Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Seselės kabinetas ilgas ir siauras. Paprastai čia palei sieną stovi dvi eilės gultų, bet dabar jie išnešti ir jų vietoje pastatyti didžiuliai sulankstomi stalai. Kažkas atitraukė sunkias užuolaidas, dėl kurių šiame kabinete paprastai būna tamsu tarytum kino teatro salėje, ir dabar visa patalpa užlieta šviesos. Ji atsispindi nuo metalinių įrankių ir lyg pašėlusi zigzagais mirguliuoja ant šviesių baltų sienų. Visur pilna rožių — jomis nukrauti padėklai, užversti visi kampai, keletas rožių netgi mėtosi ant grindų, jų žiedlapiai sumindžioti. Ir jei nežinotum, kad visos gėlės yra sudėliotos tikslingai, laikantis tam tikros tvarkos, galėtum pamanyti, jog čia sprogo rožių bomba.

Mokytojos Devein, kuri paprastai prižiūri rožių dalijimą per Valentino dieną, niekur nematyti. Bet prie vieno kibirėlio su rožėmis stovi trys amūrai ir kikena. Man įėjus, mergaitės krūpteli ir nulekia į kabineto galą. Jos skaitė raštelius, nė neabejoju. Keista... Visos tos popieriaus skiautės, žodžių nuotrupos, nerimti pagyrimai ir nenuoširdūs komplimentai, pažadai, kurių niekas netesės, ir netikri palinkėjimai, tuščios frazės juk niekada nepapasakos tikrosios istorijos, netgi jos dalies. Kambarys pilnas žodžių, kurie yra beveik tiesa. Kiekvienas raštelis plazda pririštas prie rožės kotelio tarsi nulūžęs drugelio sparnelis. Kai einu tarp rožių, ieškodama „S“ raide pažymėto padėklo, nė viena iš merginų nedrįsta manęs užkalbinti. Abejoju, ar dar kas nors yra kada įsiveržęs į Rožių kambarį. Vargu, bent jau tikrai ne moksleiviai, besimokantys paskutinėje klasėje.

Pagaliau randu padėklą su etikete Sa-Ta. Jame guli penkios ar šešios rožės, skirtos Tamarai Stagen, ir dar koks pustuzinis rožių Andriui Svorkui. Dar yra trys rožės Bartui Svortnėjui (seniai negirdėjau tokios apgailėtinos pavardės). Ir štai ji: viena vienintelė rožė Julijai Saiks, su dailiai aplink kotelį apvyniotu rašteliu. GALBŪT KITĄMET, BET TIKRIAUSIAI NIEKADA. Galbūt kitąkart, bet tikriausiai niekada.

— Hm... Gal galėčiau kuo padėti? — Viena iš merginų lėtai žengia keletą žingsnių į priekį. Ji grąžo rankas ir atrodo pastėrusi iš baimės.

Julijos rožė gležna ir jaunutė, švelnaus rausvo atspalvio. Visi žiedlapiai susiskleidę. Ji dar nepražydo.

— Man reikia rožių, — sakau. — Daugybės rožių.

PATAISYMAI IR PAKEITIMAI

Išeinu iš Rožių kambario susijaudinusi ir kupina energijos, tarsi būčiau prekybos centro kavinėje ką tik išgėrusi tris puodelius mokos kavos su pienu. Tą vienintelę Julijai skirtą rožę pakeičiau didžiule puokšte (už du tuzinus rožių suplojau keturiasdešimt žalių ) ir pridėjau meilės laiškelį, kuriame didžiosiomis raidėmis parašyta: NUO SLAPTO GERBĖJO. Norėčiau stovėti šalia, kai jai bus įteikta ta puokštė. Esu tikra, ji pradžiugins Juliją. Tiesą pasakius, esu tikra ir kad po to viskas pakryps geresne linkme. Julija gaus daugiau rožių už Lindsę Edžkomb. Įsivaizduoju, kaip Lindsei akys iššoks ant kaktos sužinojus, kad Julija Saiks nurungė ją kovoje dėl šių metų Valentino dienos karalienės titulo. Garsiai prunkšteliu per patį Amerikos istorijos pamokos vidurį. Visi atsisuka ir kurį laiką spokso į mane, bet man tai nerūpi. Tikriausiai taip jaučiamasi ir pavartojus narkotikų: tarsi plauktum pasroviui pakilęs virš visų ir visko, aplink visa atrodo nauja, gaivu, daiktai tarsi švyti iš vidaus. Skirtumas tik tas, kad rytoj manęs negrauš kaltė ir nekankins abstinencija. Ir negrės kalėjimas.

Mokytojui Tirnėjui išdalijus chemijos testą, visas dvidešimt minučių praleidžiu paišydama širdeles ir balionėlius aplink klausimus. Kai rinkdamas testus mokytojas prieina prie manęs, nusišypsau jam taip plačiai, kad jis net prisimerkia, tarsi būtų nepratęs matyti laimingų žmonių.

