Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Privatumas būtų gerai, — įsiterpia Orenas.

Nusišypsau jam.

— Yra vienas neužrakintas miegamasis. Ant durų priklijuota daug lipdukų. Lova ten ypač minkšta. — Pridedu pirštus prie lūpų ir pasiunčiu Emei oro bučinį. — Pasilinksminkit!

— Ei, kas čia dedasi? — pratrūksta Elė, vos tik nutolstame saugiu atstumu. — Nuo kada esi geriausia Emės drauge?

— Ilga istorija.

Jaučiuosi puikiai: tvirta ir kontroliuojanti situaciją. Viskas klostosi taip, kaip reikia. Praeidama pro Kento kambarį ranka paliečiu duris. Atleisk, Robi.

Abi su Ele braunamės pro žmones koridoriuje. Ieškodama Kento įdėmiai nužvelgiu minią, praeidama kyšteliu galvą į šoninius kambarius, bet jo niekur nematyti. Pradedu nervintis.

Pasigirsta klyksmas ir išsyk nugriaudi juokas. Akimirką man sustoja širdis, persmelkia mintis: To negali būti, negali būti, tik ne šį vakarą, tik ne Julija . Bet tada išgirstu Oreną šaukiant:

— Dėl Dievo meilės, užsimauk kelnes, biče!

Mudvi su Ele kaip tik stovime kažkokio kambario tarpduryje. Elė iškiša galvą į koridorių ir pažvelgia Kento kambario pusėn. Staiga jos akys pasidaro tokios didelės ir apvalios, kad tampa panaši į animacinio filmuko heroję.

— Hm, Same? Manau, turėtum tai pamatyti.

Žvilgteliu į koridorių. Link laiptų lekia Robis (ar bent jau mėgina lėkti). Greitai judėti jam sunkoka, nes: a) jis apsuptas žmonių, kurie spokso į jį net išsižioję; b) jis nelabai tvirtai pastovi ant kojų ir... mūvi vien apatinėmis kelnaitėmis, o kojos apautos New Balance sportbačiais ir skirtingomis kojinėmis. Na, ir su beisbolo kepuraite, žinoma. Kitus drabužius laiko ranka prispaudęs prie tarpkojo ir ant visų riaumoja: Kokio velnio spoksai, ką?

Jeigu ne tie sportbačiai, man būtų jo pagailę. Bet dabar... Jis netgi nepasivargino jų nusiauti. Gal buvo per daug užsiėmęs kurdamas mano liemenėlės puolimo planą? Be to, kai jau beveik pasiekęs laiptus Robis susvirduliavęs netyčia atsitrenkia į kažkokią merginą iš antros gimnazijos klasės, užuot pasitraukęs šalin, jis pripuola prie jos ir stipriai apkabina. Negirdžiu, ką kalba merginai, bet išsivadavusi iš Robio gniaužtų toji patenkinta kikena, tarsi suprakaitavusio ir nusigėrusio iki žemės graibymo pusnuogio vyresnio vaikino kabinėjimasis būtų pats nuostabiausias įvykis jos gyvenime.

— Na štai, — sakau Elei. — Tarp mūsų tikrai viskas baigta. Oficialiai.

Elė keistai pažvelgia į mane.

— Kentas, — ištaria.

Man suvirpa širdis.

— Ką?

— Tai Kentas.

Galvoje vėl pasidaro tuščia. Ji viską žino. Akivaizdu, aš per daug galvoju apie jį. O gal ir Lindsė priskiedė ko nors po to, kai užtiko mudu kartu, stovinčius lauke prie valgyklos?

— Aš... mūsų santykiai su Robiu visai nesusiję su...

Elė papurto galvą ir pirštu baksteli man per petį.

— Kentas. Jis tau už nugaros. Ar ne jo ieškojai?

Lengviau atsidustu. Ji nieko nežino. Bet išsyk apima nusivylimas. Ji nežino todėl, kad nėra ko žinoti. Nežino netgi jis. Apsisuku ir akimis imu ieškoti Kento.

— Tenai. — Elė parodo į praviras duris už kokių trijų metrų.

Iš čia, kur mudvi stovime, matyti vos pusmetris ano kambario. Sprendžiant iš pusę vaizdo užstojančio rašomojo stalo, tai turėtų būti sandėliukas arba darbo kambarys. Iš kambario ir atgal zuja žmonės.

— Eime. — Timpteliu Elę, bet ji išsilaisvina iš mano gniaužtų.

— Einu, susirasiu Lindsę.

Akivaizdu, jai atsibodo mano misija, kad ir kokia kilni ji būtų. Linkteliu, o Elė nuskuodžia link galinio kambario, mosuodama degtinės buteliu tarsi lazda galvijams varyti — baksnoja visus aplinkui, kad pasitrauktų iš kelio.

Kažkas čiumpa man už riešo. Aš krūpteliu.

Atsisuku. Tai Bridžitą Makgvair ir Aleksas Limentas.

— Ei, ar anglų kalbą tau dėsto mokytoja Harbor? — Ir nelaukdama atsakymo Bridžitą čiauška toliau: — Gal žinai, ar ji namų darbų uždavė rašinėlį apie „Makbetą“? Aleksas praleido pamoką, nes ėjo pas gydytoją.

