Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Gal eikim pas tave?

Juk ji bet kokiu atveju turės grįžti namo.

Julija keistai dėbteli į mane, tarsi žvelgtų kiaurai.

— Kodėl taip elgiesi? — pasiteirauja ji.

Iš Kento kiemo vienas po kito išrieda automobiliai ir šlapiu keliu prašvilpia pro mus. Tad man tenka rėkti dar garsiau nei pirma.

— Aš... aš noriu tau padėti.

Julija kresteli galvą.

— Tu nekenti manęs.

Ji vėl pasislenka arčiau kelio, ir tai mane sunervina. Pro šalį praūžia automobilis, jis net dreba nuo žemų muzikos garsų. Jam lekiant pro gatvės žibintą, viduje pastebiu besijuokiantį veidą. Rodos, kažkur dešinėje girdžiu šaukiant savo vardą, bet nesu tikra, nes viską nustelbia lietaus ūžesys.

— Aš nejaučiu tau jokios neapykantos. Aš tavęs nepažįstu. Bet norėčiau, kad tai pasikeistų. Norėčiau viską pradėti iš naujo! — rėkiu kone visa gerkle. Bet nežinau, ar Julija mane girdi.

Ji kažką atsako, tik aš nieko negirdžiu. Pro šalį it sidabrinė kulka prašvilpia dar vienas automobilis.

— Ką?

Julija sukteli galvą į šoną ir kiek garsiau pakartoja:

— Tu teisi. Tu manęs nepažįsti.

Dar vienas automobilis. Jam pravažiuojant išgirstu juoką. Kažkas sviedžia pro langą alaus butelį ir tas sudūžta atsitrenkęs į medį. Dabar jau aiškiai girdžiu kažką šaukiant mane vardu, tik nesuprantu, iš kurios pusės sklinda balsas. Vėjas net stūgauja. Staiga pastebiu, kad Julija atsidūrė prie pat kelio ir eina plonyte kelkraščio linija, svyruodama tarsi akrobatas ant lyno, mėginantis išlaikyti pusiausvyrą.

— Manau, turėtum pasitraukti nuo kelio, — sakau.

Netikėtai iš atminties gelmių iškyla nežinia koks siaubingas, pasibjaurėjimą keliantis prisiminimas, jis vis didėja, vis pučiasi ir įgyja formą lyg koks debesis horizonte. Kažkas vėl šaukia mane vardu. Staiga tolumoje išgirstu prikimusį aimanavimą iš Fallacy dainos „Šukė“, sklindantį iš kažin kieno automobilio.

— Same! Same!

Pagaliau atpažįstu Kento balsą.

Vakar vakare paskutinį kartą... sakei, kad būsi mano vėl...

Julija atsisuka į mane. Ji šypsosi pačia liūdniausia šypsena, kokią man kada nors yra tekę matyti.

— Galbūt kitąkart, — sako ji. — Bet tikriausiai niekada.

— Julija.

Bet tas vardas įstringa man gerklėje. Suakmenėju iš baimės. Norėčiau kažką pasakyti, pajudėti, atkišti ranką ir sugriebti ją, bet laikas bėga taip greitai. Tą akimirką, kai iš garsiakalbių pasigirsta jau trankesnė muzika ir iš tamsos išnyra sidabrinės spalvos Range Rover, manyje kažkas pratrūksta, ir staiga viskas pasidaro aišku. Julija iškelia rankas tarsi paukštis ar angelas, lyg šoktų nuo uolos, ir metasi ant kelio. Pasigirsta klyksmas, paskui — bauginantis trakštelėjimas. Julijos kūnas, atsitrenkęs į Lindsės automobilio šoną, nublokštas parkrinta ant kelio veidu žemyn. Automobilis Range Rover nuskrieja nuo kelio, nudarda į mišką ir atsitrenkęs į medį lūžta pusiau. Orą laižo ilgi liepsnos liežuviai, plaikstosi plonos dūmų sruogelės. Staiga suvokiu, kad rėkiu.

PRIEŠ PABUNDANT

Tada prie manęs pribėga Kentas.

— Same. — Jis uždusęs, akys klaidžioja apžiūrinėdamos mano veidą. — Ar tau viskas gerai?

— Lindsė, — sušnabždu. Tik tiek pavyksta ištarti. — Tame automobilyje yra Lindsė, Elodė ir Elė.

Kentas atsisuka į kelią. Iš miško kyla juodi dūmų stulpai. Iš čia, kur stovime, matyti tik sulamdytas metalinis buferis, lyg pirštas iškilęs virš žemėtos daubos.

— Palauk čia, — paliepia Kentas.

Neįtikėtina, bet jis atrodo ramus. Jis nubėga iki kelio ir išsitraukia telefoną. Girdžiu, kaip rėkia į ragelį:

— Įvyko avarija. Dega. Devintas kelias, tik pravažiavus Devon Draivą. — Kentas priklaupia prie Julijos kūno. — Vienas žmogus sužeistas.

