Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Klausyk, Ana... Žinau, tai nuskambės keistai... Nenumanau, kaip paaiškinti, bet... — Iš krepšio ištraukiu didžiulę knygą su M. K. Ešerio darbais ir padedu ant stalo, šalia dubenėlio su vištiena su sezamais. Arba su jautiena apelsinų padaže. Arba su keptu katinu. Arba su nesvarbu kuo.

Ana sustingsta ir įsistebeilija į knygą, tarsi ši ketintų jai įkąsti.

— Manau, tau turėtų patikti tokie dalykai, — burbteliu traukdamasi nuo staliuko. Dabar, kai sunkiausia jau atlikta, jaučiuosi tūkstantį kartų geriau. — Knygoje yra daugiau nei du šimtai piešinių. Kai kuriuos galėtum netgi pasikabinti ant sienos, jeigu rastum tinkamą vietą.

Anos veide šmėsteli įtampa. Ji vis dar spokso į knygą ant stalo. Sėdi rankas prispaudusi prie šlaunų. Matau, kad stipriai sugniaužia kumščius.

Kai jau ketinu apsisukti ir lėkti prie durų, Ana pakelia akis. Mūsų žvilgsniai susitinka. Ji vis dar tyli, bet veide įtampos nebelikę. Jos lūpos krusteli. Tai nelabai panašu į šypseną, tad nutariu, kad veikiausiai reiškia: Ačiū.

Išgirstu Aleksą klausiant: Kas čia buvo? Tą minutę jau neriu pro duris, lydima šaižaus varpelio tilindžiavimo.

Lindsė vis dar stovi toje pat vietoje. Jos žvilgsnis niūrus. Žinau, stebėjo mane pro langą.

— Dabar tikrai aišku, kad išprotėjai, — burbteli ji.

— Sakau tau: nesuprantu, apie ką kalbi. — Dabar, kai darbas jau atliktas, net pralinksmėju. — Eime, aš tiesiog mirštu, kaip noriu jogurto.

Lindsė nė nepasijudina.

— Kuoktelėjai. Atsisuko varžteliai. Nučiuožei nuo proto. Kada pradėjai dovanoti dovanas Anai Kartulo?

— Ei, juk nepadovanojau jai amžinos draugystės apyrankės ar ko panašaus.

— O kada pradėjai kalbėtis su Ana Kartulo?

Atsidustu. Akivaizdu, taip lengvai ji nuo manęs neatstos.

— Mudvi pirmą kartą šnektelėjom prieš keletą dienų, patenkinta? — Lindsė vis dar spokso į mane taip, tarsi visas pasaulis jos akyse imtų tirpti. Pažįstamas jausmas. — Tiesą sakant, ji visai nieko. Manau, tau netgi patiktų, jei...

Lindsė keistai spygteli ir delnais užsidengia ausis, tarsi vien tik mano žodžiai jai būtų nepakeliama kančia. Ir nesiliauja klykusi. Atsidususi žvilgteliu į laikrodį laukdama, kol ji baigs savo pasirodymą.

Pagaliau Lindsė nusiramina. Klyksmas tyla, virsdamas gerkliniu gargaliavimu. Ji pašnairuoja į mane. Nevalingai prunkšteliu. Ji atrodo lyg nenormali.

— Jau baigei? — klausiu.

— Jau grįžai? — Ji nedrąsiai atidengia vieną ausį.

— Kas grįžo?

— Samanta Emilė Kingston. Mano geriausia draugė. Heteroseksuali mano gyvenimo partnerė. — Ji pasilenkia į priekį ir krumpliais stukteli man į kaktą. — O ne ta lobotomizuota ankštis, per bortą mėtanti vaikinus ir mėgstanti Aną Kartulo, kuri apsimetinėja ja.

Pakeliu akis į dangų.

— Ogi tu ne viską apie mane žinai.

— Matyt, apie tave nežinau nieko. — Lindsė sukryžiuoja rankas ant krūtinės.

Trūkteliu ją už striukės rankovės, ir Lindsė nenoriai pajuda į priekį. Matau, ji iš tikrųjų nusiminusi. Apkabinu ją per pečius ir spusteliu. Lindsė daug žemesnė už mane, tad, kad prisiderinčiau prie jos eisenos, man tenka žengti keletą mažų žingsnelių, bet leidžiu jai pačiai parinkti žingsnio tempą.

— Tu žinai, koks jogurtas — mano mėgstamiausias, — sakau tikėdamasi, kad ji apsiramins.

Lindsė sunkiai atsidūsta.

— Su dviguba porcija šokolado, — burbteli. Ji neatstūmė manęs, o tai — geras ženklas. — Su žemės riešutų sviestu ir kukurūzų dribsniais.

— Ir žinau , kad tu žinai, kokio dydžio porciją užsisakysiu.

