Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Ką darai? — šaukia Julija. Atsisėdusi pamatau, kad abejingame jos veide pagaliau atsispindi jausmai — veidas perkreiptas iš pykčio. — Ką, po velnių, darai?

— Ką aš darau? — Irgi užsiplieskiu pykčiu. — Ką tu darai? Šokinėji tarp atsitiktinai pravažiuojančių sunkvežimių? Maniau, tavo tikslas yra sulaukti Lindsės...

— Lindsės? Lindsės Edžkomb? — Julijos pyktis atslūgsta, ji atrodo sumišusi. Pakelia rankas ir susiima už galvos. — Nesuprantu, apie ką tu.

Aš sutrinku.

— Maniau... Na, kad tai bus tavo didysis kerštas...

Julija nusijuokia, bet nelinksmai.

— Kerštas? — Ji papurto galvą, o veidą vėl uždengia nepermatomas šydas. — Nepyk, Same. Bent šįkart tai neturi nieko bendra su jumis. — Julija atsistoja. Atrodo, netgi neketina nubraukti prie drabužių prilipusių lapų ir purvo. — O dabar, būk gera, palik mane ramybėje.

Man sukasi galva, sunku į Juliją sutelkti dėmesį, tarsi mus skirtų ne pusmetris, o keli kilometrai. Lietus pila dar smarkiau, tarsi įvairių dydžių žirniukai byra ant žemės. Man galvoje sukasi vaizdų fragmentai: Lindsė išdidžiai paplekšnoja ranka per tanko variklio gaubtą sakydama: Galėčiau trenktis netgi į vilkiką ir nė nenubrozdinčiau; Dunkin Donuts kavinės savininkas šūkteli: Tai ne mašina, tai — sunkvežimis. Galvoju apie atsitiktinumus, kaip viskas akimirksniu gali pasikeisti: gali atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu arba netinkamu laiku. Laiku... Į mus lekia milžiniškas sunkvežimis, apšviestos priekinės metalinės jo grotelės švyti tarsi didžiuliai dantys. Automobilis nepaprastai didelis ir galingas. Tai — ne kerštas. Tai atsitiktinumas. Kvailas, beprotiškas, grynas atsitiktinumas. Maža dalelė kažin kokio keisto pasaulio mechanizmo — tam tikru metu sutrinkančio, trūkčiojančio, užsivedančio ir atsitiktinai su kuo nors susiduriančio.

— Bet kodėl? — Šiaip taip atsistoju. — Kodėl atėjai į vakarėlį? Ko tu siekei?

Julija nežiūri į mane, tik gūžteli pečiais.

— Tiesą sakant, nieko aš nesiekiau. Tenorėjau pasakyti... Anksčiau vis bijodavau garsiai pasakyti tai... ką manau apie jus. Dabar nebebijau. Nebijau jūsų, nebijau nieko. Aš netgi nebijau... — Julija nutyla, bet žinau, ką norėjo pasakyti: Aš netgi nebijau numirti.

Tačiau žinau, kad ji pasakė ne visą tiesą. Į vakarėlį ryžosi ateiti tikrai ne vien dėl to. Staiga visa stoja į savo vietas ir suvokiu siaubingą tiesą: Julijai reikėjo, kad mes būtume čia, jai reikėjo to paskutinio stumtelėjimo. Užsimerkiu ir prisimenu šlapią, griuvinėjančią Juliją, tarsi kamuoliuką stumdomą nuo vieno žmogaus prie kito. O juk šį vakarą Julija turbūt tetroško papasakoti savo istoriją — norėjo priminti blogus dalykus. Įdomu, ar jai prireikė daugiau laiko pasiryžti tą dieną, kai mes visos likome nakvoti pas Lindsę? (Tą dieną, kai Julijai viskas pasibaigė kitaip — kai nusišovė pasislėpusi pusrūsyje.) Gal ji atėjo į vakarėlį, bet niekas jos nepastebėjo, niekas nekreipė į ją dėmesio, ir tada Julija suprato, kad jai neužteks drąsos to padaryti. Gal vėliau, tą patį vakarą, ji sėdėjo spoksodama į šautuvą, gulintį ant kelių, ir įsivaizdavo veidus žmonių, kankinusių ją metų metus?

Staiga tamsoje išnyra grimasos iškreiptas Vikės Halinan veidas, ir aš atsimerkiu. Galbūt prieš pat mirtį pamatai tave persekiojantį vaiduoklį?

— Tai — ne išeitis, — ištariu silpnu balsu. Jaučiuosi taip, tarsi lietus būtų prasiskverbęs man į smegenis ir jos ištižo, tapo nenaudingos. Neprisimenu nė žodžio iš to, ką norėjau pasakyti Julijai. Tik pakartoju truputėlį garsiau: — Tai — ne išeitis.

— Prašau, — tyliai atsiliepia Julija. — Aš tik noriu pabūti viena.

