Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Lindsei atsakau:

— Nemanau, kad būtų galima paaiškinti tokį poelgį.

Tačiau ji neatstoja.

— Turbūt ji turėjo kokių nors problemų, ką? Kažkas negerai namie, taip? Juk žmonės taip nesielgia šiaip sau.

Prisimenu šaltus, tamsius Julijos namus, sienomis lakstančius televizoriaus metamus šešėlius, nepažįstamos poros nuotrauką sunkiuose sidabriniuose rėmeliuose.

— Nežinau, — atsakau. Pažvelgiu į Lindsę, bet ji sėdi nusukusi akis. — Turbūt niekada nebesužinosime.

Jaučiu tokią gilią tuštumą, kad tai veikiau ne tuštuma, o palengvėjimas. Turbūt panašiai jautiesi, kai esi nešamas bangų — kai siaurai, tamsiai pakrantės juostai pasislėpus už horizonto apsiverti ant nugaros ir matai tik žvaigždes, dangų ir vandenį, sūpuojančius tave glėbyje. Tada iškeli rankas ir pagalvoji: Kaip gera!

— Ačiū, kad pametėjai iki namų. — Lindsė uždeda ranką ant durų rankenėlės, bet neišlipa. — Ar tikrai gerai jautiesi?

— Man viskas gerai.

Stebiu įstrižai krentančias snaiges: lyg nešamos stiprios srovės jos teka, pakyla aukštyn, paskui ima staigiai leistis. Tai tarsi potvynis, kuriam atslūgus viskas aplinkui ima žėrėti. Nuostabiai gražu. Dingteli, kad tai tik vienas iš daugelio dalykų, kurių Julija nebepamatys.

Lindsė kramto nagus — to įpročio ji neva atsikratė trečioje klasėje. Prie garažo įsijungė automatinė šviesa. Lindsės veidas liko šešėlyje.

— Lindse?

Ji krūpteli, tarsi būtume tylėjusios jau valandų valandas ir ji išsigando pamačiusi mane vis dar sėdinčią automobilyje.

— Ką?

— Atsimeni apsilankymą Pas Rozalitą , kai grįžai iš Niujorko? Kai užklupau tave tualete?

Lindsė atsisuka ir tylėdama spokso į mane. Jos akys tamsios — du juoduliai šviesiame veide.

— Ar tai tikrai buvo vienintelis kartas? — klausiu.

Ji dvejoja, bet tik akimirką.

— Žinoma, taip, — atsako, veikiau sušnabžda, ir aš suprantu, kad ji meluoja.

Suprantu ir tai, kad Lindsė — ne bebaimė. Ji siaubingai bijo. Lindsė bijo, kad žmonės supras, jog ji apsimetinėja, sau kelią per gyvenimą skinasi taukšdama niekus, vaizduoja tiksliai žinanti, ko nori, nors iš tikrųjų kapanojasi sutrikusi, kaip ir visi kiti. Lindsė gali tau įkąsti, jei manys, kad pažvelgei į ją ne taip, bet ji — lyg mažytis nuožmus šunytis, kuris vis loja ir tuščiai mėgina grybštelėti dantimis, bet įsitempus grandinei grįžta atgal į savo vietą.

Milijonai snaigių skrieja, sukasi ratu, visos kartu jos panašios į audringai vilnijančias baltas bangas. Įdomu, ar iš tikrųjų kiekviena snaigė vis kitokia?

— Julija man papasakojo. — Atremiu galvą į sėdynės atlošą ir prisimerkiu, kad matyčiau vien tik baltumą. — Apie skaučių iškylą. Kai judvi buvot penktoje klasėje... kai dar buvot draugės.

Lindsė sėdi tyli, bet jaučiu, kad vos vos virpa.

— Ji sakė, kad iš tikrųjų visai ne ji, o tu... na... pati žinai.

— Ir tu ja patikėjai? — skubiai atšauna Lindsė. Bet ištaria tai nevalingai, nieko negalvodama, tarsi nesitikėtų, kad nuo jos atsakymo kas pasikeis.

Bet man tai nerūpi.

— Atsimeni, po to įvykio visi ėmė ją pravardžiuoti Geltonąja karštlige ? — Atsimerkiu ir pažvelgiu į Lindsę. — Kodėl visiems tvirtinai, kai tai padarė ji? Na, suprantu, kai taip atsitiko, buvai išsigandusi, susigėdusi, bet vėliau... Kodėl ėmei pliurpti visiems? Kodėl reikėjo išplatinti tai, kad visi žinotų?

Lindsė ima drebėti jau stipriau, ir man dingteli, kad ji apskritai neatsakys arba sumeluos. Bet ji prabyla, jos balsas ramus, tik šiek tiek pasikeitęs, neįprastas. Galbūt tai apgailestavimo gaidelė?

