Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Aš juk apskritai nerūkau! — sako Julija ir nusišypso, tarsi tai būtų labai juokinga. Tarsi tai, o ir visas jos gyvenimas, tebūtų smagi išdaiga.

— Julija...

— Mano sesuo išgirdo tuos gandus ir paskundė tėvams. Aš... — Pagaliau ji neišlaiko ir sugniaužusi kumščius prispaudžia juos prie šlaunų. — Aš netgi nė karto nesibučiavau. — Tai nuskamba it piktas kuždesys, tarsi išpažintis, kupina įtampos, liūdesio ir apgailestavimo, ir staiga manyje slypėjęs juodas pyktis pratrūksta tarytum pūlinys.

— Aš žinau, supranti? Žinau, kad prikrėtėme daug niekšybių. Žinau, buvome bjaurios ir todėl viskas susiklostė blogai, ir kad... — Nutylu, nes žodžiai stringa gerklėje. Jaučiu, tuoj pravirksiu. Pajuntu pyktį, jis tarsi milžiniškas debesis užtemdo visa aplinkui, palikdamas tik nedidelį deginantį nusivylimo taškelį: man niekaip nepavyksta priversti jos suprasti, kad stengiuosi ištaisyti klaidas. Atrodo, taip ir matau, kaip mūsų abiejų, Julijos ir mano, gyvybės apsivyniojusios viena aplink kitą sukdamosi pradingsta kanalizacijos vamzdyje. — Norėjau pasakyti... norėčiau, kad mudvi susitaikytume. Aš mėginu atsiprašyti tavęs. Viskas... nuo šiol viskas bus kitaip.

Julija tvirtai suspaudžia lūpas ir tylėdama žiūri į mane, jos veidas išbalęs. Prispaudžiu rankas prie šonų, kad tik negriebčiau jos už pečių ir nepakratyčiau.

— Tai yra... — Kalbu nieko negalvodama, bet kaip kabindamasi už žodžių ir minčių, prasiskverbiančių pro mano pyktį, tenoriu, kad jie pasiektų Juliją. — Juk šiandien gavai rožių, tiesa? Didžiulę puokštę, taip?

Julija net sudreba, jos akys sužimba, bet ne iš dėkingumo, o iš pykčio.

— Žinojau, taip ir žinojau, kad tai jūsų darbas. — Julijos balse girdėti įniršis ir skausmas. Lošteliu atgal, tarsi ji būtų man trenkusi. — Kas tai? Dar vienas jūsų juokelis?

Julijos reakcija tokia netikėta, jog užtrunku keletą akimirkų, kol sugalvoju, ką atsakyti.

— Ką? Ne! Tai buvo...

— Vargšelė psichopate . — Julija prisimerkia ir kone sušnypščia: — Jokių draugų. Jokių rožių. Pasityčiokim iš jos dar kartą.

— Aš nenorėjau iš tavęs pasityčioti. — Nesuprantu, kas atsitiko, kodėl viskas susiklostė taip blogai. — Tai turėjo būti gražu.

Nė nežinau, ar Julija girdi, ką jai sakau. Ji pasilenkia prie manęs.

— Na, tai koks buvo planas? Kaip ketinote panaudoti tą slapto gerbėjo nesąmonę? Papirkti vieną iš savo draugelių, kad suvaidintų, neva aš jam patinku? Būtumėt paprašiusios, kad pakviestų mane į pasimatymą? Galbūt netgi į mokyklos baigimo vakarėlį? Ir kas tada? Tą vakarą, kai turėtume susitikti, jis paprasčiausiai nepasirodytų? Ak, kaip velniškai juokinga būtų, jeigu imčiau jaudintis, kraustytis iš proto, apsiverkčiau arba visai palūžčiau pamačiusi jį mokyklos koridoriuje. — Julija šokteli atgal. — Man labai gaila, bet turiu jus nuvilti. Jūs kartojatės. Tai — ne naujiena, tai jau buvo. Aštuntoje klasėje — pavasarinis romanas su Andrium Robertsu.

Julija pasvyra į priekį, tarsi ši kalba būtų ją išsekinusi. Jos akyse staiga nebematyti nei pykčio, nei deginančios ugnies. Jos veidas vėl bejausmis, kumščiai nebesugniaužti.

— O galbūt nebuvo jokio plano? — vėl prabyla ji, šįkart tyliai, beveik švelniai. — Galbūt nebuvo jokio tikslo? Galbūt tiesiog norėjot man priminti, kad aš nieko neturiu, nei draugų, nei slaptų gerbėjų. Galbūt kitąmet, bet tikriausiai niekada , taip? — Ji vėl nusišypso man, ir tai daug blogiau nei pyktis.

Jaučiuosi tokia nusivylusi ir sumišusi, kad vos sulaikau ašaras.

— Prisiekiu, Julija, ne tai norėjau pasakyti. Aš tik... tik pamaniau, kad tau bus malonu gauti rožių. Maniau, pasijusi geriau.