Dabar mes jau stovime prie jogurtinės Gardžiausias Šalyje Jogurtas durų ir aš užuodžiu nepaprastai skanų, saldų ir truputėlį dirbtinį kvapą. Tai panašu į ką tik iškeptos duonos kvapą metro tuneliuose. Žinai, kad tai sukurta ne gamtos ar Dievo, bet niekaip negali atsispirti.

Kai patraukiu ranką Lindsei nuo pečių, ji žvilgteli į mane akies krašteliu. Išraiška jos veide tokia graudi, kad aš vos sutramdau juoką.

— Būk atsargi, Mis Milžine, — sako ji, atgal atmesdama plaukus. — Visi tie nenatūralūs gardumynai keliauja tiesiai tau ant šlaunų.

Bet jos lūpose žaidžia šypsena, ir aš žinau: ji man atleido.

DRAUGYSTĖ. ISTORIJA

Jeigu reikėtų išvardyti po tris man labiausiai patinkančias kiekvienos iš mano draugių savybes, jos būtų štai tokios:

ELĖ:

1. Kai per atostogas Vermonte viena karvė — tikra gyva karvė — Elei liežuviu lyžtelėjo riešą, antroje gimnazijos klasėje ji visus metus kolekcionavo miniatiūrines porcelianines karvytes ir internete rinko apie jas visokiausią informaciją.

2. Maistą gamina improvizuodama, be jokių receptų, tad, nė neabejoju, kada nors tikrai turės savo televizijos laidą apie maisto gaminimą; pažadėjo mus visas pakviesti į tą laidą kaip viešnias.

3. Žiovaudama iškiša liežuvį kaip katinas.

ELODĖ:

1. Turi absoliučią klausą ir patį skambiausią ir sodriausią balsą pasaulyje, kuris liejasi tarsi ant šiltų blynų pilamas klevų sirupas. Tačiau niekada nepasirodo viešai, dainuoja tik prausdamasi po dušu.

2. Kartą, visus mokslo metus, kiekvieną mielą dieną užsivilkdavo bent po vieną žalios spalvos drabužį.

3. Juokdamasi prunkščia, ir tai mane visad prajuokina.

LINDSĖ:

1. Visad šoks, netgi pati viena, netgi jei neskamba muzika; šoks bet kur — valgykloje, tualete, prekybos centre, keliaudama nuo vienos užeigos prie kitos.

2. Todui Hortonui apskelbus, kad Elodė nemoka bučiuotis, prie jo namų ji visą savaitę kasdien primėtydavo tualetinio popieriaus.

3. Kartą, kai ėjome per parką, ji staiga pasileido bėgti. Energingai mosuodama rankomis, it vėjas nušvilpė per laukus, nors mūvėjo džinsais ir avėjo ilgaauliais Chinese Laundry batais. Aš irgi nuskuodžiau paskui, bet niekaip negalėjau jos pavyti. Galiausiai abi uždususios sustojome, pūkštėme susilenkusios, ir man atrodė, kad nuo rudeninio šaltuko mano plaučiai tuoj sprogs. Juokdamasi tariau Lindsei: Tu laimėjai. Ji žvilgtelėjo į mane per petį, bet ne piktai, o tarsi negalėtų patikėti, kad ir aš esu čionai. Tada atsitiesė ir pasakė: Aš nelenktyniavau.

Manau, dabar man jau aišku kodėl.

Apie visa tai mąsčiau būdama namie pas Elę ir supratau štai ką: gaila, kad apie tokius dalykus esame kalbėjusios per mažai arba apskritai nesikalbėjome; man atrodo, tik veltui švaistėme laiką juokdamosi viena iš kitos arba taukšdamos apie visiškai nesvarbius dalykus, arba trokšdamos, kad daiktai ir žmonės būtų kitokie — geresni, įdomesni, gražesni ar vyresni. Vis dėlto man sunku išsakyti šią mintį draugėms, tad tiesiog juokiuosi, kai Lindsė ir Elodė straksi po virtuvę, o Elė mėgina greitomis pagaminti patiekalą iš dviejų dienų senumo itališko bazilikų padažo ir pakelio pasenusių trapučių. O kai Lindsė apsikabina mane per pečius, paskui prieina prie Elės ir užmeta ranką jai ant pečių, kai, iš kitos pusės prie Elės prilėkus Elodei, Lindsė ištaria: Aš mylėsiu jus iki mirties, kalės. Juk pačios žinot, ką? , o Elodė sušunka: Grupinis apsikabinimas , aš tiesiog prilekiu prie jų ir apkabinu stipriai stipriai, ir laikau apglėbusi tol, kol galiausiai Elodė išsilaisvina ir raitydamasi iš juoko sako: Jei dar juoksiuosi — apsivemsiu.

PASLAPTIS

Kai sustojame ant keliuko, ten, kur baigiasi automobilių eilė, o iki Kento namų likęs geras gabalas kelio, Lindsė, sėdinti ant priekinės sėdynės, susiraukia.