Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Juk sakiau, kad ateisiu, argi ne? — Jaučiu po širdim stiprėjant buką skausmą. Visą vakarą, apskritai visą šią dieną, aš svajojau stovėti šalia jo, o dabar štai neturiu laiko. — Klausyk, Kentai...

— Na, kai pamačiau Lindsę ir visas kitas, pamaniau, turbūt ir tu čia. Nes jūs dažniausiai visur vaikštot kartu, ar ne? Paskui ieškojau tavęs... — Kentas išraudęs nutyla. — Na, tai yra aš ne visai ieškojau , bet greičiau dairiausi, vaikščiojau ir bendravau su visais. Na, taip ir turėtų elgtis vakarėlio šeimininkas. Bendrauti su visais. Tad vis užmesdavau akį...

— Kentai!

Mano balsas nuskamba griežtai ir piktai. Sekundėlę užsimerkiu ir įsivaizduoju, kaip jausčiausi gulėdama šalia jo visiškoje tamsoje, įsivaizduoju jo pirštus liečiant man ranką. Bet staiga dingteli: tai tiesiog neįmanoma, aš ir jis — tai neįmanoma. Kai atsimerkiu, Kentas vis dar stovi ten pat ir laukia, kiek suraukęs kaktą. Jis atrodo toks mielas ir paprastas. Vaikinas, kuris nusipelno merginos, dėvinčios kašmyro megztukus, puikiai sprendžiančios kryžiažodžius arba grojančios smuiku, arba dirbančios savanore nemokamoje valgykloje. Mielos, paprastos ir nuoširdžios merginos. Skausmas dar sustiprėja, tarsi kas būtų įstrigęs manyje ir draskytų vidurius. Aš ne ta, kurios jam reikia. Net jeigu tą pačią dieną tektų išgyventi begalybę kartų, aš niekada nebūsiu jam tinkama mergina.

— Atleisk, — išspaudžiu per prievartą. — Aš... dabar negaliu su tavimi kalbėti.

— Bet... — Kentas sutrikęs paslepia rankas marškinių rankovėse.

— Atleisk. — Vos neištariau: Taip bus geriau, bet dingteli, kad nėra prasmės to sakyti. Nueinu nė neatsisukdama, nors ir jaučiu, kad jis seka mane akimis.

Lauke apsivelku džemperį ir iki pat smakro užsisegu užtrauktuką. Lietus teka už kaklo, aptemptos kelnės iškart sušlampa. Šį vakarą bent jau apsiaviau batus be kulniukų. Patraukiu keliuku. Jis apledijęs, tad prisilaikau už sustatytų automobilių. Nuo šalčio ima gelti gerklę. Keista, bet kaip tik tuo metu į galvą šauna pati kvailiausia mintis: Man reikėtų dažniau pabėgioti. Mintis apie tai vos neišmuša manęs iš vėžių, norisi ir juoktis, ir verkti. Bet tuoj prisimenu Juliją, susirietusią prie 9-ojo greitkelio, stebinčią pro šalį lekiančius automobilius ir laukiančią Lindsės, tad einu toliau.

Po kurio laiko vakarėlio garsai išsisklaido ore, viską apgaubia tyla. Girdėti tik lietaus ošimas, tarsi tūkstančiai smulkių stiklo šukių kristų ant kelio, ir mano žingsnių aidas. Aplink tamsu nors į akį durk. Sulėtinu žingsnį, apgraibomis einu nuo vieno automobilio prie kito. Pirštais jaučiu metalą, tokį šaltą, kad net nudegina. Kai prieinu tanką , grėsmingai iškilusį virš kitų automobilių, pasirausiu rankinėje ir pirštais užčiuopiu metalinę akmenukais apklijuotą raktinės grandinėlę su užrašu Bloga mergaitė. Tai Lindsės automobilio rakteliai. Garsiai išpučiu orą. Bent vienas teigiamas dalykas šįvakar: be raktelių Lindsė niekaip neišvažiuos. Šį vakarą jos automobilis nepajudės iš čia, kad ir kaip ilgai Julija lauktų. Vis dėlto užrakinu dureles ir įjungiu signalizaciją.

Galiausiai automobilių eilė baigiasi. Slenku į priekį vėžlio žingsniu keikdama save, kad nepasiėmiau prožektoriaus, keikdama vasario 12-ąją, keikdama Juliją Saiks. Dabar suprantu, kad siųsti jai rožes buvo tikrai kvaila mintis, netgi įžeidimas. Galvoju apie Juliją ir Lindsę, kai prieš daugelį metų Lindsė, išsigandusi ir pažeminta, palapinėje pirštu bedė į Juliją. Tada viskas ir prasidėjo. O Julija šitiek metų saugojo Lindsės paslaptį. Maniau, tai praeis.

Lietus pliaupia kaip iš kibiro. Kuo ilgiau galvoju, tuo labiau nirštu. Tai — mano gyvenimas: visa ta didžiulė, pakrika įvykių ir galimybių maišalynė — pirmi ir paskutiniai bučiniai, universitetas, namai ir santuoka, barniai ir atsiprašinėjimai, o laimė suvedama į vieną tašką, į dalelę sekundės, ir galutinai sunaikinama dėl to vienintelio, to paskutinio Julijos poelgio: jos keršto mums, jos keršto man. Kuo labiau tolstu nuo šurmuliuojančių Kento namų, tuo labiau esu tikra: Ne, to negali būti. Nesvarbu, ką esame jai padarę, to negali būti.

