Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Pradeda lyti smarkiau. Lietaus lašai krinta ant apledijusių šakų, jos barška lyg kaulai. Nuo šalčio man skauda krūtinę. Nors stengiuosi eiti sparčiai, beveik nebejaučiu pirštų, sunku rankoje išlaikyti prožektorių. Nekantrauju kuo greičiau nusigauti iki savo automobilio ir visu galingumu įjungti šildytuvą. Tada imsiu ieškoti Julijos. Blogiausiu atveju rasiu ją namie. Žinoma, jeigu man pavyks išsinešdinti iš to prakeikto miško.

Veržiuosi į priekį dar spėriau, protekiniais, kad bent truputėlį sušilčiau. Kas kelios sekundės vis šūkteliu: Julija! Bet nesitikiu, kad ji atsilieps. Monotoniškas lietaus teškenimas vis stiprėja. Dideli lašai tyška man už apykaklės, ir aš vis krūpčioju.

— Julija! Julija!

Teškenimas virsta šniokštimu. Lediniai vandens durklai sminga man į kūną. Nelėtindama žingsnio judu toliau. Prožektorius rankoje sunkus, lyg būtų švininis. Nebejaučiu kojų pirštų. Nė nenumanau, ar keliauju teisinga linkme. Galbūt tiesiog suku ratais?

— Julija!

Mane apima baimė. Tamsoje mojuodama prožektoriumi apsidairau aplinkui. Iš visų pusių mane supa medžių tankumynas. Iki Kento namų per mišką tikrai ėjau daug trumpiau. Esu tuo tikra. Jaučiu, kad rankų pirštai ištino, pasidarė dvigubai storesni, nei turėtų būti. Kai sukuosi, prožektorius išsprūsta man iš rankų.

Išgirstu dūžtant stiklą. Šviesa sumirga ir užgęsta. Mane apgobia juoda tamsa.

— Šūdas. Šūdas, šūdas, šūdas. — Nusikeikusi garsiai pasijuntu geriau.

Atkišusi rankas į priekį, kad į ką nors neatsitrenkčiau, nedrąsiai žengiu keletą žingsnių — tenai, kur nukrito prožektorius. Paskui parkrentu ant kelių ir iškart sugadinu mėgstamiausias savo kelnes, nes audinys aplimpa purvu. Grabalioju purvą priešais, stengdamasi per daug negalvoti, ką liečiu. Lyja tiesiai man į akis. Striukė prilipo prie kūno, jis atsiduoda šlapiu, ką tik iš lauko grįžusiu šunimi. Aš visa drebu. Štai kas atsitinka, kai pamėgini padėti žmonėms. Lieki kvailio vietoj. Man užgniaužia kvapą.

Kad visiškai nepraskysčiau, galvoju, ką pasakytų Lindsė, jeigu kartu su manim būtų vidury nakties įstrigusi kažin kur miškuose, kurie driekiasi nežinia kiek kilometrų, pliaupiant musoninėms liūtims, ir pamatytų mane, visą purviną, rausiančią žemę, lyg būčiau išprotėjęs kurmis.

— Samanta Kingston, — šypsodamasi pasakytų ji. — Visada žinojau, kad giliai širdyje esi labai pasileidusi mergaitė.

Ši mintis pralinksmina mane tik akimirką. Lindsės nėra šalia. Dabar ji tikriausiai glamžosi su Patriku kokiame nors šiltutėliame ir labai sausame kambaryje. Arba kam nors perduoda kasiaką ir, kreipdamasi į Elę, garsiai svarsto, kodėl aš elgiausi kaip fanatikė. Jaučiuosi visiškai pasiklydusi, visiškai apgailėtina ir visiškai vieniša. Skausmas gerklėje vis stiprėja, kol pasidaro toks nepakeliamas, jog atrodo, kad nežinia koks gyvis mėgina nagais prasidraskyti kelią laukan.

Staiga labai supykstu ant Julijos. Pykstu taip, kad net galėčiau trenkti kumščiu jai į veidą. Nesuprantu, kaip ji gali būti tokia savanaudė? Nepaisant visko, nesvarbu, kaip viskas susiklostytų, kad ir labai blogai, ji vis dėlto turi iš ko rinktis. Ne visiems mums taip pasisekė.

Tą akimirką išgirstu patį gražiausią garsą, kokį tik esu girdėjusi per visą savo septyniolika metų trunkantį gyvenimą (ir penkias dienas po mirties).

Automobilio pypsėjimas.

Jis atsklinda iš toli. Ir trunka vos sekundėlę, nuskamba tarsi tylus klyksmas, perskrodęs naktį, kai kažkas, lekiantis visu greičiu, užgula garso signalą. Esu arčiau kelio, nei maniau.

