Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Susirask mane vėliau. — Ir apsisukęs išdidžiai nueina.

Bet aš jau nebežiūriu į jį. Akimis seku Juliją, kuri plūduriuoja, slysta, iš lėto slenka per valgyklą, tarsi jau būtų mirusi, bet kartkarčiais vis grįžtų atgal į savo gyvenimą.

Jos rankose nematyti nė vienos rožės. Kaip įprastai, Julija nešasi tik išsipūtusį rudą popierinį maišelį. Mano nusivylimas toks didelis ir toks tikras, kad gerklėje net pajuntu jo kartumą.

— ...ir tada priėjo amūras su daugiau nei trisdešimčia rožių, ir, prisiekiu, visos jos buvo skirtos Julijai.

Staigiai atsisuku.

— Ką pasakei?

Išgirdusi piktą mano balsą Elė susiraukia, bet pakartoja:

— Jai įteikė didžiulę puokštę rožių. Dar niekada nemačiau tiek daug rožių. — Ji sukikena. — Galbūt psichopate įsitaisė persekiotoją?

— Nesuprantu, kur dingo mūsų rožė? — nepatenkinta burbteli Lindsė. — Aš juk aiškiai pasakiau: įteikti per trečią pamoką, per biologiją.

— O ką ji padarė? — įsiterpiu.

Elė, Elodė ir Lindsė įdėmiai pažvelgia į mane.

— Apie ką tu? — paklausia Elė.

— Apie rožes. Ar ji... ar ji išmetė jas?

— O kodėl tau tai rūpi? — Lindsė suraukia nosį.

— Aš tik... Man nerūpi. Tik... — Jos visos tebežiūri į mane. Elodė išsižiojusi taip, kad jos burnoje matau pusiau sukramtytų gruzdintų bulvyčių košę. — Manau, kad tai miela. Suprantat? Miela, kad kažkas atsiuntė jai tiek rožių. Nežinau... Man tai išties atrodo labai miela.

— Tikriausiai ji pati sau atsiuntė, — sako Elodė ir vėl sukikena.

Galiausiai netenku kantrybės.

— Kodėl? Kodėl tu taip kalbi apie ją?

Elodė lošteli atgal, tarsi būčiau trenkusi jai antausį.

— Aš tik... juk tai Julija.

— O taip. Tai — Julija. Tad kokia prasmė taip kalbėti? Visiems nusispjaut į ją. Niekas nekreipia į ją dėmesio. — Pasilenkiu į priekį ir abiem rankomis atsiremiu į stalą. Iš pykčio ir nusivylimo galvoje net tvinksi. — Kokia prasmė?

Elė žiūri į mane susiraukusi.

— Ar taip elgiesi dėl to, kad pyksti ant Robio?

— Aha. — Lindsė sukryžiuoja rankas. — Kas tarp judviejų vyksta? Ar viskas gerai?

— Tai ne dėl Robio, — iškošiu pro sukąstus dantis.

— Same, aš pajuokavau, — įsiterpia Elodė. — Juk vakar pati sakei, kad bijai per arti prieiti prie Julijos — kad neįkąstų. Sakei, tikriausiai ji serga pasiutlige.

Elodei ištarus šiuos žodžius aš kaipmat palūžtu. Ji primena man mano pačios žodžius, pasakytus vakar, prieš šešias dienas, visai kitame gyvenime. Kaip čia taip — pasikeisti gali, bet ką nors pakeisti — ne? — dingteli man. O blogiausia — pasijuntu beviltiškai bejėgė. Dabar jau suprantu: klausimas, kurį uždaviau Elodei, seniai kankina ir mane. Ir kokia viso to prasmė? Jeigu esu mirusi — ir nieko negaliu pakeisti, negaliu ištaisyti klaidų... Kokia viso to prasmė?

— Samė teisi. — Lindsė mirkteli man, nors vis dar nieko nesupranta. — Šiandien — Valentino diena. Meilės ir atleidimo metas, net ir visiems pasaulio psichopatams. — Ji iškelia rožę, lyg ji būtų šampano taurė. — Už Juliją!

Elė ir Elodė juokdamosi irgi iškelia po rožę.

— Už Juliją! — ištaria vienu balsu.

— Same? — Lindsė kilsteli antakį. — Ar nesusidauši su mumis?

Apsisuku ir patraukiu į valgyklos galą, prie durų, išeinančių tiesiai į automobilių aikštelę. Lindsė kažką rikteli, o Elė sušunka:

— Ji neišmetė jų, girdi?

Aš nesustoju, toliau braunuosi pro stalus, nukrautus maistu, rožėmis ir rankinėmis. Aplinkui visi šnekučiuojasi ir juokiasi, į nieką nekreipdami dėmesio. Širdį perveria aštrus skausmas, ir tai truputį panašu į apgailestavimą. Visa aplinkui atrodo kvaila, kažin kaip laimingai normalu: visi veltui leidžia savo laiką, nes jo turi tiek daug, kad gali nebrangindami švaistyti, taigi minutės prabėga plepant apie tai, kas su kuo ir ar girdėjai.

