Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Traukis iš kelio! — sakau Joanai Polerno. Ši tuoj pat nuleidžia ranką ir žingteli į šalį.

Priglaudžiu prie durų ausį tikėdamasi išgirsti verksmą, žiaukčiojimą ar panašų garsą. Nieko. Mano širdis vėl akimirką sustoja. Antra vertus, muzika tokia garsi, kad neįmanoma ką nors išgirsti.

Nestipriai pabeldžiu į duris ir šūkteliu:

— Julija! Ar viskas gerai?

— Galbūt ji miega? — sako Krisė Vualker.

Per veriu ją tokiu žvilgsniu, kad išsyk užsičiaupia. Tikiuosi, suprato, koks kvailas ir ne vietoj jos komentaras.

Prispaudusi veidą prie durų pabeldžiu dar kartą. Muzika griaudėja nustelbdama kitus garsus, tad sunku suprasti, ar man tik pasigirdo, ar iš tikrųjų viduje kažkas tyliai sudejavo. Įsivaizduoju Juliją gulinčią vonios kambaryje ant grindų, pamažu gęstančią, visai čia pat, už durų, riešai supjaustyti, aplink pilna kraujo...

— Suraskit Kentą, — sakau giliai įkvėpdama.

— Ką tokį? — perklausia Joana.

— Man reikia į tualetą, — trypčiodama ištaria Reičelė.

— Kentą Makfalerį. Dabar. Greičiau! — rikteliu Joanai.

Toji išsigąsta, bet išlekia į koridorių. Sekundės virsta amžinybe. Pirmą kartą iš tikrųjų suprantu, ką Einšteinas kalbėjo apie reliatyvumą, apie tai, kaip laikas išlinksta ir ištįsta lyg guminis meškiukas.

— Beje, kodėl ji tau parūpo? — garsiai, kad išgirsčiau, subamba Reičelė.

Nieko jai neatsakau. Po teisybei, atsakymo į šį klausimą neturiu. Tiesiog noriu išgelbėti Juliją. Aš jaučiu tai. Štai jis — mano geras darbas. Turiu išgelbėti save pačią.

Staiga nebežinau, ar taip elgdamasi tapsiu geresnė ar blogesnė už tuos, kurie nedaro nieko, todėl nuveju šias mintis šalin.

Grįžta Joana, iš paskos tempdama Kentą. Jis atrodo susirūpinęs. Susivėlę rudi plaukai užkritę ant akių, kakta suraukta. Man suspaudžia širdį. Vakar mudu sėdėjome dviese tamsiame kambaryje, labai arti vienas kito, ir aš jaučiau malonią jo kūno šilumą.

— Same, — ištaria Kentas, paimdamas man už riešo ir žiūrėdamas į akis. — Ar gerai jautiesi?

Nustebinta netikėto prisilietimo truputėlį atsitraukiu, ir Kentas paleidžia mano ranką. Staiga širdyje pajuntu tuštumą.

— Man viskas gerai, — atsakau.

Tą akimirką susivokiu, kad atrodau juokingai: susivėlusi, su treninginėmis kelnėmis. O Kentas atrodo visai neblogai. Kažkaip valiūkiškai patraukliai: baltai ir juodai languoti sportbačiai, plačios, nuo juosmens nusmukusios samanų spalvos kelnės, užraitotos marškinių rankovės, įdegusios rankos (įdegė tikrai ne Ridževju miestelyje, bent jau ne per pastaruosius šešis mėnesius).

Jis atrodo sutrikęs.

— Joana sakė, kad ieškojai manęs.

— Taip, man tavęs reikia. — Tai nuskamba ir keistai, ir rimtai. Jaučiu, kaip iš gėdos mane užlieja karščio banga. — Norėjau pasakyti, man reikia ne tavęs, o... — Giliai įkvepiu. Man pasirodė, kad Kento akyse žybtelėjo kibirkštėlė, ir tai atitraukė dėmesį. — Aš nerimauju dėl Julijos Saiks. Ji užsirakinusi vonios kambary. — Susiraukiu. Skamba juokingai. Tikriausiai jis pasakys, kad aš išprotėjau. Juk jis nežino to, ką žinau aš.

Kibirkštėlės Kento akyse pradingsta, jo veidas surimtėja. Jis apeina mane ratu ir paklebena durų rankeną. Tada stabteli ir minutėlę mąsto. Neatšauna, kad išprotėjau, kad elgiuosi paranojiškai, o tik ištaria:

— Rakto nėra. Galėčiau pabandyti atrakinti spyną kuo nors kitu. Arba išlaušiu duris, jeigu reikės.

— Einu į tualetą viršuje, — išrėkia Reičelė, apsisuka ant kulnų ir svirduliuodama nueina.

Kentas pasirausia užpakalinėje kelnių kišenėje ir ištraukia saują žiogelių.

— Nieko neklausinėk, — tarsteli pamatęs, kad kilsteliu antakius.

Iškeliu rankas — neketinu diskutuoti. Esu dėkinga, kad jis viskuo rūpinasi neuždavinėdamas jokių klausimų.

