Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Tikriausiai praėjo visa amžinybė nuo tada, kai penktadienio vakarą paskutinįkart leidau namie. Kai grįžęs tėtis pamato mudvi su Ize įsitaisiusias ant sofos, jis griebiasi už širdies, tarsi būtų ištikęs širdies smūgis, ir svirduliuodamas įžengia į kambarį.

— Negi matau haliucinacijas? — sako jis, ant grindų statydamas portfelį. — Ar gali taip būti? Samanta Kingston? Namie? Penktadienio vakarą?

Pakeliu akis į dangų.

— Nežinau, galbūt. Ar daug narkotikų susileidai hipių laikais?

— Šešiasdešimtais metais man buvo tik dveji. Kiek pavėlavau į vakarėlį. — Tėtis pasilenkia ir pakšteli man į pakaušį. Iš įpročio pakreipiu galvą į šoną. — Ir aš netgi neketinu tavęs klausti, iš kur žinai apie haliucinacinius prisiminimus.

— O kas yra haliucinacinis prisiminimas? — įsiterpia Izė.

— Niekas, — vienu balsu atsakome abu su tėčiu, ir jis nusišypso man.

Galiausiai išvykstame į Skylėto sūrio restoraną (tikrasis pavadinimas Pas Luidžį, itališka namų virtuvė). Paaiškėja, kad restoranas jau senokai neskylėtas (ir ne Pas Luidžį). Prieš penkerius metus čia įsikūrė japonai: art deco stiliaus plytelės ir stikliniai žibintai pakeisti elegantiškais metaliniais stalais ir ilgu ąžuoliniu baru. Bet man tai nerūpi. Man ši vieta visada bus Skylėtas sūris.

Restoranas sausakimšas. Bet mums pavyksta gauti patį geriausią staliuką prie lango, šalia didžiulių akvariumų, kuriuose plaukioja neregėtos egzotinės žuvys. Kaip įprasta, tėtis nevykusiai pajuokauja, esą jam labai patinka „plaukiojančio maisto“ restoranai. Mama pataria jam likti ištikimam architekto profesijai, o žmones tegu juokina profesionalai. Per vakarienę mama man ypač maloni, nes įsitikinusi, kad sielvartauju dėl išsiskyrimo. Abi su Ize užsisakome kone pusę patiekalų iš valgiaraščio ir, padavėjui nė nespėjus atnešti tikrų valgių, prisiryjame virtų sojų pupelių, lietinių su krevetėmis, tempuros ir jūrų dumblių salotų. Tėtis išgeria du bokalus alaus ir truputį apgirsta. Jis linksmina mus pasakodamas visokias istorijas apie keistus klientus. Mama vis kartoja, kad užsisakyčiau ką tik noriu, o Izė užsideda ant galvos servetėlę ir apsimeta esanti keliautoja, pirmą kartą ragaujanti Kalifornijos suktinuką.

Iki šiol tai buvo puiki diena, viena iš geriausių. Beveik tobula. Tikrai. Nors ir neįvyko nieko ypatinga. Tikriausiai mano gyvenime buvo šimtai tokių dienų, bet kažin kodėl visos išgaravo iš atminties. Dabar man tai atrodo neteisinga. Prisimenu, kaip tamsoje gulėdama Elės namuose galvojau, ar mano gyvenime buvo nors viena diena, kurią būtų verta išgyventi dar kartą. Jeigu tektų ir vėl išgyventi šią dieną, manau, būtų visai neblogai. Viliuosi, kad taip ir nutiks: vis kartosis ta pati diena, kol laikas išseks, kol pasaulis sustos.

Prieš atnešant mums desertą į restoraną suguža būrys Tomo Džefersono pirmos ir antros gimnazijos klasių moksleivių. Kai kurios merginos tebevilki jaunių plaukimo komandos švarkeliais. Tikriausiai ką tik baigėsi vėlyva treniruotė. Merginos atrodo tokios jaunutės — pakelti plaukai surišti į kuodukus, nepasidažiusios. Jos visai kitokios, nei kai pasirodo mūsų vakarėliuose. Į juos ateina tarytum tiesiai iš Mac kosmetikos skyriaus, kur praleido pusantros valandos ir išmėgino visą produkciją. Kelios atvykėlės pastebi, kad žiūriu į jas, ir nudelbia akis.

Padavėja pastato prieš mus didžiulį dubenį ledų ir padeda keturis šaukštelius.

— Žaliosios arbatos ir raudonųjų pupelių skonio ledai.

Izė išsyk kimba į raudonųjų pupelių skonio ledus.

Tėtis sunkiai atsidūsta ir susiima už skrandžio.

— Nesuprantu, kur jums tiek telpa?

— Augantis organizmas. — Izė išsižioja ir iškiša liežuvį, ant kurio tirpsta ledų košė.

— Fui, Ize. — Paimu šaukštelį ir pakabinu žaliosios arbatos ledų.

