Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Jos mano, — sako jis ir visas išrausta. — Tai yra — ne visai. Jos naujos. Mama nupirko... — Jis sutrinka ir nutyla. — Norėjau pasakyti, pats nusipirkau gal antradienį. Dar nė etiketės nenuplėšiau.

— Kentai? — pertraukiu jį.

Jis įkvepia oro.

— Ką?

— Aš labai atsiprašau, bet... gal galėtume patylėti? — Parodau sau į galvą. — Mano smegeninė tiesiog plyšta.

— Atleisk. — Kentas atsikvepia. — Aš nežinau, kaip elgtis. Norėčiau... norėčiau tau pagelbėti.

— Ačiū, — atsakau.

Matau, jis labai stengiasi, ir man pavyksta išspausti šiokią tokią šypseną.

Kentas padeda ant stalo drabužius ir didžiulį minkštutėlį baltą rankšluostį.

— Pamaniau, galbūt.... pamaniau... jeigu tau šalta, galėtum palįsti po karštu dušu. — Ištaręs žodį dušas , jis vėl parausta.

Papurtau galvą.

— Aš labai noriu miego, tikrai.

Buvau visai pamiršusi apie miegą. Ištarusi tai pajuntu didžiulį palengvėjimą: man tereikia užmigti. Vos užmigsiu, šis košmaras išsyk pasibaigs.

Tačiau staiga apima nerimas. O kas, jeigu šįkart neprasidės ta pati diena? Kas bus, jeigu tai — pabaiga? Prisimenu Elodę, ir pajuntu, kaip karštas šokoladas pakyla iki pat gerklės.

Kentas tikriausiai pastebėjo mano veido išraišką, nes pritūpia ir pažvelgia tiesiai į akis.

— Gal galiu kuo padėti? Gal ko atnešti?

Papurtau galvą. Vos sulaikau ašaras.

— Man viskas gerai. Tai tik... šokas. — Sunkiai nuryju seiles. — Aš tik noriu... norėčiau atsukti laiką atgal, supranti?

Jis linkteli ir uždeda delną ant manojo. Aš nepatraukiu rankos.

— Jeigu tik galėčiau, viską pakeisčiau, — sako.

Tai kvaila, standartinė frazė, bet Kentas ištaria taip nuoširdžiai ir paprastai, lyg tai būtų pats tikriausias dalykas pasaulyje. Ašaros ima graužti man akis. Paimu drabužius, rankšluostį ir išeinu į koridorių. Pasuku link vonios kambario, to paties, į kurį įsilaužėme ieškodami Julijos. Įeinu vidun ir uždarau duris. Langas vis dar pravertas, iš lauko veržiasi sniego sūkuriai. Uždarau langą. Jaučiuosi geriau, tarsi galvoje jau būtų prasidėjęs visų šio vakaro įvykių ištrynimo procesas.

Elodei nieko neatsitiks.

Juk tai aš turėjau sėdėti ant priekinės sėdynės.

Pakabinu prie kriauklės Julijos paliktą rankšluostį ir visa drebėdama nusirengiu. Kad ir kaip būtų, negaliu atsispirti karštam dušui, tad visu stiprumu atsuku karštą vandenį ir palendu po čiurkšle. Vanduo liejasi man ant galvos galinga srove tarsi atogrąžų lietus. Jis tykšta ant marmurinių grindų plytelių, o viršun kyla garų debesys. Stoviu po dušu ilgai, kol mano oda nuo vandens pasidaro raukšlėta lyg džiovinta slyva.

Apsivelku Kento džemperį, minkštutėlį, kvepiantį skalbimo milteliais ir, keista, ką tik nupjauta žole. Nuplėšiu etiketę nuo vyriškų apatinių kelnaičių ir užsimaunu jas. Žinoma, man jos per didelės, bet smagu jausti švarios šiugždančios medžiagos prisilietimą prie odos. Vienintelės vyriškos kelnaitės, kurias man teko matyti, buvo Robio. Dažniausiai jos gulėdavo numestos ant grindų arba nusviestos po lova, suglamžytos, suteptos nežinia kuo (nė nespėliosiu kuo). Galiausiai užsimaunu treningines kelnes. Jos ilgos, dengia man pėdas. Kentas davė ir ilgas pūkuotas kojines. Susuku į gniužulą savo drabužius ir numetu koridoriuje, prie vonios kambario durų.

Kai grįžtu į virtuvę, randu Kentą stovintį toje pat vietoje, kurioje palikau. Man įėjus, jo akyse kažkas sužiba, bet negalėčiau pasakyti kas.

— Tavo plaukai šlapi, — tyliai ištaria Kentas, taip, lyg sakytų visai ką kita.

Nudelbiu akis.

— Vis dėlto palindau po dušu.

Keletą akimirkų tvyro tyla. Paskui Kentas taria:

— Tu pavargusi. Parvešiu tave namo.