Kentas atsitūpia, atlenkia žiogelį ir pamėgina išlaužti spynelę. Priglaudęs ausį prie durų klausosi, ar išgirs spragtelėjimą. O aš vis dėlto neištveriu.

— Gal po pamokų eini plėšti bankų? — pasiteirauju kamuojama smalsumo.

Kentas nutaiso grimasą, paklibina rankeną ir įsideda žiogelį į kišenę. Tada iš piniginės ištraukia kreditinę kortelę.

— Ne visai taip. — Jis įkiša kreditinę kortelę į plyšelį tarp durų staktos ir spynos ir pajudina ją. — Mama laikydavo saldumynus užrakintus maisto sandėliuke.

Kentas atsitiesia ir pasuka durų rankeną. Durys atsidaro per keletą centimetrų, ir man širdis sustoja iš baimės. Viliuosi, kad pasirodys įtūžusios Julijos veidas arba durys vėl bus užtrenktos iš vidaus. Jeigu, man esant vonios kambaryje, kas nors mėgintų atidaryti duris, aš pasielgčiau kaip tik taip. Žinoma, kad galėčiau jas užtrenkti, turėčiau būti nepraradusi sąmonės, tai yra būti gyva.

Bet durys taip ir lieka pravertos. Mudu su Kentu susižvelgiame. Manau, abudu bijome praverti duris labiau.

Galų gale Kentas stumteli duris koja ir šūkteli:

— Julija!

Kol durys veriasi, laikas, regis, vėl ištįsta, atrodo, prabėga visa amžinybė. Ir per tą vieną ar vos pusę sekundės mano galvoje šmėsteli pačios baisiausios galimybės, įsivaizduoju Julijos kūną, susmukusį ant grindų.

Durims prasivėrus pažvelgiu į vonios kambarį. Jis visiškai švarus, visiškai įprastas ir visiškai tuščias. Dega šviesa, ant kriauklės išskleistas guli šlapias rankšluostis. Vienintelis neįprastas dalykas — plačiai atvertas langas, pro kurį ant grindų plytelių pila lietus.

— Ji išlipo pro langą, — sako Kentas.

Tą akimirką ir aš pagalvoju tą patį. Negalėčiau tiksliai apibūdinti Kento balso tono — ištarė lyg pusiau liūdnai, lyg pusiau žavėdamasis.

— Šūdas! — Na žinoma! Po tokio pažeminimo Julija paspruko pačiu paprasčiausiu būdu, taip, kad kiti jos nepamatytų. Langas yra šone, virš nuožulnios pievelės ir, be abejonės, netoli miško. Ji pabėgo pro langą, turbūt apėjo aplink namą ir ketina per mišką nusigauti iki kelio.

Neriu iš vonios kambario lauk.

— Palauk! — šaukia Kentas.

Bet aš jau kirtau koridorių ir pro duris lekiu į prieangį.

Griebiu prožektorių ir megztinį, kuriuos buvau užkišusi už gėlių vazono prieangyje, ir tekina pasileidžiu per pievelę. Lyja nelabai smarkiai, labiau panašu į ledinę dulksną, šydu krintančią iš dangaus, bet šaltis skverbiasi iki pat kaulų. Laikydama prožektorių nukreiptą į žemę, pasuku už namo kampo. Nesu pats geriausias seklys pasaulyje, bet prisiskaičiau nemažai senų detektyvų, tad žinau, jog pirmiausia reikia ieškoti pėdsakų. Deja, purvas toks šlapias ir išmaltas, kad atrodo, jog išmindžiota visur. Vis dėlto po vonios kambario langu pastebiu gilų įspaudą. Tikriausiai iššokdama Julija nusileido čia. Tada purve pamatau keletą pėdsakų, lyg kas būtų ėjęs vilkdamas kojas. Kaip ir įtariau, pėdsakai veda į mišką.

Dar tvirčiau apsigobiu pečius megztuku ir šaunu ton pusėn. Nieko nematau, išskyrus nedidelį šviesos apskritimą, šokinėjantį priešais mane. Niekada nebijojau tamsos, bet aplinkui traška ir dejuoja medžiai, lietus ritmingai barbena į šakas, ir atrodo, kad miškas gyvas, vapa tarsi pamišėlis, panašus į tą, kurį mačiau Niujorko gatvėse stumiantį vežimėlį, prikrautą tuščių maišelių.

Nėra prasmės sekti Julijos pėdsakais. Šlapioje patižusioje košėje iš supuvusių lapų, purvo ir sutrūnijusios medžių žievės jų tiesiog neįmanoma įžiūrėti. Taigi pasuku kita kryptim — tikiuosi pasiekti kelią. Tikiuosi pasivyti Juliją, einančią namo pėsčiomis.

Beveik neabejoju, kad ji pasielgė kaip tik taip. Jeigu jauti tokią neviltį, kad net pabėgi iš vakarėlio, iššokdama pro langą sprunki nuo visų, mažai tikėtina, jog po kelių minučių grįši atgal ir prašysi žmonių patraukti automobilius, kad galėtum išvažiuoti savuoju.