Kiti automobiliai cypindami padangomis sustoja. Žmonės nedrąsiai ropščiasi lauk, staiga visiškai išsiblaivę, visi kalbasi pakuždomis, žiūri į smulkutį kūną, susigūžusį ant kelio, į liepsnas ir dūmus miške. Kelio pakraštyje sustoja Ema Makelroi. Ji išlipa iš savojo Mini užsidengusi burną delnais, o akys iššokusios ant kaktos. Išlipdama palieka atviras dureles ir visu garsu grojantį radijo imtuvą. Jay-Z daina „99 problemos“ griaudi naktyje. Baisiausia, jog tai atrodo visiškai normalu. Kažkas sušunka: Dėl Dievo meilės, Ema, išjunk muzikę! Ema lekia atgal prie automobilio, ir netrukus stoja tyla. Girdėti tik lietaus barbenimas, kažkas garsiai kūkčioja.

Jaučiuosi lyg sapne. Mėginu pajudėti, bet negaliu. Aš netgi nebejaučiu lietaus. Aš nejaučiu savo kūno.

Galvoje sukasi vis ta pati mintis: prieš automobiliui nudardant į griovį miške, blykstelėjo nežinia kas balta ir Lindsė kažką sušuko, bet aš nesupratau ką.

Ji šaukė ne šitas ar šitas , ar saitas.

Ji šaukė Saiks.

Kitapus pasigirsta ilga, verianti dejonė, ir ant kelio klupinėdama išlipa Lindsė. Ji išsižiojusi, iš akių srūva ašaros. Prilaikydamas Elę, pasirodo ir Kentas. Elė šlubčioja ir kosti, bet atrodo sveika.

Lindsė šaukia:

— Gelbėkit! Gelbėkit! Elodė liko automobilyje. Padėkite jai kas nors!

Ji rėkia taip isteriškai, jog žodžiai susilieja ir virsta gyvulišku staugimu. Lindsė sukniumba ant žemės ir kūkčioja, rankomis užsidengusi veidą. Tolumoje pasigirsta dar vienas kaukimas — tai policijos automobilio sirenos.

Nė vienas žmogus nepajuda iš vietos. Aplink viskas vyksta tarsi filme — blykčiojant šviesoms nuolat keičiasi kadrai (bent jau taip atrodo man). Moksleivių vis daugėja. Jie stovi lietuje nejudėdami ir tylūs lyg statulos. Policijos automobilio švyturėliai sukasi apšviesdami įvykio vietą tai raudonai, tai baltai, tai raudonai, tai baltai. Juda figūros baltais chalatais: neštuvai, du neštuvai. Julijos kūnas tvarkingai guli ant jų, toks smulkutis ir gležnas, tarsi to paukštelio, kurį buvau radusi prieš daugelį metų. Kai ant neštuvų atnešamas kitas kūnas, ištrauktas iš sudaužyto automobilio, Lindsė apsivemia, o Kentas glosto jai nugarą. Elė išsižiojusi kūkčioja. Keista, bet negirdžiu nė garso. Pakeliu akis į dangų ir pamatau, kad lietus virto sniegu — lyg mostelėjus burtininko lazdele, iš tamsos sukdamosi leidžiasi didžiulės baltos snaigės. Nežinau, kiek laiko stoviu ir žiūriu į dangų. Kai nuleidžiu galvą, nustembu pamačiusi, kad ant kelio beveik nieko nebeliko, išskyrus keletą smalsuolių, nuošaliai stovintį policijos automobilį ir Kentą, kalbantį su pareigūnu ir strykčiojantį, kad sušiltų. Greitosios pagalbos automobiliai išvažiavo. Lindsės nėra. Elės nėra.

Tada priešais išdygsta Kentas, nors nemačiau jo einant artyn. Noriu paklausti: Kaip tu čia atsidūrei? — bet neišspaudžiu nė garso.

— Same! — pašaukia Kentas.

Regis, mano vardą jis ištarė ne vieną kartą. Jaučiu, kad kažkas mane spaudžia, ir tik po kelių sekundžių suvokiu, jog Kentas laiko mane už rankų. Prireikia dar keleto sekundžių, kad suvokčiau, jog vis dar turiu rankas. Tą akimirką pasijuntu, lyg būčiau įgrūsta atgal į savo kūną. Visi matyti vaizdai akmeniu užgula mane. Kojos sulinksta, ir aš griūvu į priekį. Bet Kentas sugauna ir pastato ant kojų.

— Kas atsitiko? — sušnabždu pritrenkta. — Ar Elodė... Ar Julija...

— Šššš, — prie pat ausies pajuntu Kento lūpas. — Tu sušalusi.

— Turiu surasti Lindsę.

— Prastovėjai čia ilgiau nei valandą. Tavo rankos šaltos kaip ledas. — Kentas nusivelka storą megztuką ir užmeta man ant pečių. Ant jo blakstienų supasi baltos snaigės. Kentas švelniai suima mane už alkūnių ir veda prie keliuko, einančio jo namų link. — Eime, tau reikia sušilti.