Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Netrukus kairėje pasirodo sulankstytas ženklas su mano gatvės pavadinimu. Pravažiuojame pro kaimynų namus tamsiais langais, galų gale pasiekiame mano namą.

— Dėkui, kad parvežei namo, — sakau atsisukdama į Kentą. Tą pačią akimirką Kentas atsisuka ir paklausia manęs:

— Ar tikrai gerai jautiesi?

Mes abu nervingai nusijuokiame. Kentas nusibraukia nuo akių kirpčiukus, bet jie tuoj pat vėl užkrinta jam ant akių. Man suspaudžia širdį.

— Nėra už ką, — sako jis. — Tai aš turėčiau tau padėkoti.

Tai aš turėčiau tau padėkoti. Tik Kentas gali ištarti tą frazę taip, kad ji nenuskambėtų it nuvalkiotas sakinys iš senų filmų. O aš prisimenu tuščiai iššvaistytą laiką — sekundes ir valandas, negrįžtamai nukapsėjusias nuo pirštų galiukų ir ištirpusias tarsi sniegas tamsoje, ir staiga man nudiegia širdį.

Minutėlę sėdime tylėdami. Žūtbūt noriu ką nors pasakyti, nesvarbu ką, kad tik nereikėtų lipti iš automobilio. Bet nerandu žodžių, o sekundės bėga pro šalį.

Pagaliau burbteliu:

— Visas vakaras buvo siaubingas, išskyrus tai.

— Išskyrus ką?

Pirštu parodau į mus abu.

— Tu ir aš. Visas vakaras buvo siaubingas, išskyrus tai.

Kento akys sužiba.

— Same. — Jis ne ištaria mano vardą, o tiesiog iškvepia jį. Nė nenumaniau, kad nuo vieno vienintelio skiemens mano kūnas gali imti šokti, sužaižaruoti. Staiga Kentas atkiša rankas ir šiltais delnais suima man veidą. Nykščiu perbraukia per antakius, vos vieną stebuklingą sekundėlę stabteli prie mano apatinės lūpos (pajuntu cinamono skonį ant jos odos), o tada nuleidžia ranką ir susigėdęs atsitraukia. — Atleisk, — burbteli.

— Ne... viskas gerai. — Mano kūnas virpa. Tikriausiai ir jis tai jaučia. Atrodo, tarsi mano galva tuoj atsiskirs nuo kaklo ir pakils į viršų.

— Tiesiog... Dieve, tai taip baisu.

— Kas baisu? — Mano kūnas staigiai liaujasi drebėjęs, o skrandis pasidaro sunkus, tarsi būtų pilnas švino. Jis ketina pasakyti man, kad jam nepatinku. Jis vėl ketina pasakyti, kad permato mane kiaurai.

— Na, turint omenyje visus šio vakaro įvykius... tai netinkamas laikas... Be to, tu draugauji su Robiu.

— Aš nedraugauju su Robiu, — greitai atsakau. — Jau nebe.

— Tikrai? — Kentas taip įtemptai žiūri į mane, jog matau jo akyse pakaitomis mirgančias auksines ir žalias juosteles, tarsi būtų rato stipinai.

Papurtau galvą.

— Tai gera naujiena, — sako Kentas, vis dar nenuleisdamas akių, tarsi būtų pirmas ir paskutinis žmogus, taip įdėmiai žiūrintis į mane. — Nes... — Jo balsas nutyla, jo žvilgsnis iš lėto slysta mano veidu žemyn ir sustoja prie lūpų.

Mano kūnas tiesiog alsuoja karščiu, prisiekiu, rodos, tuoj apalpsiu.

— Nes? — paraginu jį. Nustembu, kad pati dar sugebu kalbėti.

— Nes... atleisk, bet nieko negaliu sau padaryti, turiu tave tuojau pat pabučiuoti.

Kentas uždeda ranką man ant pakaušio ir prisitraukia mane. Ir tada mudu bučiuojamės. Jo lūpos švelnios, joms prisilietus, manosios ima dilgčioti. Užsimerkiu ir tamsoje regiu išsiskleidžiančius nuostabius žiedus, gėles, besisukančias tarsi snaigės, ir kolibrius, plakančius sparneliais mano širdies ritmu. Manęs nebėra, aš pradingau, plūduriuodama lekiu kažkur į nebūtį, kaip ir sapne, tik šįkart tai malonu, tarsi būčiau pakilusi labai aukštai, tarsi būčiau visiškai laisva. Kita ranka Kentas nubraukia man nuo veido plaukus. Jaučiu jo pirštų prisilietimus ir pagalvoju apie žvaigždes, kurios švysteli danguje ir paskui save palieka liepsnojančias uodegas. Tą akimirką, kad ir kiek sekundžių, minučių ar dienų ji truktų, kol Kentas bučiuodamas pašnibždomis taria mano vardą, o aš kvėpuoju juo, suprantu: tai, kaip tik dabar, yra pirmas ir vienintelis tikras bučinys mano gyvenime.

Kentas atsitraukia per greitai, bet tebelaiko delnais suėmęs man veidą.

— Oho! — ištaria sunkiai kvėpuodamas. — Atleisk, bet — oho!

— Taip. — Žodžiai stringa man gerklėje.