Šįsyk mudvi su Lindse vis dėlto taip ir nenuėjome valgyti šaldyto jogurto (nežinia kas mane vertė pasilikti arčiau mokyklos, arčiau įvykių epicentro), tad Bridžitą, Ana ir Aleksas visai išgaravo man iš galvos. Dabar pamačiusi Alekso veide tą kreivą šypsenėlę, panūstu jam užvožti. (Tokia pat šypsenėlė pasirodydavo ir Robio veide, kai jam dėl išgalvotų priežasčių pavykdavo įtikinti kurį nors mokytoją atidėti namų darbus.) Prisimenu Aną, juodai lyg anglimi apvestas jos akis, apleisto tualeto grindis, atstojančias jai valgyklos stalą. Ir Bridžitą nėra tokia jau bloga. Ji — tikra nuoboda, bet daili, maloni, viena iš tų, kurios laisvalaikiu padeda sunkiai sergantiems vaikams.

Negaliu to pakęsti. Negaliu leisti jam taip lengvai išlipti sausam iš balos.

Bridžitą vis dar kažką vapalioja apie tai, kad Alekso mama pamišusi dėl sveikatos.

— Neužuodžiate kiniško maisto kvapo? — nutraukiu ją.

Bridžita suraukia nosį, aiškiai nepatenkinta, kad nesiklausau.

— Kiniško maisto?

Pauostinėju orą.

— Aha. Panašu į... — Pažvelgiu Aleksui tiesiai į akis. — Į jautieną apelsinų padaže.

Šypsenėlė Alekso veide priblėsta, bet jis tik gūžteli pečiais ir burbteli:

— Aš nieko neužuodžiu.

— O Dieve! — Bridžita delnu prisidengia burną. — Tikiuosi, ne man iš burnos? Aš tikrai vakar valgiau kinų maisto.

Aš tebežvelgiu Aleksui į akis.

— Kas tau? — piktai paklausiu.

Aleksas sumirkčioja.

— Ką?

Kurį laiką visi trys stovime ir tylime. Mudu su Aleksu nenuleidžiame akių vienas nuo kito, o sumišusi Bridžita gręžiojasi tai į mane, tai į Aleksą ir, regis, tuoj nusisuks sprandą.

Galų gale nusišypsau.

— Na, turiu omeny tavo sveikatą. Dėl ko tau prireikė pas gydytoją?

Aleksas pastebimai atsipalaiduoja.

— Nieko rimta. Mama norėtų, kad pasiskiepyčiau nuo kažkokios keistos ligos. Na ir šiaip, kad pasitikrinčiau.

— Hm, supratau. Tikiuosi, tave gerai ištyrė? — Dėbteliu jam į tarpkojį.

Laimė, Bridžita spokso į Aleksą, kuris akivaizdžiai rausta, ir nepamato mano žvilgsnio.

— Na taip. Turbūt. — Jis prisimerkia, tarsi tik dabar būtų mane pastebėjęs.

— Aš irgi ieškojau gydytojo, — ištariu nerūpestingai.

Man gaila Bridžitos, kita vertus, ji nusipelno žinoti, kokį nevykusį pasiteisinimą sugalvojo jos vaikinas. — Žinai, labai sunku rasti gerą gydytoją, ypač siūlantį dar ir ypatingus pietus tik už 4,99 dolerio. Tokie pasitaiko išties retai.

— Apie ką tu čia? — cypteli Bridžitą. Ji greitai atsisuka į Aleksą. — Apie ką ji čia kalba?

Alekso žandikaulio raumenys sutrūkčioja. Matau, jis trokšta mane iškeikti, bet supranta, kad prisidarys bėdos, todėl tik stovi ir rūsčiai žiūri į mane.

Uždedu Bridžitai ranką ant peties.

— Nepyk, Bridžitą, bet tavo vaikinas — pasileidėlis.

— Apie ką ji čia kalba? — Bridžitos balso tembras pakilo dar per vieną oktavą.

Nueidama girdžiu, kaip Aleksas ramina ją, neabejotinai apiberdamas melu, kokį tik sugeba taip greitai išgalvoti. Turėčiau didžiuotis savo poelgiu — juk Aleksas gavo tai, ko nusipelnė, aš tik sustačiau viską į savo vietas, bet vos tik apsigręžusi nueinu, pasijuntu nusivylusi ir išsekusi. Visiškos kontrolės jausmą išstumia nerimas. Mintyse tarsi kompiuterio ekrane peržvelgiu visus šios dienos įvykius, mėgindama užtikti spragą. Ką pamiršau padaryti ar pasakyti? Galbūt reikėjo prieš vakarėlį užeiti pas Juliją į namus? Kita vertus, ką būčiau jai sakiusi? Labas. Gal galėtum pažadėti, kad nepulsi po kokio nors automobilio ratais šį vakarę? Būtų tiesiog puiku. Ir jokių šaunamųjų ginklų. Nes tu žaidi su mano gyvenimu, supranti?