— Ne. — Mano balsas nuskamba daug tvirčiau, nei tikėjausi. Kentas atrodo nustebęs. — Ne... Norėjau pasakyti, kad negaliu, nenoriu dabar grįžti namo.

— Tavo tėvai... — tarsteli Kentas ir nutyla.

— Prašau.

Gal mano tėvai jau sužinojo, kas įvyko, ir laukia manęs, kad ištardytų, iškamantinėtų, paskui įkalbinėtų rytoj ryte apsilankyti ligoninėje pas specialistus, kurie padėtų man išgyventi košmarą? O gal jie dar nieko negirdėjo, ir man tektų grįžti į tamsius namus? Nežinau, kuris variantas blogesnis.

— Pas mus yra svečių kambarys, — sako Kentas. Pagaliau ir jo plaukų sruogos ir garbanėlės beveik išdžiūvo.

— Jokio svečių kambario. — Ryžtingai papurtau galvą. — Noriu būti gyvame kambaryje. Kambaryje, kuriame kas nors gyvena.

Kentas nustebęs žvilgteli į mane.

— Tada eime, — tarsteli.

Eidamas pro šalį jis paima man už rankos. Nesipriešinu. Užlipame laiptais į antrą aukštą, einame koridoriumi iki pat galo, iki lipdukais apklijuotų durų. Turėjau susiprasti, kad tai — jo kambarys. Kentas krapštosi prie durų.

— Jos užsikerta, — paaiškina ir pagaliau atidaro.

Aš giliai įkvepiu. Kambarys kvepia taip pat, kaip vakar, kai buvau čia su Robiu, bet dabar viskas atrodo kitaip. Tamsa kažin kokia švelnesnė.

— Palauk sekundėlę. — Kentas spusteli man ranką ir nueina.

Girdžiu sušlamant užuolaidas. Aikteliu: staiga priešais mane sutviska trys didžiuliai langai nuo grindų iki pat lubų, per visą sieną. Nors Kentas neuždegė lempų, kambarys atrodo lyg apšviestas. Akinamai baltą sniegą apšviečia didžiulis balkšvas ir neįprastai ryškus mėnulis. Visą kambarį užlieja švelni sidabrinė šviesa.

— Kaip nuostabu! — aikteliu ir iškvepiu. Nė nepastebėjau, kad buvau sulaikiusi kvėpavimą.

Kentas šypteli. Mėnulio šviesa krinta jam ant veido.

— Naktį atrodo nuostabiai. Bet saulei tekant — nelabai. — Jis užtraukia vieną užuolaidą.

— Palik atitrauktas! — šūkteliu. — Prašau, — priduriu sumišusi.

Kento kambarys didžiulis, kvepia kaip ir jo drabužiai — skalbimo milteliais ir ką tik nupjauta žole. Tai pats gaiviausias kvapas pasaulyje — pravertų langų ir šiugždančių paklodžių. Vakar kambaryje pastebėjau tik lovą, bet dabar matau, kad visos sienos apstatytos knygų lentynomis. Kampe stovi rašomasis stalas, ant jo — kompiuteris, prikrauta knygų. Ant sienų kabo įrėmintos nuotraukos. Jose matau figūras, bet jos neryškios, negaliu gerai įžiūrėti. Viename kambario kampe kėpso didžiulė pagalvė-fotelis, prikimšta polistireno rutuliukų. Kentas pastebi mano žvilgsnį.

— Turiu nuo septintos klasės, — ištaria kiek susigėdęs.

— Aš irgi turėjau tokią pačią, — atsakau.

Bet nepaaiškinu, kodėl išmečiau: nes Lindsė pasakė, kad ji atrodo kaip sudribęs papas. Dabar nenoriu galvoti apie Lindsę ar Elę. Ir tikrai ne apie Elodę.

Kentas atlenkia antklodės kraštą, tada pasitraukia atgal per keletą žingsnių ir nusisuka, kad netrikdytų manęs. Įsiropščiu į lovą ir atsigulu. Mano rankos ir kojos apsunkusios, nutirpusios, net skauda. Truputėlį droviuosi Kento, bet jaučiuosi tokia išsekusi, tad nelabai suku galvą. Lovos galvūgalyje yra išlenkta medinė lenta. Tokia pat lenta yra ir kitame lovos gale. Vos tik išsitiesiu lovoje, pasijuntu lyg gulėčiau rogėse. Pasuku galvą į langą, kad matyčiau lėtai krintantį sniegą, tada užsimerkiu ir įsivaizduoju, jog skrendu virš miško į gražų baltutėlį namelį su degančiomis žvakėmis languose. Pasidaro taip gera.

— Labanakt, — sušnabžda Kentas.

Jis stovėjo toks tylus, net buvau pamiršusi, kad tebėra čia.

Greitai atsimerkiu ir atsiremiu ant alkūnės.

— Kentai?

— Ką?

— Gal galėtum truputį pabūti su manim?