— Pasijusiu geriau? — Julija ištaria taip, lyg tokius žodžius girdėtų pirmą kartą.

Dabar jos žvilgsnis svajingas, klajoja nežinia kur. Neliko nė ženklo pykčio ar susijaudinimo. Ji netgi atrodo rami. Žiūrėdama į ją iš taip arti nustembu — ji labai graži: panaši į modelį, veido oda vaiduokliškai blyški, didžiulės žydros akys — dangaus brėkštant aušrai spalvos.

— Tu manęs nepažįsti, — pusbalsiu sušnabžda ji. — Ir niekada nepažinojai. Ir negali manęs pakeisti. Niekas negali pakeisti manęs.

Prisimenu, ką vos prieš dvi dienas pasakiau Kentui: Nemanau, kad mane būtų galima pakeisti. Dabar žinau, kad klydau. Pakeisti galima visus. Juk turi būti koks nors būdas, ir tai vienintelis svarbus dalykas. Mėginu sugalvoti, kaip tai pasakyti Julijai, kaip įtikinti ją, bet Julija ramiai ir grakščiai uždeda ranką man ant alkūnės ir švelniai, bet tvirtai nustumia mane į šoną. Jaučiu, tuoj žengsiu žingsnį į šalį ir leisiu Julijai pasiekti durų rankeną. Gerklę man smaugia ašaros, vis dar karštligiškai ieškau tinkamų žodžių. Tuo metu Julijos veidas darosi vis blyškesnis, regis, tuoj įkais iki baltumo kaip liepsnos liežuvėlio viršūnė. Mintyse jau matau, kaip Julija pamažu gęsta, o jos gyvenimas sumirga man prieš akis tarsi išjungiamo televizoriaus ekranas.

Julija ranka atsiremia į duris, bet stabteli ir įsistebeilija priešais save.

— Žinai, kadaise mudvi su Lindse buvom draugės, — prabyla tuo siaubingai ramiu balsu ir taip, tarsi stovėtų už šimto mylių. — Vaikystėje viską darydavom drauge. Aš tebeturiu jos dovanotą draugystės grandinėlę su pakabuku — širdies pusele. Kai suglaudi tas puseles, matyti užrašas Geriausios draugės amžinai.

Norėčiau paklausti, kas atsitiko, kodėl jos tapo priešėmis, bet žodžiai kažkur įstrigo, nes ašaros gniaužia gerklę. Be to, nenoriu jos pertraukti. Tol, kol Julija kalbasi čia su manim, ji yra saugi.

— Tai įvyko prieš pat jos tėvų skyrybas. — Julija žvilgteli mano pusėn, bet jos žvilgsnis nuslysta šonu, neužkliudydamas mano veido. — Ji būdavo tokia liūdna. Eidavau nakvoti pas ją į namus. Jos tėvai pykdavosi taip smarkiai, kad mudvi pasislėpdavom po lova ir dar visas skyles užkamšydavom pagalvėmis, kad tik negirdėtume riksmo. Ji sakydavo, neva statom fortą. Lindsė visada taip elgdavosi, na, stengdavosi bet kur įžvelgti ką nors gera. Tačiau kai manydavo, kad aš jau miegu, pravirkdavo ir verkdavo ilgai. Ji ėmė sapnuoti košmarus. Tikrai baisius. Prabusdavo vidury nakties klykdama.

Julija nusišypso ir vėl įsispokso į duris. Gaila, kad negaliu įsiskverbti į jos prisiminimus, pamatyti to, ką mato Ji, ir ištaisyti tai, kas buvo sugadinta.

— Žinai, ji net ėmė vėl šlapintis į lovą. Vien dėl to, kad jos mama ir tėtis taip smarkiai pykdavosi. Ji jautėsi paniekinta, ir tai suprantama. Liepė man prisiekti, kad saugosiu paslaptį, sakė, jeigu išplepėsiu, ji niekada daugiau su manim nesikalbės. Kartais pabudusios ryte pamatydavome, kad pagalvės, ant kurių miegodavome savo forte , šlapios. Aš apsimesdavau, kad nieko nepastebiu. Vieną rytą nuėjau į vonios kambarį išsivalyti dantų. Radau Lindsę sėdinčią tenai ir šveičiančią pagalvę; ji naudojo tiek chlorkalkių, kad man tuoj ėmė graužti akis. O ji jau šveitė tą pagalvę kokį pusvalandį. Pagalvė buvo sugadinta, nusėta baltomis dėmėmis, o Lindsės pirštai — raudoni, oda nusilupusi. Chlorkalkės nudegino jai pirštus, bet man atrodė, kad ji to nė nepastebėjo. Ji tik norėjo, kad pagalvė būtų švari.

Užsimerkiu ir jaučiu, kaip po kojomis siūbuoja grindys. Prisimenu, kaip kavinės Pas Rozalitą tualete pamačiau Lindsę klūpančią, o klozete plūduriuojančius maisto gabalėlius. Jos veide buvo matyti ir gėda, ir pyktis, ir iššūkis.