— Aš buvau tikra, kad ilgai tai nesitęs. — Praėjo šitiek metų, bet ją tai, regis, vis dar stebina. — Maniau, galiausiai ji papasakos visiems, kas iš tikrųjų įvyko. Na, ji apgins save, supranti? — Lindsė nutyla, o kai prabyla vėl, balse pasigirsta isteriškos gaidelės. — Kodėl ji nė nepabandė apsiginti? Nė karto. Ji tik... ji tik prisiėmė kaltę. Kodėl?

Man dingteli: šitiek metų Lindsė slėpė šią slaptąją tiesą, šią slaptąją aš , verkdavo kiekvieną naktį ir šveisdavo pagalves, kad išvalytų šlapimo dėmes; tai pati baisiausia paslaptis, praeitis, kurią stengiamės pamiršti.

Pagalvoju ir apie save, kai sėdėdavau tylėdama, susigūžusi iš baimės, bijodama pasakyti ar padaryti ką ne taip, bijodama, kad manyje sukils ta keista, išstypusi jojikė nevykėlė ir tarsi gyvatė vienu ypu praris mano naująją aš. Prisimenu, kad nuėmiau nuo lentynų visus savo trofėjus ir išmečiau minkštą pagalvę-fotelį, prikimštą polistireno rutuliukų, kad išmokau madingai rengtis ir niekada pietums nevalgiau karšto maisto, o svarbiausia, išmokau laikytis atokiau nuo žmonių, kurie būtų nusitempę mane žemyn, atgal į ten, iš kur atėjau. Atokiau nuo tokių žmonių kaip Julija Saiks. Tokių kaip Kentas.

Lindsė sujuda ir atidaro dureles. Išjungiu variklį, kartu su ja išlipu iš automobilio ir per stogą metu jai raktelius. Ji pagauna juos viena ranka. Blyksteli priekinių žibintų šviesos. Prisimerkusi atsisuku į tyliai už mūsų stovintį automobilį, iškeliu ranką ir be garso ištariu: Dvi minutės.

Lindsė linkteli Kento pusėn — jis sėdi savo automobilyje už mūsų ir laukia manęs, kad parvežtų namo.

— Ar tikrai tau nereikia pagalbos? Ar tikrai saugiai grįši namo?

— Tikrai, nesirūpink, — atsakau. Nepaisydama visų šios dienos įvykių, visas dvylika minučių, kol jis veš mane namo, sėdėsiu šalia Kento, ir nuo minties apie tai mane užlieja šiluma. Nors ir žinau: tai nėra gerai, nes giliai širdyje jaučiu, kad tarp mūsų nieko nebus. Kad jau nieko niekada nebebus, su niekuo.

Lindsė prasižioja ir vėl užsičiaupia. Matau, norėtų paklausti apie Kentą, bet apsigalvoja. Pasuka link namų, bet stabteli ir apsigręžia.

— Same?

— Ką?

— Aš tikrai apgailestauju. Tikrai apgailestauju dėl... visko.

Ji norėtų, kad aš pasakyčiau: viskas gerai. Jai reikia tai išgirsti iš manęs. Bet aš negaliu jai to pasakyti, tik tyliai ištariu:

— Tu ir taip visiems patiktum, Lindse. — Bet nepriduriu: Net jei ir liautumeisi apsimetinėti . Bet žinau, ji suprato, ką norėjau pasakyti. — Kad ir kas atsitiktų, mes visos tave vis tiek mylėtume.

Ji sugniaužia kumščius ir vos išspaudžia tylų: Ačiū. Tada apsisuka ir nueina namo. Kai šviesa apšviečia Lindsės veidą, akimirką man pasirodo, jog jis šlapias. Gal nuo ašarų, o gal nuo sniego.

Kentas pasilenkia ir atidaro man dureles. Įsėdu į automobilį. Tylėdami išvažiuojame iš Lindsės kiemo ir pasukame į pagrindinį kelią. Kentas važiuoja lėtai, atsargiai, lengvai prilaikydamas vairą. Priekinių žibintų šviesoje matyti du vienodi piltuvėliai iš sniego. Aš tiek daug norėčiau pasakyti Kentui, bet negaliu prisiversti prabilti. Jaučiuosi pavargusi, skauda galvą. Tiesiog mėgaujuosi tuo, kad mūsų rankas skiria vos keli centimetrai, kad jo automobilis kvepia cinamonu, kad dėl manęs jis visu galingumu įjungė šildymą. Jaučiuosi mieguista, mano rankos ir kojos apsunkusios, nors viduje viskas verda, vibruoja, ir aš gerai suvokiu, kad Kentas taip arti, visai šalia.

Kai priartėjame prie mano namų, Kentas ima važiuoti dar lėčiau, tad vos slenkame į priekį. Tikiuosi, jis nenori, kad šis pasivažinėjimas kuo greičiau baigtųsi? Tai — pati tinkamiausia akimirka sustabdyti laiką: erdvė galėtų prasižioti ir išnykti, kaip išnyksta prie juodosios skylės kraštų, ir laikas imtų suktis nesibaigiančiomis kilpomis, priversdamas mus amžinai keliauti sniege. Tačiau kad ir kaip lėtai važiuotų Kento automobilis, jis vis dėlto juda į priekį.