Staiga keliukas praplatėja ir pamatau 9-ąjį greitkelį, blizgantį tarsi upė, tarsi skystą sidabrą, tviskantį šviesoje. Nė nepastebėjau, kad buvau sulaikiusi kvėpavimą. Iškvepiu ir žiopčioju atgaudama kvapą, džiaugdamasi šviesomis. Nusišluostau nuo akių lietaus lašus ir pasuku į kairę. Ieškodama Julijos atidžiai apžiūriu miško pakraštį. Manyje vis dar rusena mažytė viltis, kad pasikalbėjusi su manim Julija pasijuto geriau. Galbūt ji vis dėlto grįžo namo, galbūt tas pokalbis vis tik buvo naudingas. Kita vertus, prisimenu tylų, bespalvį jos balsą ir suprantu: vonios kambaryje ji kalbėjosi visai ne su manim. Jos mintys klajojo kažkur toli, tarsi Julija būtų įkalinta kažin kokiame rūke, galbūt prisiminimuose, galbūt tarp visų dalykų, kurie būtų galėję susiklostyti kitaip. Man už nugaros suriaumoja automobilis, ir aš net pašoku. Paslystu ir sukniumbu ant apledijusio kelio, delnais atsiremdama į asfaltą. Pro šalį pralekia automobilis, jam iš paskos — dar vienas. Varikliai riaumoja garsiai it griaustinis. Išgirstu šaižų pypsėjimą, iki manęs atrieda garsų bangos, jos vis garsėja. Pakeliu akis ir pamatau priekinių žibintų šviesas, grėsmingai artėjančias prie manęs. Pamėginu pajudėti, bet negaliu. Bandau šaukti, bet negaliu. Sustingstu. Didelės tarsi mėnuliai žibintų šviesos iš lėto slenka tiesiai į mane. Paskutinę akimirką automobilis sukteli į šoną ir pralekia taip arti manęs, kad pajuntu nuo variklio sklindančią šilumą, užuodžiu išmetamųjų dujų smarvę ir išgirstu per radiją garsiai grojančios dainos žodžius: Tegu viskas dega, liepsnoja ir išnyksta . Paskui automobilis pradingsta, vis dar pypsėdamas išnyksta naktyje, muzika bumbsi vis tyliau, kol lieka tik ritmas.

Į asfaltą nusibrozdinau delnus. Širdis krūtinėje daužosi taip greitai, kad, neabejoju, tuoj iššoks lauk. Visa drebėdama pamažu atsistoju. Kita kelio puse lėtai praslenka dar vienas automobilis. Nuo ratų į visas puses tyška vanduo.

Ir tada priekyje, už kokių penkiolikos metrų, pamatau iš miško išnyrantį susigūžusį baltą siluetą, kuris staiga išsitiesia tarsi laiba, blyški gėlė. Julija. Atsargiai, kad nepaslysčiau ant juoduojančio ledo dėmių, iš lėto einu link jos. Ji stovi nejudėdama, tarsi nejaustų krintančio lietaus. Paskui ištiesia rankas į šonus, tarytum ruoštųsi šokti nuo aukšto tramplino. Stovėdama tokia poza atrodo bauginamai graži. Prisimenu, kai vaikystėje per Kalėdas ir Velykas nueidavome į bažnyčią, aš vis bijodavau pažvelgti į sakyklą, kur stovėdavo medinė Jėzaus, prikalto prie kryžiaus, statula.

— Julija!

Ji nė nekrusteli. Gal negirdi manęs, o gal nekreipia dėmesio. Mus skiria penki metrai, trys metrai... Man už nugaros pasigirsta tylus dundesys. Atsisuku ir pamatau tamsoje grėsmingai artėjantį didžiulį sunkvežimį. Ir vėl galvoje šmėsteli visiškai nereikšminga mintis: Iš jo tikrai reikėtų atimti teises, nes lekia kaip išprotėjęs. Vėl atsigręžusi į Juliją matau ją, visą įsitempusią, rankas prispaudusią prie šlaunų, artėjančią prie kelio. Ji man kažką primena, bet nežinau ką. Tačiau po akimirkos dingteli: ogi ji panaši į šunį, tykantį paukščiuko. Ir tą pačią akimirką suvokiu, kas čia vyksta. Julija slenka tarsi baltas miglos debesis, o aš pasileidžiu kiek kojos įkerta ir pasiveju ją kaip tik tą akimirką, kai ji iššoka ant kelio. Sunkvežimio vairuotojas nuspaudžia garso signalą, jis toks šaižus, kad, atrodo, aplinkui suvibruoja oras. Visa jėga trenkiuosi į Juliją, mudvi parkrintame ir kūlversčiais ridenamės žemyn, į mišką. Aš rėkiu, Julija rėkia. Man petį perveria skausmas. Apsiverčiu ant nugaros ir virš galvos pamatau tankų juodų šakų tinklą.