Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Mama pasitrina kaktą.

— Ize, eik pusryčiauti. Tau pusryčiai tikrai jau bus paruošti.

Izė persiropščia per mane. Prieš jai iššokant iš lovos ir nuskuodžiant pro duris dar spėju žnybtelėti į pilvą, ir Izė vėl cypteli. Tik vienas dalykas gali priversti Izę taip lėkti — skrudinta bandelė su cinamonu ir razinomis, su žemės riešutų sviestu ant viršaus. Įsivaizduoju, jog visą likusį gyvenimą, kiekvieną dieną, duosiu Izei po bandelę su cinamonu ir razinomis, ir su žemės riešutų sviestu, ir tų bandelių bus pilni namai.

Kai Izė pradingsta, mama griežtai pažvelgia į mane.

— Ką tai reiškia, Same? Negerai jautiesi?

— Ne visai taip. — Mano sąraše nenumatyta nė sekundėlė gydytojo kabinete.

— Na, kas tada? Juk turi būti kokia nors priežastis. Maniau, Valentino diena — viena mylimiausių tavo švenčių.

— Taip ir yra. Tiksliau, buvo. — Pasikeliu ant alkūnių. — Nežinau... visa tai atrodo kvaila.

Mama kilsteli antakius.

Ir tada man iš burnos pasipila žodžiai. Neplanavau, ką kalbėsiu, bet išsikalbėjusi suprantu, jog kaip tik tai ir norėjau pasakyti.

— Viso to šurmulio esmė — tik parodyti kitiems, kiek daug turi draugų. Bet visi ir taip žino , kiek kas tų draugų turi. Tą dieną daugiau draugų tikrai neįsigysi , ir sena draugystė dėl to tikrai nesustiprės.

Vienas mamos lūpų kamputis pakyla aukštyn — ji nusišypso.

— Na, tau pasisekė, kad turi keletą labai gerų draugių. Tačiau kai kuriems kitiems žmonėms rožės, manau, vis dėlto svarbios.

— Aš tik norėjau pasakyti, kad visa tai — labai jau lėkšta.

— Oho, negi čia kalba Samanta Kingston, kurią aš pažįstu?

— O gal aš keičiuosi?

Iš tikrųjų. Galbūt tai — tikra tiesa? Anksčiau apie tai nepagalvojau. Pajuntu širdyje žybtelint vilties kibirkštėlę. Galbūt aš vis dėlto turiu dar vieną šansą? Galbūt man tiesiog reikia pasikeisti?

Mama žiūri į mane nutaisiusi tokį veidą, tarsi aš būčiau nežinia kokio patiekalo receptas, ir ji baimintųsi, kad nepavyks to patiekalo pagaminti.

— Kas atsitiko, Same? Ar kas įvyko tarp tavęs ir tavo draugių?

Šiandien manęs toks mamos klausimas nesuerzina. Tiesą pasakius, šiandien man tai pasirodo netgi juokinga. Aš netgi labai apsidžiaugčiau, jeigu vienintelė mano bėda būtų koks nors barnis su Lindse ar kvailos Elės šnekos.

— Tai ne dėl draugių. — Svarstau, ką pasakyti, kad mama atstotų. — Tai... tai dėl Robio.

Mama suraukia antakius.

— Susipykot?

Susmunku lovoje ir susisuku į antklodę vildamasi, kad taip atrodysiu labai prislėgta.

— Jis... jis metė mane. — Iš dalies tai tiesa. Negalėčiau pasakyti, kad jis paliko mane, bet galbūt mudu ne visai rimtai draugavome, nors ilgą laiką maniau kitaip. Ar įmanoma rimtai draugauti su žmogum, kuris tavęs visai nepažįsta?

Tai suveikia daug geriau, nei tikėjausi. Mama uždeda ranką sau ant krūtinės.

— Oi, saulele. O kas atsitiko?

— Manau, mudu tiesiog labai skirtingi. — Žaidžiu su antklodės krašteliu ir galvoju apie vakarus, dviese su Robiu praleistus pusrūsyje, skendinčiame mėlynoje šviesoje. O juk jaučiausi tokia saugi. Apima liūdesys, apatinė lūpa suvirpa, ir man netgi nereikia vaidinti, kad atrodyčiau nusiminusi. — Vargu ar patinku jam iš tikrųjų. Nemanau, kad tikrai tikrai patikau. — Pirmą sykį per pastaruosius metus kalbuosi su mama taip nuoširdžiai. Staiga pasijuntu pažeidžiama. Prisimenu, kaip vaikystėje, kai buvau penkerių ar šešerių, man teko išsirengti prieš ją nuogai, kad ji galėtų apžiūrėti mane ieškodama erkių. Dar giliau nuneriu į patalus ir sugniaužiu kumščius taip, kad nagai susminga į delnus.