— Saiks! Ei, Saiks!

Išgirdusi tą vardą mikliai atsisuku. Viena iš plaukimo komandos merginų kiek pakilusi nuo kėdės ir kažkam mojuoja ranka. Atidžiai apsižvalgau aplinkui ieškodama Julijos, bet pamatau tik tarpduryje stovinčią nepažįstamą merginą. Ji lieknutė, išblyškusi, šviesiaplaukė. Stovi prie durų ir kilnoja pečius, nuo striukės purtydama lietaus lašus. Atpažįstu ją tik tada, kai ieškodama draugių atsisuka į mano pusę. Tai juk angelas-amūras, per matematikos pamoką įteikęs man rožes.

Pamačiusi drauges mergina kilsteli ranką, pamoja judindama pirštus ir patraukia prie jų. Jai einant pro mūsų stalą, akies krašteliu matau ryškiai žydros ir oranžinės spalvų švarkelį, kokiais vilki plaukikų komanda. Staiga viskas aplinkui išnyksta, lieka tik penkios raidės, šviečiančios tarsi restorano iškaba.

SAIKS.

Jaunesnioji Julijos sesuo.

— Žemė kviečia Samką. — Izė baksnoja mane šaukštelio kotu. — Tavo ledai tirpsta.

— Aš nebenoriu. — Padedu šaukštelį ant stalo ir pakylu.

— Kur tu? — Mama atkiša ranką ir paliečia man riešą, bet aš beveik nejuntu jos prisilietimo.

— Tik penkioms minutėms, — tarsteliu.

Pasuku prie staliuko, kur sėdi plaukimo komandos merginos. Eidama nenuleidžiu akių nuo išblyškusios mergaitės širdies formos veidu. Negaliu patikėti, kad anksčiau nepastebėjau tokio panašumo. Jų abiejų tokios pat žydros akys, toli viena nuo kitos, tokia pat peršviečiama oda ir blyškios lūpos. Jei atvirai, aš tik neseniai atidžiau pažvelgiau į Juliją, nors esu mačiusi ją kokius dešimt tūkstančių kartų.

Plaukimo komandos merginos juokiasi ir daužosi valgiaraščiais. Aiškiai girdžiu, kaip viena iš jų ištaria Robio vardą — tikriausiai sako, kad su žolės riedulio komandos marškinėliais jis atrodo itin patrauklus (manau, neklystu, juk tą patį kartodavau ir aš). Tačiau dabar man tai nerūpi. Kai iki stalo lieka mažiau nei metras, viena iš merginų pastebi mane, ir akimirksniu visos nutyla. Merginos, kuri ką tik kalbėjo apie Robį, veidas pasidaro raudonas kaip valgiaraštis jos rankoje.

Mažoji Saiks sėdi įsispraudusi į kampą pačiame stalo gale. Einu tiesiai prie jos.

— Ei, labas. — Stoviu priešais ją ir svarstau, ko apskritai čia atėjau. O juokingiausia, kad nervinuosi. — Kuo tu vardu?

— Hm... ar ką padariau ne taip?

Merginos balsas virpa. Jos draugės sėdi nuščiuvusios ir žiūri į mane taip, tarsi ketinčiau bet kurią akimirką pulti ant jų bičiulės ir praryti galvą ar dar ką nors.

— Ne, ne. Aš tik... — Nusišypsau jai. Tas jos panašumas į Juliją mane truputį erzina. — Regis, turi vyresnę sesę, tiesa?

Merginos lūpos virsta plonyte linija, akys apsiblausia, tarsi ji mėgintų pastatyti užtvarą. Nekaltinu jos. Tikriausiai mano, jog kabinėjuosi prie jos dėl to, kad vyresnioji sesuo kuoktelėjusi. Turbūt jai tai ne pirmas kartas.

Bet ji tik kilsteli smakrą ir pažvelgia tiesiai man į akis. Tai man primena Izę. Samė neina į mokyklą, aš irgi neisiu.

— Taip. Julija Saiks. — Ir kantriai laukia. Laukia, kol imsiu juoktis.

Ji žiūri į mane nemirksėdama, tad nusuku akis.

— Taip... na, aš... aš pažįstu Juliją.

— Pažįsti? — Ji kilsteli antakius.

— Na taip, iš dalies. — Dabar visos merginos spokso į mane. Turbūt joms labai sunku išlaikyti žandikaulius, kad šie neprasivertų lyg stalčiai. — Hm... mes kartu atliekame laboratorinius darbus.

Manau, nuskambėjo įtikinamai. Gamtos mokslai — privalomi kiekvienam, o atliekant laboratorinius darbus mokiniai suskirstomi poromis.

Julijos sesers veido raumenys truputėlį atsipalaiduoja.

— Julijai gerai sekasi biologija. Na, jai apskritai gerai sekasi mokslai. — Ji išspaudžia šypsenėlę. — Aš — Mariana.