— O kaip tavo šeima? — kone klykteliu, nes suprantu: aš vėl prarandu ją, prarandu savo galimybę. — Kaip tavo sesuo?

Julija neatsako, tik nejudėdama žiūri į kelią. Nuo lietaus jos palaidinukė kiaurai peršlapo. Matau nugaroje išsikišusias mentes, panašias į paukštelio sparnus. Prisimenu tą akimirką, kai Elės mama atėjusi į svetainę pasakė mums: Julija Saiks nusišovė. Tuo metu man dingtelėjo, kad tai — nelabai tinkamas savižudybės būdas Julijai, kad jai labiau pritiktų nušokti nuo kur nors arba nukristi skrodžiant dangų. Kaip ir anąkart, įsivaizduoju Juliją staiga išskleidžiančią sparnus ir saugiai pakylančią į dangų.

Kelyje ką tik buvo keistai tuščia, jokių automobilių. Bet dabar iš abiejų pusių vėl girdžiu variklių — garsų galingų variklių — gausmą.

— Julija! — Žengiu žingsnį ir tvirtai sugriebiu ją už rankos. — Negaliu tau leisti taip pasielgti.

Ji pažvelgia į mane tokiu tuščiu žvilgsniu, kad man net kvapą užgniaužia. Jos akys panašios į du skaidrius ežerus, be jokios išraiškos. Žiūrėdama į Juliją prisimenu tą iš laikraščių skiaučių susiūtą kaukę su skylėmis vietoj akių: siaubingas, subjaurotas, iš gabalų suklijuotas veidas tuščiomis akiduobėmis. Priblokšta to vaizdo paleidžiu Julijos ranką. Ausyse girdžiu riaumojimą, jaučiu artėjant automobilius, bet stoviu tarsi sukaustyta. Negaliu liautis spoksojusi į Juliją.

— Per vėlu, — tarsteli Julija, atsitraukia nuo manęs ir metasi ant kelio — kaip tik tuo metu, kai iš priešingų pusių atvažiuojantys autobusiukai ketina prasilenkti.

Sublizga metalas, pamatau, kaip nežinia koks baltas pavidalas staiga pakyla į orą. Akimirką jaučiu neapsakomą džiaugsmą — jai pavyko, ji skrenda, dingteli man, ir laikas, regis, sustoja, o Julija spindi ore tarsi gražus paukštis. Bet tada laikas vėl pradeda tekėti, ir Julija neišsilaiko ore. Ji krinta ant kelio, o tamsą perskrodžia veriantis klyksmas. Ir vėl man prireikia laiko suprasti, kad tai rėkiu aš.

VAIDUOKLIAI IR ROJUS

Po pusantros valandos sėdime su Lindse automobilyje, kieme prie jos namų, ir stebime, kaip lietus virsta sniegu. Stebime, kaip viskas aplinkui nurimsta, kaip tūkstančiai lietaus lašų, regis, akimirksniu sušąla ore ir tyliai leidžiasi ant žemės. Elodę ir Elę jau nuvežiau namo. Grįždamos iš vakarėlio visos tylėjome. Elodė atsirėmė į sėdynę ir apsimetė mieganti. Bet po kurio laiko žvilgtelėjusi į veidrodėlį pamačiau žibant jos akis — ji stebėjo mane.

— Jėzau, na ir vakaras. — Lindsė kakta atsiremia į langą. — Tikra nesąmonė, ką? Niekada nebūčiau pagalvojusi... Na, ji buvo akivaizdžiai kuoktelėjusi, bet nemaniau, kad galėtų... — Lindsė sudreba ir žvilgteli į mane. — Ir tu buvai šalia.

Policija ir greitosios pagalbos medikai rado mane stovinčią kelkraštyje ir spoksančią į įvykio vietą. (Atvilioti sirenų kauksmo, tarsi drugiai į šviesą iš miško čionai tuojau ėmė plūsti ir vakarėlio dalyviai, staiga išsiblaivę, tylūs.) Aš netgi buvau apklausta policininkės. Jai ant smakro, pačiame centre, pamačiau didžiulį apgamą ir visą dėmesį sutelkiau į jį, tarsi tas apgamas būtų juodame danguje šviečianti vienintelė žvaigždė, padedanti man orientuotis tamsoje.

Ar ji buvo girta?

Ne.

Ar buvo apsvaigusi nuo narkotikų? Nebijok, man gali pasakyti.

Ne. Bent jau man taip neatrodė.

Lindsė apsilaižo lūpas, nerimastingai gniaužo kumščius.

— Ar ji... Ar ji tau nieko nesakė ? Nepaaiškino, kodėl taip pasielgė?

To paties manęs klausė ir policininkė. Tai buvo paskutinis jos klausimas, turbūt pats svarbiausias: Ar ji tau ką nors sakė? Bent ką, kas leistų suprasti, kaip ji jautėsi, ką ketino daryti?

Nemanau, kad ji būtų ką nors jautusi.