Žiūrime vienas į kitą, ir pirmą kartą nejaučiu jokio nerimo, nesirūpinu dėl to, ką jis galvoja. Tiesiog jaučiuosi laiminga, glostoma jo žvilgsnio, tarsi plūduriuočiau kažin kokioje šiltoje, šviesioje erdvėje.

— Tu man tikrai patinki, Same, — tyliai sako Kentas. — Visada patikai.

— Ir tu man patinki.

Nesirūpink dėl rytojaus, nė negalvok apie tai. Trumpam užmerkiu akis ir nuveju šalin visas mintis, lieka tik ši akimirka, šiltos jo rankos, nuostabios žalios akys ir jo lūpos.

— Eime. — Kentas pasilenkia ir švelniai pabučiuoja man į kaktą. — Tu pavargusi. Tau reikia pamiegoti.

Jis išlipa iš automobilio ir greitai apibėga jį, kad atidarytų man dureles. Limpantis sniegas dengia viską aplink tarsi užklotas, paslėpdamas daiktų kontūrus ir prislopindamas mūsų žingsnių aidą, kai keliuku einame iki prieangio. Tėvai paliko prieangyje įjungtą šviesą. Tai vienintelė šviesa tamsiuose namuose, tamsioje gatvėje, galbūt netgi vienintelė švieselė visame pasaulyje. Šviesoje snaigės atrodo panašios į krintančias žvaigždes.

— Tau ant blakstienų prikrito sniego. — Net sudrebu, kai Kentas pirštu perbraukia man per vokus ir tarpuakį. — Ir į plaukus. — Ranka brūkšteli man per plaukus, jaučiu jo pirštų prisilietimą ir delną, apglėbiantį man kaklą. Tikras rojus.

— Kentai. — Pirštais apglėbiu jo marškinių apykaklę. Nesvarbu, kaip arti jis stovėtų, vis tiek yra per toli. — Ar tau kartais nebūna baisu užmigti? Nebaisu dėl to, kas bus toliau?

Jis liūdnai šypteli. Galėčiau prisiekti: atrodo taip, tarsi žinotų.

— Kartais man baisu dėl to, kas lieka praeityje, — atsako man.

Ir tada mes vėl bučiuojamės. Mūsų kūnai ir lūpos juda vienu ritmu, regis, mes netgi nesibučiuojame, o tik galvojame apie bučinį, galvojame apie kvėpavimą. Viskas atrodo taip paprasta, teisinga, neapgalvota ir lengva. Tarsi nė nesistengdama būčiau visiškai užsimiršusi, visiškai atsipalaidavusi. Ir tuomet įvyksta tai, kas atrodė neįtikėtina ir neįmanoma: laikas pagaliau iš tikrųjų sustoja. Laikas ir erdvė atsitraukia ir sprogdami išsilaksto į visas puses tarsi visata, kuri vis plečiasi iki begalybės. Lieka tik tamsa ir mes abu jos pakrašty. Tamsa, kvėpavimas ir prisilietimas.

SEPTINTAS SKYRIUS

Kai paskutinį kartą sapnuoju sapną, jis yra toks: aš krentu, ore verčiuosi kūliais, bet šįkart mane supanti tamsuma atrodo tarsi gyva, pilna kažin kokių plazdančių gyvių. Tada suvokiu, kad nesu apsupta tamsos, o tik visą laiką buvau užsimerkusi. Pasijuntu tikra kvailė ir atsimerkiu. Tą pačią akimirką aplink mane pakyla šimtai tūkstančių plaštakių. Jų tiek daug ir visos švyti įvairiausiomis ryškiomis spalvomis, tarsi ištisinė vaivorykštė, laikinai užtemdanti saulę. Bet joms plasnojant vis aukštyn, apačioje atsiveria nuostabus kraštovaizdis. Matau po manim besidriekiančius žalius paauksuotus saulėtus laukus ir rausvus debesis, plaukiančius man po kojomis. Oras aplinkui gaivus, žydras ir kvepia saldžiai. Ir sukdamasi ore aš vis juokiuosi, juokiuosi ir juokiuosi, ir juokiuosi, nes, be abejonės, visą šį laiką niekur nekritau.

Aš skridau.

Kai pabundu, jaučiuosi tiesiog nuostabiai, tarsi nežinia kas būtų tyliai pernešęs mane į tykų, ramų krantą. Sapnas ir jo prasmė užlieja mane tarsi banga, o jai atslūgus lieka vienintelis tvirtas įsitikinimas: dabar aš žinau.

Reikėjo išgelbėti ne savo gyvybę.

Bent jau ne tokiu būdu, kaip maniau.

O SEPTINTĄ DIENĄ...

Prisimenu, kartą su Lindsė žiūrėjome seną filmą. Pagrindinis to filmo veikėjas pasakė: labai liūdna, jog paskutinį kartą mylėdamasis nežinai, kad tai — paskutinis kartas. Kadangi man dar niekada nebuvo pirmo karto, nelabai apie tai nusimanau, bet, spėju, taip galima pasakyti ir apie daugelį dalykų gyvenime: apie paskutinį bučinį, paskutinį juoką, paskutinį išgertą kavos puodelį, paskutinį saulėlydį, apie paskutinį šuolį per žolę laistantį vandens purkštuvą, arba kai valgai ledus vaflyje, arba kai iškiši liežuvį, kad pagautum snaigę. Tu paprasčiausiai nežinai, kad tai — paskutinis kartas.