Per pertraukas dairausi koridoriuose — ieškau Kento. Nežinau, ką jam sakysiu susitikusi. Po teisybei, nelabai ką turiu pasakyti. Jis juk nežino, kad paskutines dvi naktis praleidome kartu. Jis nežino, jog abi naktis buvome taip arti vienas kito, kad, jeigu tik kuris nors iš mūsų būtų pravėręs burną, būtume pradėję bučiuotis. Ir kad vakar naktį mudu, regis, pasibučiavome. Jaučiu nenusakomą troškimą būti šalia jo, matyti įprastus „kentiškus“ judesius: kaip jis braukia plaukus nuo akių, kreivai šypsosi, kaip velka juokingais languotais sportbačiais apautas kojas ar sukiša rankas į per ilgas marškinių su sagutėmis apykaklės kampuose rankoves. Kaskart, kai manau pastebėjusi linguojančią jo eiseną ar išsidraikiusių rudų plaukų kuokštą, man širdis šokteli iki pat gerklės. Bet tai ne jis. O apsirikus mano širdis kaskart nusirita atgal į kulnis.

Manau, per matematikos pamoką jį tikrai pamatysiu. Po visuomeninių įgūdžių pamokos užsuku į tualetą. Prieš nuskambant skambučiui kelias minutes praleidžiu staipydamasi priešais veidrodį, nekreipdama jokio dėmesio į mane apsupusias ir tarpusavyje plepančias antros klasės gimnazistes; stengiuosi negalvoti apie tai, kad po mažiau nei penkių minučių akis į akį susidursiu su mokytoju Deimleriu. Laukiu, kada Julijai įteiks rožes, viliuosi pamatyti Kentą ir kassyk nusiviliu jo nepamačiusi — visa tai keistai persipynė, tad jaučiuosi tarsi pasivažinėjusi amerikietiškaisiais kalneliais. Nežinau, ar mano skrandis sugebės atlaikyti keturiasdešimt penkias minutes truksiantį kvailą mokytojo Deimlerio šypsojimąsi, mirkčiojimą ir vaipymąsi priešais klasę. Nuveju šalin prisiminimą apie jo šlapią, slidų liežuvį mano burnoje.

Purtydama galvą iš tualeto kabinos išeina gimnazistė.

— Tokia kekšė, — ištaria ji.

Dingteli, kad ji kalba apie mane, tarsi būtų perskaičiusi mano mintis. Ar tik neprasideda paranoja? Bet jos draugės ima juoktis ir viena iš jų sako:

— Žinau. Girdėjau, ji turėjo lytinių santykių gal net su trimis krepšininkais.

Dabar man aišku — jos kalba apie Aną Kartulo. Ant atidarų tualeto kabinos durų aiškiai matyti Lindsės keverzonė: AK = BŠ. O apačioje: Grįžk atgal į savo lūšną, kale.

— Neturėtumėte tikėti viskuo, ką girdite, — burbteliu. Visos trys merginos akimirksniu užsičiaupia ir pažvelgia į mane. — Tai tiesa, — sakau jausdamasi jau drąsiau, nes patraukiau publikos dėmesį. — Ar žinot, nuo ko prasideda dauguma apkalbų? — Merginos papurto galvas. Jos stovi susiglaudusios taip, jog, regis, tuoj susidauš galvomis. — Nuo to, kad kažkas taip jaučiasi pats.

Nuskamba skambutis, ir merginos mikliai išlekia iš tualeto, tarsi skuostų iš klasės pamokai pasibaigus. Stoviu trokšdama, kad ir mano kojos pajudėtų: žengtų pro duris, tada — koridoriumi, nuliptų laiptais žemyn, pasuktų į dešinę, tiesiai į matematikos kabinetą. Tačiau jos nė nekrusteli. Užuot išėjusi iš tualeto, įsistebeiliju į užrašus ant kabinų durų. Prisimenu, kaip Elė nusijuokusi paaiškino, esą tai beždžioniautojų darbas. AK =BŠ. Manau, Lindsė parašė tai tiesiog šiaip sau, turbūt norėjo išbandyti naują žymiklį, pasižiūrėti, ar gerai rašo. Keturios varganos, kvailos ir nereikšmingos raidės. Verčiau ji, tai rašydama, būtų iš tikrųjų šitaip galvojusi apie Aną. Jau verčiau ji iš tikrųjų nekęstų Anos Kartulo. Nes tai svarbu. Tai buvo svarbu.

Visai užmiršusi, kad galiu pavėluoti į matematikos pamoką, sušlapinu tualetinio popieriaus skiautę ir imu trinti užrašą ant durų — noriu tik pažiūrėti, ar nusivalys. Užrašas nepasiduoda. Bet pradėjusi nebegaliu sustoti. Pažvelgusi po kriaukle randu sudžiūvusią kempinėlę ir indelį valiklio. Prilaikau duris viena ranka, o kita iš visų jėgų spaudžiu kempinėlę ir tarsi išprotėjusi valau užrašą. Netrukus jis pasidaro nebe toks ryškus, o dar po kurio laiko raidžių beveik nebematyti. Nutrynusi raides pasijuntu taip gerai, kad nuvalau užrašus ir nuo kitų dvejų durų. Man paskaudo ranką, pati net suprakaitavau, bet nesuku dėl to galvos. Mintyse vis keikiu Lindsę dėl jos užgaidų ir dėl to, kad naudojo žymiklį.