo veide pakeičia įtūžis. — Tu negali manęs palikti.

Nevalingai atsitraukiu ir sukryžiuoju rankas ant krūtinės.

— O kodėl ne?

Jis pasižiūri į mane taip, tarsi būčiau pati didžiausia kvailė pasaulyje.

— Tu, — sako jis, beveik išspjaudamas kiekvieną žodį, — negali mesti manęs.

Ir tada aš viską suprantu. Robis atsimena. Jis atsimena, kaip šeštoje klasėje man pasakė, kad esu visiška nevykėlė ir jis niekada nesusitikinėtų su manimi, jis atsimena tai ir vis dar tuo tiki.

Tą akimirką išgaruoja paskutiniai simpatijos jam likučiai, ir pažvelgusi į jį — ryškiai raudonu veidu, sugniaužus kumščius — nustembu: jis man atrodo nepaprastai negražus.

— Galiu, — atsakau ramiai. — Ir ką tik tai padariau.

— O aš tavęs laukiau . Laukiau tavęs mėnesius. — Robis nusisuka ir kažką suburbuliuoja, bet aš neišgirstu.

— Ką?

Robis atsisuka į mane. Jo veidas iškreiptas pasibjaurėjimo ir pykčio. Tai jau ne tas pats žmogus, kuris prieš savaitę prisiglaudė man prie peties ir pasakė, kad aš esu jo asmeninė antklodė. Atrodo, tarsi jo veidas būtų nukritęs ir atidengęs visiškai kitą veidą.

— Sakiau: reikėjo padulkinti Gabiją Heins, kai ši prašėsi per pertrauką, — šaltai atšauna jis.

Skrandyje kažkas užsiliepsnoja — gal kančios, gal išdidumo likučiai, bet netrukus tai praeina ir vėl pasijuntu rami. Aš jau toli nuo čia, jau skrendu pakilusi į orą. Staiga visiškai aiškiai suprantu, kaip jaučiasi Julija, kaip ji jautėsi ilgą laiką. Prisiminus ją, jėgos vėl sugrįžta, ir man netgi pavyksta nusišypsoti.

— Niekada nevėlu pamėginti dar kartą, — sakau saldžiu balsu. Tada apsigręžiu ir nueinu paskutinį kartą papietauti su savo geriausiomis draugėmis.

Po dešimties minučių, kai pagaliau sėdžiu prie mūsų įprastinio staliuko (jau seniai nesijaučiau tokia išbadėjusi: sušveičiau milžinišką majonezu perteptą sumuštinį su jautienos pjausniu ir visą lėkštę gruzdintų bulvyčių), į valgyklą įeina Julija. Matau, nešasi tik vieną rožę, įkištą į tuščią vandens buteliuką, pririštą prie kuprinės šono. Be to, ji eina dairydamasi, iš po plaukų uždangos, tarsi padalytas pusiau, matyti veidas. Ji nužvelgia kiekvieną staliuką — ieško užuominų, kurios padėtų įminti mįslę. Julijos akys budrios, blizgančios. Ji kramto lūpą, bet neatrodo nelaiminga. Ji atrodo gyva . Man krūtinėje suvirpa širdis — tai ir yra svarbiausia.

Kai ji spraudžiasi pro mūsų staliuką, matau po pat rožės žiedu besiplaikstantį sulankstytą raštelį. Nors įskaityti žodžių negaliu, netgi užsimerkusi aiškiai matau, kas jame parašyta. Vienintelė frazė.

Niekada nėra per vėlu.

— Na, kas šiandien tave įgėlė? — pakeliui į jogurtinę klausia Lindsė. Mes jau beveik priėjome Eilę, vorelę mažų parduotuvėlių, pūpsančių tarsi grybai ant kalvelės. Tamsių debesų uždanga pamažu aptraukia visą horizontą, žadėdama sniegą.

— Apie ką tu?

Einame susikabinusios už parankių, mėgindamos sušilti. Norėjau, kad kartu eitų ir Elodė su Ele, bet Elodei — ispanų kalbos testas, o Elė nenorėjo praleisti anglų kalbos pamokos, nes, pasak jos, jei dar bent nuo vienos nusiplaus, bus laikinai nušalinta nuo pamokų. Nors man tai nelabai rūpi.

Ši diena — tokia pat kaip visos kitos.

— Na, turiu omeny, kodėl taip keistai elgiesi? — Kol mėginu suformuluoti atsakymą, Lindsė kalba toliau: — Na, per pietus kažkur dingai, ir visa kita. — Ji prikanda lūpą. — Žinai, gavau žinutę iš Ėmės Vais...

— Ką?

— Na, toji Emė Vais — visiškai išprotėjusi, niekada ja nepatikėčiau, ypač jei kalba apie tave, — skubiai patikina Lindsė.

— Neabejoju, — atsakau linksmai. Man aišku, kur link Lindsė suka.

— Bet... — Lindsė giliai įkvepia ir greitai išpyškina: — Ji sakė, kad kalbėjosi su Stivu Vaitmanu, kuris kalbėjosi su Robiu, kuris sakė, kad tu jį palikai. — Lindsė žvilgteli į mane ir dirbtinai nusijuokia. — Savaime suprantama, pasakiau jai, kad tai — visiška nesąmonė.

Tyliu. Atsargiai renku žodžius.

— Tai nėra nesąmonė. Tai — tiesa.

Lindsė sustoja ir įsispokso į mane.

— Ką?

— Aš išsiskyriau su juo per pietus.

Lindsė papurto galvą, tarsi norėtų išmesti žodžius iš galvos.

— Ir... hm... ar ketinai pasidalyti šia menkute naujiena su savo geriausiomis draugėmis ? Na, kada nors. O gal tiesiog tikėjaisi, jog ši naujiena mus ir taip kada nors pasieks, ką?

Matau, ji jaučiasi įskaudinta.

— Klausyk, Lindsė, tikrai ketinau tau pasakyti...

Vis dar purtydama galvą ji prispaudžia delnus prie ausų.

— Nesuprantu. Kas atsitiko? Juk judu turėjot... na, tu juk sakei, kad norėjai... šįvakar.

Atsidustu.

— Dėl to ir nenorėjau sakyti tau, Linds. Nes tu viską per daug sureikšmini.

— Nes tai ir yra reikšminga.

Lindsė pasipiktinusi taip, kad nė nepastebi, kas vyksta Hunano virtuvėje. Kai einame pro šalį, ji neatitraukdama akių spokso į mane, tarsi lauktų, kol aš staiga pamėlynuosiu ar užsiliepsnosiu, tarsi manimi niekada daugiau nebūtų galima pasitikėti.

Man topteli, kad ji šitaip jausis ir po to, kai padarysiu tai, ką ketinu padaryti. Tačiau dabar jau nieko negaliu pakeisti. Atsisuku į Lindsę ir uždedu rankas jai ant pečių.

— Palauk manęs čia sekundėlę, gerai?

Ji nustebusi sumirksi.

— Kur eini?

— Sekundėlei turiu užsukti į Hunano virtuvę. — Apglėbiu save rankomis laukdama, kol Lindsė pradės siautėti. — Noriu kai ką perduoti Anai Kartulo.

Maniau, Lindsė pradės šaukti arba išdidžiai nueis, arba ims svaidyti į mane guminius meškiukus, bet jos veidas tampa abejingas, tarsi kas nors būtų paspaudęs jausmų išjungimo mygtuką. Sunerimstu — galbūt ją ištiko šokas? Tačiau negaliu nepasinaudoti tokia puikia proga.

— Tik dvi minutes, — sakau. — Pažadu.

Kol Lindsė neatsitokėjo, neriu į kavinę. Man įžengus vidun, sutilindžiuoja durų varpelis. Aleksas pakelia akis, akimirką atrodo sunerimęs, paskui dirbtinai nusišypso.

— Kaip laikais, Same? — ištaria nutęsdamas žodžius. Tikras asilas.

Nekreipiu į jį dėmesio — einu tiesiai prie Anos Kartulo. Palenkusi galvą ji stumdo maistą lėkštėje. Stumdyti — tikrai saugiau nei jį valgyti, nė neabejoju.

— Ei, labas. — Nežinia kodėl nervinuosi. Tas jos tylėjimas ir judesys, kai pakelia akis ir pasižiūri į mane visiškai tuščiu žvilgsniu, neramina. Tai primena Juliją. — Užsukau tik kad paduočiau tau kai ką.

— Paduotum man kai ką? — Ana pašaipiai patempia lūpą, ir panašumas su Julija pasidaro nebe toks ryškus. Ji tikriausiai mano, kad išprotėjau. Mudvi niekada gyvenime nesame pasakiusios viena kitai nė žodžio, tad numanau, ką gauti ji dabar tikisi.

Alekso žvilgsnis šokinėja nuo Anos prie manęs, vyrukas atrodo ne mažiau sumišęs nei Ana. Žinau, kad Lindsė spokso pro taukuotą kavinės langą. Nuo minties, kad mane stebi trys žmonės, kiek sutrinku. Įkišu ranką į krepšį. Mano rankos virpa.