Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Baigusi valyti užrašus plačiai atveriu visų trijų kabinų duris ir pažvelgiu į jų atspindžius veidrodyje: švarios, neprirašinėtos, be jokių ženklų — tokios ir turėtų būti tualeto durys. Nežinau kodėl, bet staiga pajuntu tokį pasididžiavimą savim, pasijuntu tokia laiminga, kad čia pat sušoku trumpą šokį, kulnais mušdama į grindis. Jaučiuosi lyg laike būčiau grįžusi atgal ir ištaisiusi kažin kokią klaidą. Jau senokai nesijaučiau tokia gyva, sugebanti šį tą nuveikti.

Dabar mano makiažas jau visai susigadino. Kakta ir nosies galiukas nusėti prakaito lašeliais. Apsišlakstau veidą šaltu vandeniu, paskui nusišluostau šiurkščiu popieriniu rankšluosčiu. Iš naujo tušu pasidažau blakstienas, skruostus pasitepu skaistalais Rožės žiedlapis , kuriais mudvi su Lindse sąžiningai tepamės kiekvieną mielą dieną. Širdis krūtinėje šokinėja lyg pašėlusi, iš dalies dėl to, kad man linksma, iš dalies — kad nervinuosi. Pasibaigus šiai pamokai bus pietų pertrauka. O per pietų pertrauką prasidės visos linksmybės.

— Gal liausiesi? — Elodė pasilenkia ir delnu prispaudžia mano pirštus prie stalo, mat aš be paliovos jais barbenau. — Tu vedi mane iš proto.

— Ei, Same, juk neketini tapti rekse, ką? — Lindsė ranka parodo į mano sumuštinį. Aš apkramčiau tik jo kraštelius. Reksė — tai Lindsės išgalvotas žodis, reiškiantis „anoreksikė“, nors man tai — šuns vardas.

— Taip atsitinka visuomet, kai išsirenki sumuštinį su paslaptinga mėsyte. — Elė susiraukusi pažvelgia į mano sumuštinį su jautienos pjausniu. Pasiėmiau jį, nors išsikišę pjausnio kraštai atrodė nelabai viliojamai. Kai jau šeštą kartą išgyveni tą pačią dieną ir bent du kartus numirei, tokie dalykai kaip mėsytė per pietus ir jos išvaizda tampa bereikšmiai.

Staiga mane užsistoja Lindsė. Nustembu.

— Ele, čia paslaptinga visa mėsytė. Kalakutienos skonis — kaip batų pado.

— Aha, tikrai bjaurus, — sutinka Elodė.

— Man niekada nepatiko čia paruošta kalakutiena, — įsiterpia Elė.

Visos pasižiūrime viena į kitą ir praplyštame juoktis.

Man taip gera, kai juokiamės. Jaučiu atslūgstant įtampą. Tačiau pirštai vėl pradeda nevalingai barbenti į stalą, tarsi judėtų patys. Nužvelgiu kiekvieną žmogų, įeinantį į valgyklą, vis tikėdamasi pamatyti Kentą (gal jis nepietauja, ar ką?) arba baltų Julijos plaukų kupetą. Tačiau iki šiol — ničnieko.

— ... Julijai?

Aš taip užsigalvojau apie Juliją, kad išgirdusi tariant jos vardą pamanau, jog man pasivaideno arba, dar blogiau, — kad pati ištariau jį balsu. Bet pastebiu, kad Lindsė žiūri į Elę nutaisiusi kreivą šypsenėlę. Turbūt ką tik paklausė, ar Julija gavo mūsų rožę. Buvau visai pamiršusi, kad Elė ir Julija kartu lanko biologijos pamokas. Staiga man ima trūkti oro. Kol laukiu Elės atsakymo, valgykla tarsi pasvyra į šoną. O Dieve, merginos, atsitiko keisčiausias dalykas... Ji gavo didžiulę puokštę rožių... ir netgi nusišypsojo.

Elė išsprogina akis ir ranka užsidengia burną.

— O Dieve! Ei, merginos. Visai pamiršau jums papasakoti...

Kažkas delnais uždengia man akis. Esu tokia įsitempusi, kad net klykteliu. Rankos atsiduoda riebalais ir, žinoma, citrinomis. Kai Robis atitraukia rankas, Lindsė, Elė ir Elodė pratrūksta juoku. Pasižiūriu į Robį — jis šypsosi, bet akys išduoda, kad yra nepatenkintas.

— Tai ką, vengi manęs? — paklausia timptelėdamas man už palaidinės, lyg jam būtų penkeri.

— Ne visai taip, — atsakau stengdamasi, kad balsas nuskambėtų maloniai. — Ką turi omenyje?

Robis galva parodo į gėrimų automatą.

— Prastovėjau tenai apie penkiolika minučių. — Robio balsas kažin koks žemas. Jis akivaizdžiai nepatenkintas, kad tenka kalbėtis mano draugių akivaizdoje. — Tu nė nežvilgtelėjai, nė nepriėjai.

