Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Tu negali žinoti, — sako ji. — Niekas nežino.

— Žinau, kad nori man kažką pasakyti, — sakau. — Žinau, kad nori kažką pasakyti mums visoms: man, Lindsei, Elodei ir Elei.

Ji vėl pakelia akis, bet šįkart atlaiko mano žvilgsnį. Jos akys plačiai atmerktos. Mudvi žvelgiame viena į kitą. Pagaliau suprantu, kas slypi už jos baimės. Tai nuostaba.

— Tu — kalė, — sušnabžda ji taip tyliai, kad net suabejoju, ar ji iš tikrųjų ištarė tuos žodžius, ar aš juos tik prisimenu, tik įsivaizduoju Juliją juos tariant. Ji ištaria juos tarsi senos pjesės tekstą, lyg visų seniai pamirštos pjesės žodžius, kurių niekaip negali užmiršti.

Linkteliu.

— Žinau, — sakau. — Žinau, kad tokia esu. Žinau, kad buvau, kad mes visos tokios buvome. Ir todėl labai atsiprašau.

Julija žengia žingsnį atatupsta, bet čia taip ankšta, kad ji tiesiog atsitrenkia į sieną. Ji atsiremia į sieną ir priglunda prie jos. Kvėpuoja sunkiai, tarsi aš būčiau laukinis žvėris, pasiruošęs bet kurią akimirką ją pulti. Ir greitai sukioja galvą į šonus. Manau, pati nesuvokia, ką daro.

— Julija. — Atkišu ranką, bet ji dar labiau prisiploja prie sienos. Atitraukiu ranką. — Klausyk, kalbu rimtai. Mėginu tau pasakyti, kad tikrai labai apgailestauju.

— Man reikia eiti.

Rodos, jai prireikia milžiniškų pastangų atsiplėšti nuo sienos. Julija atrodo taip, tarsi nebūtų tikra, ar nesiremiant į nieką pavyks išstovėti ant kojų. Ji pamėgina prasibrauti pro mane, bet aš pasisuku, ir mudvi vėl stovime viena priešais kitą.

— Aš tikrai atsiprašau, — ištariu.

— Jau sakei, — pykteli Julija. O aš apsidžiaugiu. Manau, tai — geras ženklas.

— Norėjau pasakyti... — Giliai įkvepiu. Labai norėčiau, kad ji mane pagaliau suprastų. Viskas turėtų būti ne taip . — Aš eisiu su tavimi.

— Prašau, palik mane ramybėje.

— Aš negaliu. Štai ką mėginu tau pasakyti. — Mums taip stovint pastebiu, kad esame beveik vienodo ūgio. Tikriausiai atrodome kaip rudoji ir baltoji Ringo sausainių pusės. Vis dėlto kiek nedaug trūko, kad viskas būtų susiklostę atvirkščiai. Galbūt dabar ji būtų pastojusi man kelią? Galbūt aš mėginčiau prasibrauti pro ją ir pradingti tamsoje?

— Nemėgink... — prabyla Julija, bet taip ir nesužinau, ką ketina man pasakyti, nes tą akimirką kažkas nuo laiptų sušunka: Same!

Vos nusuku akis į Kentą, Julija neria pro mane.

— Julija! — rikteliu, bet ją jau prarijo minia. Žmonės susiglaudė taip pat greitai, kaip ir prasiskyrė jai sprunkant lauk, ir man vėl tenka brautis pro nugaras, pro rankas ir didžiulius odinius krepšius.

— Same!

Ne dabar; Kentai. Stumdydamasi mėginu nusigauti iki durų. Žengiu kelis žingsnius, bet žmonės su iškeltais tuščiais alaus bokalais, kuriuos reikia papildyti, nepaliaujamai plūsta link virtuvės, it srovė kartu nešdami ir mane. Vis dėlto šiaip taip prasibraunu iki durų, čia minia kiek praretėja, ir aš puolu laukan. Tačiau tą akimirką ant peties pajuntu šiltą ranką — tai Kentas, jis apsuka mane aplink, atgręžia veidu į save. Nors man būtinai reikia pasivyti Juliją, nors mudu stovime tarp milijardo žmonių, staiga man dingteli: kaip norėčiau su juo pašokti. Pašokti iš tikrųjų, taip, kaip būdavo šokama anksčiau, o ne trintis vienam į kitą, kaip būna per mokslo metų pradžios vakarėlį. Aš uždėčiau rankas jam ant pečių, o jis uždėtų rankas man ant liemens.

— Visur ieškojau tavęs. — Kentas uždusęs, plaukai susivėlę labiau nei įprastai. — Kodėl nuo manęs pabėgai?

Jis atrodo toks sumišęs ir susirūpinęs, kad man net suspaudžia širdį.

— Dabar nelabai turiu laiko kalbėtis, — ištariu kuo švelniau. — Pasikalbėsim vėliau, gerai? — Taip bus paprasčiau. Tai vienintelė išeitis.

— Ne! — Nuskamba labai kategoriškai.

Aš to nesitikėjau, todėl sutrinku.

— Ką?

— Aš pasakiau: nei — Jis stovi priešais, užstodamas man kelią. — Noriu pasikalbėti su tavimi. Noriu pasikalbėti su tavim dabar.

— Aš negaliu... — prabylu, bet jis neleidžia baigti sakinio.