Šiaip taip atsistoju ir visu greičiu pasileidžiu į tą pusę, iš kurios atlėkė garsas. Einu atkišusi rankas į priekį, lyg mumija skindamasi kelią pro medžių šakas ir brūzgynus. Iš susijaudinimo mano širdis daužosi lyg pašėlusi. Ištempusi ausis mėginu išgirsti kokį nors garsą — bet kokį, kad tik parodytų man kelią. Netrukus vėl išgirstu automobilio pypsėjimą, šįkart jau arčiau. Vos neapsiverkiu iš laimės. Po minutėlės išgirstu bumbsint žemus garsus, skleidžiamus garso kolonėlių — jie priartėja ir nutolsta kartu su pravažiuojančiu automobiliu. Dar po minutėlės pro medžius įžvelgiu neryškiai mirgančią šviesą. Tai gatvės žibintai. Aš radau kelią.

Šviesos vis artėja, medžiai retėja. Pagaliau galiu šį bei tą įžiūrėti aplinkui. Pasileidžiu tekina. Taip užsisvajoju apie krūvas antklodžių (susirinksiu visas, kokias tik rasiu namie), apie karštą šokoladą ir šiltas šlepetes, ir apie dušą , jog tik paskutinę akimirką pastebiu Juliją Saiks. Būčiau atsitrenkusi į ją ir išsidrėbusi ant žemės.

Ji sėdi vos per keletą metrų nuo kelio, susigūžusi, rankomis apglėbusi kelius. Jos balta palaidinukė sušlapusi, visiškai permatoma — matyti liemenėlė (dryžuota) ir net stuburo kaulai. Netikėtai užtikusi ją taip nustembu, kad akimirką pamirštu, kodėl čionai atsigrūdau.

— Ką čia veiki? — rikteliu perrėkdama lietų.

Julija pažvelgia į mane. Gatvės žibintai apšviečia jos veidą. Jos akys apsiblaususios.

— Ką tu čia veiki? — atkartoja.

— Tiesą sakant, ieškau tavęs. — Julijos veide — jokių emocijų, nei nuostabos, nei sukrėtimo, nei pykčio, nieko. Tai mane suglumina. — Ar tau nešalta?

Ji vos kresteli galvą ir toliau žiūri į mane apsiblaususiomis, pavargusiomis akimis. Mūsų susitikimą įsivaizdavau visai ne taip. Maniau, ji apsidžiaugs supratusi, kad ieškau jos, pasijus man dėkinga. Arba galbūt užsius mane pamačiusi. Kad ir kaip būtų, tikėjausi, jog ji kaip nors sureaguos.

— Klausyk, Julija... — Iš šalčio taip kalenu dantimis, kad vos galiu kalbėti. — Dabar kokia pirma valanda nakties, lauke žiauriai šalta. Gal norėtum užsukti trumpam pas mane į namus? Gal norėtum pasikalbėti? Žinau, kas ten įvyko. — Linkteliu Kento namų pusėn. — Tikrai labai apgailestauju. — Visaip stengiuosi įtikinti ją, kad tik sutiktų eiti į tą prakeiktą mano automobilį. Bet kalbu tiesą — man iš tikrųjų apmaudu dėl jos.

Julija žiūri į mane. Ta akimirka tęsiasi nepakeliamai ilgai. Mus skiriantis menkas atstumas išnyksta lietuje. Julija iš lėto atsistoja, ir man dingteli, kad pavyko ją įtikinti, bet Julija nusisuka ir žengia keletą žingsnių link kelio.

— Atleisk, — sako ji. Bet balse negirdėti atsiprašymo. Jis kažkoks bespalvis.

Atkišu ranką ir sugriebiu Juliją už riešo. Jos riešas toks smulkutis. Kartą netoli Žąsies uolos radau paukščiuką. Pakėliau jį nuo žemės, o jis ėmė ir numirė mano delne, plakdamas sparneliais, žiopčiodamas ir leisdamas paskutinius atodūsius. Julija nemėgina išsilaisvinti, bet žiūri į mano ranką taip, tarsi toji būtų kokia gyvatė, ketinanti jai įgelti.

— Klausyk, — pamėginu dar kartą. — Klausyk, žinau, kad tai nuskambės keistai, bet... — Vėjas praūžia medžiais, šuorais ūžteli lietus. — Jaučiu, kad mudvi, aš ir tu, turime kažin ką bendra. Jeigu tik būtų galima kur nueiti ir pasikalbėti apie tai...

— Aš niekur neisiu, — sako Julija. Ji žiūri į kelią. Pastebiu jos lūpose šmėstelint liūdną šypseną, kuri tuoj išblėsta.

Aš per ilgai klaidžiojau lauke. Mano smegenys reikalauja poilsio. Viskas atrodo beprasmiška. Galvoje vis šmėsčioja nesuprantami vaizdai, nesustodama sukasi kvailai keista ritė, padaryta iš šiltų daiktų. Baseinas, pilnas garuojančio šokolado. Antklodžių krūva, siekianti mano namo stogą. Dalis manęs tiesiog sako: Velniop! Tegul daro, ką nori. Šiaip ar taip, rytoj vėl viskas prasidės iš naujo.

Tačiau kita dalis manęs, didesnioji, tas „vidinis bulius“, kaip sako mano mama, įsitikinusi, kad Julija privalo atsilyginti man už vargą. Aš visa purvina, pastirusi nuo šalčio, pusė Tomo Džefersono mokyklos moksleivių mano, kad esu pamišėlė, lakstanti vilkėdama pižama.