Norėčiau pasakyti: Man teko tavęs laukti dar ilgiau, bet jis, žinoma, nesuprastų. Be to, kai žiūriu į jį, grindis brūžinantį nutrintais New Balance sportbačiais, suprantu, kad nėra toks jau ir blogas. Taip, jis savanaudis, nelabai gudrus ir geria per daug, ir flirtuoja su kitomis merginomis, ir, nors užmušk, nesugeba atsegti liemenėlės, jau nekalbant apie tai, kas seka po to. Bet ateis laikas, ir jis paūgės, ir padarys laimingą kokią nors merginą.

— Aš tikrai tavęs nevengiu, Robi, tiesiog... — Dvejodama garsiai išpučiu orą. Man dar niekada neteko išsiskirti su vaikinu. Galvoje sukasi vien banalios frazės. Tai ne dėl tavęs, tai aš pati... (Ne — tai kaip tik dėl jo. Ir dėl manęs.) Likime draugais . (Mes niekada nebuvome draugai.) — Pastaruoju metu mūsų santykiai...

Robis pašnairuoja į mane taip, tarsi kalbėčiau užsienietiškai.

— Tu juk gavai mano rožę, ką? Per penktą pamoką. Perskaitei raštelį?

Tarytum tai ką nors pakeistų.

— Tiesą sakant, — ištariu kuo draugiškiau, — tavo rožės negavau. Aš nusiploviau nuo penktos pamokos.

— Panele Kingston! — Priešais sėdinti Elodė uždeda ranką sau ant krūtinės ir apsimeta sukrėsta. — Tu mane labai nuvylei. — Ir sukikena.

Metu į ją piktą žvilgsnį ir vėl atsisuku į Robį.

— Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra...

— Negavau nuo tavęs rožės, — sako jis. Regis, po truputėlį pradeda suprasti, jog kažkas čia negerai. Kai Robis galvoja, beveik matyti, kaip persijungia jo smegenų pavaros.

Šįryt Rožių kambaryje aš dar kai ką pakeičiau. Stabtelėjusi prie rožių padėklo su „K“ raide, atidžiai patikrinau Robio rožes (nekreipdama dėmesio į buvusios jo merginos Gabijos Heins rožę su laiškeliu: Kada vėl kartu leisim laikę kaip žadėjai, seksiuk?) ir išėmiau savąją su laiškeliu, prie kurio prasikankinau valandų valandas.

Manydama, kad Robis juokauja, Lindsė pliaukšteli jam per ranką.

— Kantrybės, Robi. — Ji mirkteli jam. — Tuoj gausi savo rožę.

— Kantrybės? — Robis susiraukia, tarsi tie žodžiai būtų bjauraus skonio. Jis sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir žiūri į mane. — Supratau. Nebus jokios rožės, taip? Pamiršai, ar ką?

Kažkas jo balse priverčia mano drauges pagaliau suprasti, kad jis kalba rimtai. Jos nutyla, o žvilgsniai ima šokinėti nuo Robio prie manęs, nuo manęs prie Robio.

Perfrazuosiu: kada nors jis tikrai padarys labai laimingą kokią nors merginą, priklausančią studenčių draugijai, ji bus blondinė, vardu Bekė, turės „D“ dydžio papus ir neprieštaraus, kad vyras elgtųsi su ja kaip su šlepete.

— Aš nepamiršau ... — ištariu, bet Robis mane pertraukia.

Jo balsas ramus ir labai žemas, bet sykiu pajuntu ir pyktį — nuožmų, šaltą, aštrų.

— Iš pradžių elgiesi taip, tarsi Valentino diena būtų gyvybės ir mirties klausimas, o paskui pati nevykdai susitarimo. Kaip visada.

Jaučiuosi taip, tarsi mano skrandis bandytų suvirškinti visą karvę, bet pakeliu smakrą ir pažvelgiu į Robį.

— Kaip visada? Ką nori tuo pasakyti?

— Manau, pati žinai. — Robis kilsteli ranką prie akių, o kai ją atitraukia, atrodo labai piktas. Prisimenu, mano tėtis irgi taip pokštaudavo — užsidengia rankomis veidą, o kai patraukia, laimingas jo veidas būna virtęs liūdnu; tada vėl užsidengia veidą, ir šis akimirksniu vėl tampa laimingas. — Tu nelabai linkusi tęsėti pažadų...

— Atsargiai! Psichopatai! — sušunka Lindsė. Turbūt nori išsklaidyti įtampą.

Tai suveikia, bent jau iš dalies. Atsistoju taip greitai, kad net nuverčiu kėdę. Robis žiūri į mane pasipiktinęs, paskui stukteli per kėdę koja, nestipriai, bet taip, kad būtų girdėti, ir sako: