Лорен Оливер - Kai aš žuvau

O galbūt Saiksų šeimoje nėra daug tų tobulai laimingų akimirkų, kurias norėtųsi prisiminti?

Greitai atsitraukiu. Ir kodėl man prireikė apžiūrėti tą nuotrauką? Nors joje įamžinti tiesiog du modeliai, pasijuntu keistai, lyg būčiau pamačiusi kažin ką labai intymaus — vidinę šlaunų pusę ar plaukus nosyje, ar kažką panašaus.

Ponia Saiks vis negrįžta, tad pasuku prie svetainės koridoriaus dešinėje. Čia beveik visiškai tamsu. Svetainėje daugybė languotų pledų, nėrinių ir džiovintų gėlių. Tai man primena šeštąjį dešimtmetį. Tarsi nuo tada niekas čia nebūtų pasikeitę.

Prie lango šviečia silpna lempelė, ant juodo stiklo mesdama apskritą atspindį, kuriame matyti miniatiūrinė kambario kopija.

Ir... veidas.

Klyksmo iškreiptas veidas, prispaustas prie lango.

Iš baimės net klykteliu. Ir tik tada suvokiu, kad tas veidas — tik atspindys lange. Ant stalelio priešais langą guli kaukė. Ji padėta ant stovo ir nukreipta į lango pusę. Prieinu ir atsargiai paimu ją. Tai moters veidas, padarytas iš laikraščių skiaučių, susiūtų raudonais siūlais; jie bjauroja veido odą tarsi siaubingi randai. Kaktoje ir tarpuakyje mirga žodžiai. Galima įskaityti netgi antraštes arba jų dalį: GROŽIO PRIEMONĖS... IŠTIKO TRAGEDIJA. Tai šen, tai ten popieriaus skiautės atsilupinėjusios, ir atrodo, tarsi kaukė keistų odą. Akių ir burnos vietoje iškirptos skylės. Pakeliu kaukę ir priglaudžiu sau prie veido. Ji man — kaip tik. Atspindys lange tiesiog siaubingas. Atrodau nesveikai, lyg pabaisa iš siaubo filmo. Negaliu atitraukti žvilgsnio nuo atspindžio lange.

— Ją padarė Julija.

Išgirdusi balsą už nugaros krūpteliu. Ponia Saiks stovi atsirėmusi į duris, piktai žvelgdama į mane.

Greitai nusiimu kaukę ir uždedu ant stovo.

— Labai atsiprašau. Pamačiau ją ir... norėjau tik pasimatuoti, — ištariu netvirtu balsu.

Ponia Saiks prieina ir pataiso kaukę, kad gulėtų tiesiai.

— Kai Julija buvo jaunesnė, ji vis ką nors paišydavo, braižydavo, tapydavo arba siūdavo sau drabužius. — Ponia Saiks gūžteli pečiais ir mosteli ranka. — Bet dabar jos tai, regis, nebedomina.

— Ar kalbėjotės su Julija? — klausiu. Nervinuosi, manau, ji tuoj išvarys mane lauk.

Ponia Saiks keletą kartų sumirkčioja, lyg stengtųsi sutelkti dėmesį į mane.

— Julija... — pakartoja ji ir papurto galvą. — Kelissyk mėginau prisiskambinti, bet ji neatsiliepia. Paprastai savaitgaliais ji niekur neina. — Ponia Saiks bejėgiškai pažvelgia į mane.

— Esu tikra, kad jai viskas gerai, — ištariu kuo linksmiau, nors kiekvienas žodis sminga į mane lyg peilis. — Tikriausiai negirdėjo skambučio.

Staiga man baisiai panūsta dingti iš čia. Nenoriu meluoti poniai Saiks. Ji atrodo tokia liūdna, stovi su naktiniais marškiniais, tarsi jau miegotų. Taip atrodo ir visas namas — lyg nugrimzdęs į gilų miegą, kuris įkalino tave ir neleidžia pabusti, prarijo tave, įtraukė atgal į patalus, ir tu veltui bandai su juo kovoti.

Įsivaizduoju Juliją, tamsoje sėlinančią į savo kambarį. Aplink tyla, miego sklidinas oras toks sunkus, jog atrodo lyg sukietėjęs. Girgždančios grindys dainuoja lopšines, o radiatoriai tyliai šnypščia, skleisdami šilumą. Miegantys žmonės sapnuose tylėdami sukasi ratais aplink vienas kitą. O tada...

Bum!

Ponia Saiks palydi mane iki durų.

— Gal užsuk rytoj? — sako ji. — Esu tikra, Julija jau bus viską paruošusi. Ji labai pareiginga. Gera mergaitė.

— Žinoma, rytoj. — Man visai nepatinka šis žodis. Atsisveikindama paskubomis pamojuoju ranka ir per tamsą pasileidžiu prie automobilio.