— Tu negali vėl pabėgti. — Kentas švelniai suima man už peties. Nuo jo prisilietimo mano kūnu nuvilnija šilumos ir energijos banga. — Supranti? Tu negali elgtis vis taip pat.

Nuo jo žvilgsnio man pasidaro silpna. Regis, tuoj pravirksiu.

— Nenorėjau tavęs įskaudinti, — ištariu kimiu balsu.

Kentas atitraukia ranką ir persibraukia per plaukus. Atrodo, jis tuoj pratrūks šaukti.

— Metų metus tu elgiesi taip, tarsi aš būčiau nematomas. Paskui atsiunti man nuostabų raštelį, aš atvažiuoju tavęs paimti ir tu mane pabučiuoji...

— Tiesą sakant, maniau, kad tai tu mane pabučiavai.

Kentas nė nemirkteli.

— ...ir apsuki man galvą, sugriauni visą mano pasaulį, o tada vėl nekreipi į mane jokio dėmesio.

— Aš apsukau tau galvą? — džiugiai spygteliu, bet išsigandusi tuoj užsičiaupiu.

Kentas žiūri į mane, jo žvilgsnis rimtas.

— Tu viską sujaukei.

— Paklausyk, Kentai. — Dėbteliu sau į delnus. Juos tiesiog niežti, taip noriu paliesti jį, noriu suglostyti jam plaukus ir užkišti už ausies. — Pirma, automobilyje aš tikrai to norėjau. Tai yra norėjau tave pabučiuoti.

— Maniau, tai aš tave pabučiavau. — Kento balsas ramus, tad nesuprantu, juokauja ar kalba rimtai.

— Na taip. O paskui aš pabučiavau tave. — Man užspaudžia gerklę. — Tai viskas, ką galiu dabar pasakyti. Aš tikrai to norėjau. Tai buvo didžiausias mano troškimas.

Džiaugiuosi, kad stoviu nudelbusi akis ir spoksau į savo batus, nes tą pačią akimirką iš akių pasipila ašaros ir ima skruostais riedėti žemyn. Greitai nubraukiu jas ranka apsimetusi, kad trinu akį.

— O kaip dėl kitos frazės, kurią ištarei automobilyje? — Iš balso neatrodo, kad Kentas būtų supykęs, bet esu išsigandusi, tad nepakeliu galvos. — Sakei, kad neturi daug laiko. Ką tai reiškia? — paklausia kiek švelniau.

Tebestoviu nuleidusi galvą, nes ašaros, regis, nė nemano liautis tekėjusios. Viena ašara užtykšta man ant bato ir lieka žvaigždės formos dėmelė.

— Dabar vyksta tokie dalykai...

Kentas dviem pirštais kilsteli man smakrą, ir mano veidas atsiduria tiesiai priešais jo veidą. Man pakerta kojas. Susvyruoju, bet Kentas apkabina mane, prilaiko, kad nepargriūčiau.

— Kas yra, Same? — Jis nykščiu nubraukia mano akies kamputyje užsilikusią ašarą. Jo žvilgsnis tyrinėja mano veidą, jaučiuosi taip, tarsi jis būtų išvertęs mane išvirkščią ir dabar žvelgtų tiesiai į širdį. — Gal patekai į bėdą?

Negaliu pratarti nė žodžio, tik papurtau galvą. O Kentas kalba toliau:

— Papasakok man. Kad ir kas tai būtų, gali pasitikėti manim, tikrai.

Akimirką pajuntu pagundą likti prisiglaudusi prie jo, norėčiau bučiuoti jį, bučiuoti tol, kol imsiu juo kvėpuoti. Bet prieš akis iškyla Julija: ji viena miške, iš tamsos išnyra du šviesos spinduliai ir apakina ją, pasigirsta tylus variklio ūžesys, panašus į tolimo vandenyno ošimą; mano galva prisipildo to ūžesio ir šviesų, o baimė, apgailestavimas ir liūdesys išnyksta. Aš vėl pasijuntu susikaupusi.

— Ne, nepatekau į bėdą. Tai ne dėl manęs. Aš... tiesiog turiu kai kam padėti. — Švelniai atitraukiu Kento ranką nuo savo liemens ir išsivaduoju iš jo glėbio. — Aš negaliu to paaiškinti, tikrai. Tiesiog patikėk manim.

Pasilenkiu ir paskutinį kartą pabučiuoju jį (iš tikrųjų tik pakšteliu į lūpas). Mūsų lūpos susiliečia vos akimirką, bet to užtenka, kad vėl pasijusčiau lyg paukštis, kad vėl užplūstų ryžtas, grįžtų jėgos. Tikėjausi, kad Kentas taip lengvai manęs nepaleis, bet jis tik ilgesingai ir įdėmiai pažvelgia į mane, staigiai apsisuka ir pradingsta tarp žmonių. Man užgniaužia kvapą. Dalelę sekundės trokštu, kad jis grįžtų — ilgiuosi jo taip, kad, regis, iš skausmo plyš širdis. Bet po akimirkos prisimenu tamsą, šviesas, variklio ūžesį ir Juliją. Nė nespėjusi susivokti žengiu kelis paskutinius žingsnius iki durų ir išeinu į šaltį, į lietų, vis dar krintantį iš dangaus tarsi mėnulio šukės, o gal tarsi trupėtų plienas.