Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Kartą jos tėvai pykosi taip smarkiai, kad mes net pabėgom iš jos namų. Abi tada buvom gal septynerių ar aštuonerių. Iki pat mano namų ėjom pėstute. Buvo kovas, lauke šaltoka. Sutarėm, kad Lindsę paslėpsiu savo kambaryje. Niekam neišduosiu, kur ji dingo, nešiu jai maisto ir saugosiu ją. Ji labai mėgo guminius meškiukus ir batonėlius Snickers. Mėgo šokoladą ir saldainius. Tiesą pasakius, ji mėgo viską, kas saldu.

Nevalingai išleidžiu keistą tylų garsą. Nežinau, ar klausytis toliau. Mane apima jausmas, kad viskas slypi kaip tik čia: šiame vonios kambaryje, šioje istorijoje. Čia slypi visos šaknys ir pumpurai, pradžia ir pabaiga.

Bet Julija kalba toliau — ramiai, monotoniškai, tarsi niekur neskubėtų, tarsi mums priklausytų visas pasaulio laikas.

— Žinoma, mums neišdegė. Užlipom laiptais į mano miegamąjį, bet mus išgirdo mano mama, nes abi susiginčijome, kuri miegos žemoje lovelėje su ratukais, o kuri — didelėje lovoje. Mama baisiausiai išsigando. Sužinojusi, kad tokį kelią įveikėme pėsčiomis, ji ėmė šaukti, barėsi, kad mus galėjo kas nors pagrobti arba nužudyti, ar dar ką padaryti. Atsimenu, man pasidarė gėda. — Julija pakelia rankas ir pažvelgia sau į delnus. — Bet tai dar nieko. Kai mano mama pasakė, kad Lindsei teks grįžti namo, toji tiesiog pamišo. Dar niekad nebuvau girdėjusi jos taip staugiant.

Julija nutyla ir ilgokai neprataria žodžio. Dingteli, kad turbūt jau viską papasakojo. Man galvoje įkyriai zirzia jos pasakyti žodžiai, jie sukasi ratu ir pagaliau susidėlioja tarsi trūkstamos raidės tuščiuose kryžiažodžio langeliuose. Ji visada taip elgdavosi, na, stengdavosi bet kur įžvelgti ką nors gera... O ji jau šveitė tą pagalvę kokį pusvalandį... Lindsės pirštai — raudoni, oda nusilupusi... Jaučiu, netrukus man kažkas paaiškės, tik nesu tikra, ar noriu tai žinoti. Vonios kambarys kažin koks mažas ir tvankus. Krūtinę slegia nepakeliama našta. Man norisi ištrūkti iš čia, prasibrauti pro Juliją ir nerti į vakarėlio šurmulį, išgerti alaus ir pamiršti Juliją, pamiršti viską. Bet stoviu tarsi prikaustyta. Aš negaliu pajudėti. Vis regiu, kaip sapne man prieš akis atsiveria begalinė tamsuma. Aš nenoriu grįžti į tamsą.

— Pagalvojus atrodo netgi juokinga, — vėl prabyla Julija. — Mes su Lindsė viską darydavome kartu. Mes netgi kartu tapome skautėmis. Tai jos idėja. Manęs visai nedomino sausainių dalijimas, stovyklos laužai ir panašūs dalykai. Penktoje klasėje, mokslo metų pradžioje, išvykome į iškylą. Be abejo, abi miegojome vienoje palapinėje.

Žiūriu į Julijos rankas. Jos truputį virpa — vos vos, beveik nepastebimai, tarsi būtų kolibrio sparneliai. Akies krašteliu Julija pastebi, kur žvelgiu. Grakščiai, bet ryžtingai nuleidžia rankas ir priglaudžia prie šlaunų.

— Atsimeni pravardę, kurią man buvo sugalvoję penktoje klasėje? Pravardę, kurią sugalvojo Lindsė? Geltonoji karštligė. — Julija papurto galvą. — Mane šitaip vadindavo taip dažnai, kad aš net sapnuodavau tą pravardę. Kartais netgi pamiršdavau savo tikrąjį vardą. — Julija pažvelgia į mane. Jos veidas tiesiog spinduliuoja, beveik švyti, atrodo nuostabiai. — Juokingiausia, jog tai — visai ne aš. Tai Lindsė prišlapino į miegmaišį. Ryte visa palapinė smirdėjo. Kai atėjo mokytoja Bridžes ir paklausė, kas atsitiko, Lindsė bedė į mane pirštu ir sušuko: Tai ji padarė! Niekada nepamiršiu Lindsės veido, kai ji šaukė: Tai ji padarė! Atrodė išsigandusi, tarsi aš būčiau laukinis šuo ir ketinčiau jai įkąsti.

Prisispaudžiu prie durų laiminga, kad yra į ką atsiremti. Viskas dabar aišku, be jokios abejonės. Štai kodėl Lindsė taip niršta, štai kodėl ji visad laikydavo iškėlusi sukryžiuotus pirštus, neva kad apsisaugotų nuo Julijos Saiks. Ji jaučia jai ne neapykantą . Ji bijo jos. Julija Saiks — pačių seniausių ir turbūt pačių baisiausių Lindsės paslapčių saugotoja.