Ir tada įvyksta pats keisčiausias dalykas pasaulyje. Mama peržengia nusitrynusią raudoną liniją ir lyg niekur nieko prieina prie mano lovos. Aš taip nustembu, kad net nesipriešinu, kai ji pasilenkusi pabučiuoja man į kaktą.

— Man labai gaila, Same. — Ji nykščiu paglosto man kaktą. — Žinoma, lik namie.

Netenku žado. Jau maniau, kad teks ilgokai pasiginčyti.

— Gal nori, kad pabūčiau su tavimi? — paklausia ji.

— Ne. — Pamėginu nusišypsoti. — Man viskas gerai. Tikrai.

— Aš noriu pasilikti namie su Same! — Tai vėl Izė. Dabar ji jau beveik apsirengusi, ruošiasi į mokyklą. Izės garderobas — geltonos ir rožinės spalvų. (Ne itin vykęs derinys, bet aštuonmetei mergaitei sunku ką paaiškinti apie spalvų derinius.) Ji užsivilko garstyčių spalvos suknelę, užsimovė rožines aptemptas kelnes, o ant jų dar užsitempė storas vilnones geltonos spalvos kojines iki kelių, tad atrodo kaip egzotiška atogrąžų gėlė. Man netgi truputį pikta ant mamos, kad leidžia Izei rengtis taip, kaip jai šauna į galvą. Kiti vaikai turbūt šaiposi iš jos.

Bet, manau, Izei tai nerūpi. Argi ne juokinga: mano aštuonmetė sesutė daug drąsesnė už mane. Turbūt drąsesnė ir už daugelį mokinių Tomo Džefersono mokykloje. Įdomu, ar ji pasikeis? Gal vieną dieną drąsa išgaruos?

Izė spokso didelėmis akimis, sudėjusi rankytes lyg melstųsi.

— Prašau!

Mama piktai atsidūsta.

— Tikrai ne, Ize. Tau reikia į mokyklą.

— Man bloga, — atšauna Izė. Nuskamba nelabai įtikimai, nes Izė tuo pat metu šokinėja nuo kojos ant kojos ir sukasi lyg vijurkas. Bet ji niekada nebuvo įgudusi melagė.

— Ar jau papusryčiavai? — Mama sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir nutaiso griežtą veidą.

Izė linkteli.

— Turbūt apsinuodijau maistu. — Ji susilenkia pusiau ir griebiasi už skrandžio, paskui staigiai atsitiesia ir vėl ima šokinėti. Negaliu susilaikyti — tyliai sukikenu.

— Tiek to, mama, — sakau. — Leisk ir jai pasilikti namie.

— Same, prašau, nesikišk. — Mama pakrato galvą ir atsisuka į mane, bet matau, kad tuoj pasiduos ir nusileis mums.

— Juk Izė tik trečioje klasėje, — sakau. — Jie dar nė nepradėjo mokytis!

— Mes mokomės! — karkteli Izė, bet, pamačiusi piktą mano žvilgsnį, delnu tuoj užspaudžia sau burną. Regis, mano mažoji sesutė — prasta derybininke. Ji papurto galvą ir išpyškina: — Norėjau pasakyti, kad mokomės dar nelabai daug.

Mama kiek pasvarsto.

— Juk žinai, kad Izė visą dieną sekios paskui tave. Negi nenori pabūti viena ir pailsėti?

Žinau, ji tikisi, kad pasakysiu: taip. Metų metus mūsų namuose tik ir skambėjo: Samė nori pabūti viena. Vakarieniausi? Nusinešiu vakarienę į savo kambarį. Kur eini? Aš tik noriu ramiai pasėdėti viena. Ar galiu eiti su tavim? Atstok nuo manęs, palik mane ramybėje. Nelįsk į mano kambarį. Nekalbėk su manimi, kai aš šnekuosi telefonu. Nekalbėk su manimi, kai aš klausausi muzikos. Viena, viena, viena.

Tačiau po mirties viskas pasikeitė. Tikriausiai dėl to, kad numiręs pasijunti labai vienišas.

— Tegu pasilieka, aš nieko prieš, — sakau nuoširdžiai.

Mama iškelia rankas.

— Kaip sau norit!

Jai dar nespėjus užsičiaupti, Izė jau lekia per kambarį ir pilvu pliumpteli ant manęs. Rankomis apsiveja man kaklą ir ima spygauti:

— Žiūrėkim televizorių, gerai? Noriu makaronų su sūrio padažu.

Ji kvepia kokosais — kaip visuomet. Prisimenu ją visai mažytę. Anuomet maudydavome ją kriauklėje, o Izė sėdėdavo šypsodamasi, taškydavo vandenį ir juokdavosi, tarsi pusės kvadratinio metro ploto porcelianinė kriauklė būtų buvusi pati nuostabiausia vieta pasaulyje, pats didžiausias vandenynas žemėje.

Mama pasižiūri į mane taip, tarsi sakytų: Pati prisiprašei.