Lauke dar šalčiau nei pirma. Sėdėdama automobilyje laukiu, kol įšils variklis, pučiu sau į rankas šiltą orą ir visa drebu, kita vertus, džiaugiuosi, kad pagaliau ištruksiu iš čia. Girdžiu, kaip į automobilio stogą barbena lietus, pusiau sušalęs į ledą. Vos išėjau iš to namo, man nuo krūtinės lyg akmuo nusirito. Tame name oras kitoks nei lauke, daug sunkesnis. Pirmas įspūdis buvo teisingas: namas tikrai atrodo apimtas nevilties. Matau prie lango stovinčios Julijos mamos siluetą. Ko ji laukia? Ar kol išvažiuosiu, ar grįžtančios dukters?

Tą akimirką apsisprendžiu. Žinau, ką darysiu: važiuosiu pas Kentą, susirasiu Juliją ir, jeigu prireiks, tikrai vožtelsiu jai. Įtikinsiu ją, kad visos mintys apie mirtį yra nesąmonė. (Žinoma, tai nebus juokų darbas.) Bet, jei prireiks, surišiu ją ir įmesiu ant galinės automobilio sėdynės, kad tik nekištų nagų prie šautuvo.

Ir tada suvokiu, kad dar niekada, bent jau iki šiol, nesu padariusi ko nors gero dėl kito žmogaus. Kartais savanoriauju pagal programą Maistas ant ratukų , bet tik todėl, kad tai pliusas stojant į koledžą. Stojant į Bostono universitetą, tinklapyje reikia užpildyti prašymą, kuriame atskirai paminėta ir labdara. Be abejonės, esu gera savo draugėms, dovanoju puikias dovanas gimtadienio proga. (Kartą pusantro mėnesio rinkau karvyčių formos druskines Elei, nes jai patinka karvytės ir druska.) Tačiau šiaip sau gerų darbų dažniausiai nedarau. Taigi dabar bus pirmas neplanuotas geras darbas.

Ir tada man topteli puiki mintis. Kartą per anglų kalbos pamoką skaitėme Dantę. Benas Gouvuanas vis klausinėjo, ar sielos iš skaistyklos galiausiai patenka į pragarą. (Kartą Benas Gouvuanas buvo nušalintas nuo pamokų trims dienoms, nes nupiešė piešinį, kuriame pavaizdavo, kaip mūsų valgykla sprogus bombai išlekia į orą ir į šonus išsilaksto nukirstos mokinių galvos; taigi toks klausimas jam atrodė visai normalus.) Tąsyk mokytoja Harbor vėl užsivedė ir pasakė: ne, taip nėra, bet kai kurie šiuolaikiniai krikščionys tiki, kad tam tikrą laiką išbuvusi skaistykloje siela gali patekti į rojų. Niekada netikėjau, kad rojus egzistuoja. Tokia mintis man atrodė kvaila: visi kartu, laimingi, Fredas Asteras su Einšteinu šoka tango ant debesų ar panašiai.

Bet juk nemaniau, kad man teks daug sykių išgyventi tą pačią dieną. Todėl mintis apie rojų dabar neatrodo tokia jau kvaila. Galbūt man duota laiko, kad įrodyčiau, jog esu geras žmogus? Galbūt turiu įrodyti, kad nusipelnau judėti į priekį?

Gal kaip tik Julija Saiks skiria mane nuo amžinybės, kur iš fontanų trykšta šokoladas, meilė — tobula, vaikinai visad paskambina, jei pažadėjo, o bananiniai ledai padeda deginti kalorijas.

Galbūt Julija — mano bilietas į laisvę?

VĖLUOTI — NEMADINGA

Pas Kentą į kiemą neįsuku. Likti čia ilgam neplanuoju, tad nenoriu, kad kas užstatytų mano automobilį. Be to, nežinia kodėl užsimaniau pasivaikščioti po miškus per lietų. Tai — išbandymas. Dar vienas būdas paaukoti save. Iš sekmadieninių tikybos pamokėlių prisimenu (tiesa, miglotai), kad viskas gyvenime vyksta kaip tik taip: norint kažką gauti, reikia kažką paaukoti. (Kai man buvo septyneri, kartą baisiai įsiutau ir pagrasinau mamai, kad atsiversiu į vudu tikėjimą, nors pati gerai nežinojau, kas tai yra. Nuo tada mama manęs į pamokėles nebevedžiojo.)

Sustoju 9-ojo greitkelio kelkraštyje. Vėl susirandu Izės megztuką, kuris dabar jau kiaurai permirkęs. Ką gi, vis geriau negu nieko. Prisidengiu juo galvą ir išlipu iš automobilio. Sekundėlę stabteliu. Kelias tuščias. Ant juodo asfalto lyg bombos išmėtytos blyškiai geltonos gatvės žibintų šviesos. Pamėginu surasti tą vietą, kur pirmąją naktį Lindsės automobilis nuriedėjo nuo kelio, bet viskas aplinkui atrodo vienodai. Toji vieta galėtų būti bet kur. Dar kartą bandau atmintyje užčiuopti bent kokį prisiminimą apie gyvenimą po avarijos, po tamsos, bet man nepavyksta.