Kaip viskas absurdiška, valdoma vien sutapimų ir atsitiktinumų. Vienas žmogus staiga pakyla į viršų, kitas — palaipsniui krinta žemyn: atsitiktinai, beprasmiškai. Taip paprasta, tarsi tinkamoje arba netinkamoje vietoje atsirastum priklausomai nuo to, kaip į tai pažvelgsi. Taip paprasta, kaip vieną dieną trokšti atsigerti dietinės Pepsi prie baseino, o kitą dieną būti nuneštam potvynio; taip paprasta, kaip nepasakyti ne.

— Kodėl nieko nesakei? — klausiu, nors atsakymą žinau pati. Mano balsas prikimęs, nes stengiuosi sutramdyti ašaras.

Julija gūžteli pečiais.

— Ji buvo mano geriausia draugė, supranti? Tais laikais ji būdavo tokia liūdna. — Julija išleidžia kažkokį garsą, lyg nusijuokia, lyg suinkščia. — Be to, — priduria tyliau, — maniau, tai praeis.

— Julija... — prabylu aš.

Ji kresteli pečiais, tarsi nusimestų naštą — mūsų pokalbio, savo praeities.

— Dabar tai nebesvarbu, — greitai ištaria ji, tada atrakina duris ir išsmunka lauk.

— Julija!

Už durų pilna žmonių. Kai išeinu, mane stumteli dvi antraklasės gimnazistės, besipešančios, kuri pirma eis į tualetą. Jos girtos ir šaukia:

— Aš pirma!

— Ne, aš pirma!

— Tu ką tik atėjai!

Keletas žmonių perveria mane piktais žvilgsniais.

Nustumdama visus į šalį, į priekį prasibrauna Bridžita Makgvair. Jos veidas raudonas, išmuštas dėmėm, skruostais teka ašarų upeliai. Pamačiusi mane, ji kūkčiodama ištaria:

— Tu... — Ji nutyla, staigiai aplenkia abi antraklases gimnazistes ir užsirakina vonios kambaryje.

— Ne... Ir vėl! — sušunka kažkas.

— Aš tuoj apsidarysiu, — sudejuoja viena iš gimnazisčių, sukryžiuoja kojas ir ima striksėti vietoje.

Bridžitai iš paskos atskuba Aleksas Limentas. Jis prasibrauna iki vonios kambario durų ir ima belstis, prašo Bridžitos išeiti. O aš dar nė nepajudėjau iš vietos. Stoviu prispausta prie sienos, užspeista į kampą, netekusi žado, kad viskas susiklostė taip negerai. Prisimenu, ką kartą girdėjau pasakojant apie skendimą: kai įkrenti į šaltą vandenį, skęsti pradedi ne iškart, bet šaltis tave suklaidina ir imi manyti, jog dugnas — viršuje, o paviršius apačioje. Tu imi plaukti, plauki, plauki, plauki iš visų jėgų, bet ne į tą pusę, o vis žemyn, link dugno, kol galų gale paskęsti. Taip aš jaučiuosi dabar — tarsi viskas būtų apvirtę aukštyn kojomis.

— Tavo elgesys tiesiog nepakenčiamas.

Staiga suprantu, kad Aleksas kalba su manim. Jis spokso paniekinamai patempęs lūpą, rodydamas dantis.

— Žinai, kas tu? — Jis atsiremia delnais į sieną man virš galvos, užtverdamas kelią. Matau prakaito lašelius jam ant kaktos, jaučiu iš burnos sklindant alaus ir žolės kvapą. — Tu, Samanta Kingston, esi kalė.

Šie žodžiai supurto mane ir pažadina iš stingulio. Man būtina susikaupti. Julija yra kažkur miške, šaltyje. Ji tikriausiai eina link kelio. Aš vis dar galiu ją pasivyti, pasikalbėti ir priversti ją suprasti.

Delnais įsiremiu Aleksui į krūtinę ir stumteliu jį. Jis susvyruoja ir lošteli atgal.

— Patikėk, — sakau, — girdžiu jau ne pirmą kartą.

Prasibraunu pro žmones koridoriuje ir laiptais nulekiu žemyn. Pusiaukelėje išgirstu kažką mane šaukiant vardu. Staigiai sustoju. Už manęs žemyn lipantys žmonės keiksnodami mane atsitrenkia vienas į kitą tarsi domino kauliukai.

— Jėzau, kas dar ? — Apsisuku ir pamatau Kentą.

Jis užšoka ant turėklo ir nučiuožia žemyn, pakeliui vos nenumušdamas Hanos Gordon.

— Vis dėlto atėjai.

Kentas nušoka nuo turėklo per du laiptelius aukščiau manęs. Jis kiek uždusęs, akys tiesiog švyti iš laimės. Ant kaktos užkritę plaukai, apšviesti visur prikabinėtų kalėdinių lempučių, atrodo šokolado ir karamelės spalvų. Aš vos susivaldau neatkišusi rankos ir nenubraukusi plaukų jam nuo kaktos.