Horizonte matyti juoda debesų eilutė, regis, debesys tik ir laukia, kada galės aptraukti dangų tarsi uždanga. Šokinėdama pasistiebusi, kad sušilčiau, įdėmiai apžvelgiu visą aikštelę — gal pamatysiu Juliją. Vyresniųjų alėjoje viename automobilyje kaukia muzika. Atpažįstu Kristos Merfi sidabrinį Taurus , lekiantį keliuko link. O šiaip čia ramu, jokio judesio. Julija kažkur išnyko, susiliejo su metalu ir asfaltu.

Įkvepiu ir iškvepiu garų debesį, mėgaudamasi geliančiu šaltuku. Man netgi palengvėjo, kad Julijos čia nėra. Nenumanau, ką būčiau jai sakiusi. Be to, gėlių ji neišmetė. Tai geras ženklas.

Pastoviu lauke dar keletą sekundžių, pašokinėju pasistiebusi ir pagalvoju: Šį vakarą aš išsivaduosiu iš viso šito reikalo. Galvoju apie visus dalykus, kuriuos ateityje darysiu dažniau: vaikščiosiu su Ize prie Žąsies uolos tol, kol ji užaugs ir nebegalės žiūrėti ton pusėn. Leisiu laiką su Elode, tik mudvi dviese. Važiuosiu į Niujorką ir su Lindsė nueisiu į Yankees rungtynes, per kurias prisikimšiu karštų dešrainių ir nušvilpsiu visus žaidėjus.

Pabučiuosiu Kentą. Pabučiuosiu jį iš tikrųjų, lėtai, ir bučinys bus ilgas, ir tai nutiks kur nors atviroje vietoje, galbūt sningant. Galbūt stovėsime miške. Jis pasilenks prie manęs, jam ant blakstienų vėl supsis mažytės baltos snaigės, jis nubrauks man plaukus nuo veido ir apkabins kaklą šilta ranka, tokia šilta, kad net nudegins...

— Ei, Same, — išgirstu Kento balsą.

Spygtelėjusi apsigręžiu kliūdama už savo pačios kojos. Pirma užsisvajojau apie Juliją Saiks, dabar — apie Kentą, ir abiem pasirodžius man pirmiausia dingteli, kad tai tik sapnas, o pamačius Kentą — kad graži svajonė. Jis vilki senu velvetiniu švarkeliu su medžiagos lopais ant alkūnių, tarsi būtų koks pamišęs (ir labai mielas) anglų kalbos mokytojas. Velvetas atrodo toks minkštas, kad man kyla noras atkišti ranką ir paliesti jį. Ir tai visiškai nesusiję su šios dienos svarba ir daiktų verte.

Kentas stovi susigrūdęs rankas į kišenes, galvą įtraukęs į pečius, tarsi jam būtų šalta.

— Šiandien — jokių skaičiavimų?

— Hm... ne. — Visą dieną troškau atsitiktinai sutikti jį, o dabar nežinau, ką sakyti.

— Gaila, — šypsodamasis ir striksėdamas vietoje atsako Kentas. — Beje, negavai kelių tau skirtų rožių. — Jis užsimeta krepšį ant vieno peties, atsega jį ir ištraukia susiskleidusią kreminės spalvos rožę. Prie jos kotelio pririštas auksinės spalvos raštelis. — Manau, dalis rožių grįžo į Rožių kambarį. Bet aš... norėjau pats įteikti tau šitą rožę. Tik ji truputėlį sumaigyta. Atleisk.

— Ji nesumaigyta, — skubiai ištariu. — Ji nuostabi.

Kentas prikanda lūpą — tai pats mieliausias ženklas, kokį kada nors esu regėjusi. Manau, Kentas nervinasi. Jo akys neramiai klaidžioja — tai žiūri į mane, tai kažkur į šalį. Bet kiekvieną kartą, kai jo žvilgsnis stabteli ties manim, visas pasaulis staiga išnyksta ir liekame tik mudu, stovintys vidury šviesaus, žalio lauko.

— Tu nedaug ką praleidai, neatėjusi į matematiką, — sako Kentas. Akivaizdu, tuoj pasipils įprastinė Kento Makfalerio tirada. — Tai yra mes peržvelgėme kai kurias trečiadienio namų darbų užduotis, nes kai kurie mokiniai labai jaudinosi dėl pirmadienio kontrolinio. Tačiau beveik visi nenustygo vietoje, tikriausiai dėl to, kad šiandien Valentino diena, o mokytojui Deimleriui tai nelabai rūpėjo, tad...

— Kentai?

Jis sumirksi ir užsičiaupia.

— Ką?

— Tai tu man ją atsiuntei? — Kilsteliu rožę. — Ji nuo tavęs?