Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Eime! — grįžtelėjusi per petį rikteli Izė. O kai iki kalvos viršūnės lieka apie penkiolika metrų, sušunka: — Aš tave aplenksiu!

Bent jau Žąsies uola liko tokia pat, kokią ją ir prisimenu. Izė užsiropščia ant didžiulio plokščio akmens, o aš — jai iš paskos. Nors esu su pirštinėmis, pirštai visai sugrubo nuo šalčio. Akmens paviršius padengtas trapiais sušalusiai lapais ir šerkšnu. Čia užtektinai vietos išsitiesti mudviem su Ize, tik susiglaudžiame, kad būtų šilčiau.

— Na, ką manai? — klausiu. — Ar gera slėptuvė?

— Pati geriausia! — Izė palenkia galvą ir pažvelgia į mane. — Negi tikrai manai, kad laikas čia bėga lėčiau?

Gūžteliu pečiais.

— Taip maniau, kai buvau maža. — Apsidairau aplinkui. Man visai nepatinka, kad dabar iš čia matyti namai. Toji vietelė buvo tokia nuošali, tokia slapta. — Anksčiau čia buvo kitaip. Daug geriau. Pirmiausia, aplink nebuvo jokių namų. Tad jauteisi lyg atsidūręs kitame pasaulyje.

— Bet dabar, jeigu prispirtų į tualetą, galėtum pabelsti į kieno nors duris ir paprašyti, kad leistų juo pasinaudoti. — Visas s raides Izė ištaria švepluodama: prišpirtų, pabelšti, norš, duriš, leištų, pašinaudoti.

Nusijuokiu.

— Aha, manau, taip. — Kurį laiką sėdime tylėdamos. — Ize?

— Ką?

— Ar... ar kiti vaikai šaiposi iš tavęs dėl tavo kalbos?

Jaučiu, kaip Izė įsitempia.

— Kartais.

— Tai kodėl nieko nedarai? Juk žinai, kad galėtum išmokti kalbėti kitaip.

— Bet tai — mano balsas, — tyliai, bet tvirtai atšauna Izė. — Kitaip kaip atskirtum, jog kalbu aš?

Tikras „iziškas“ atsakymas, tad nesugalvoju, ką pridurti. Pasilenkiu ir apkabinu seserį. Norėčiau papasakoti jai tiek daug dalykų, kurių ji nežino: kad prisimenu, kaip tėvai ją pirmą kartą parsivežė namo iš ligoninės (ji buvo panaši į nuolat besišypsantį didžiulį rausvą gniužulą); kaip ji užmigdavo įsikibusi man į pirštą; kaip nešiodavau ją ant pečių Menkių iškyšulio paplūdimyje, o ji tampydavo man už pakaušyje surištos uodegytės, liepdama eiti tai į vieną pusę, tai į kitą; kokia minkšta ir pūkuota buvo jos galvytė, kai dar buvo naujagimė; kad pirmą kartą bučiuodamasi labai nerviniesi ir jautiesi keistai, ir tai nėra taip nuostabu, kaip norėtum, bet, kita vertus, visai nieko; kad turėtum įsimylėti tik tuos, kurie įsimylės ir tave. Bet man nespėjus ištarti žodžio Izė cypdama keliais nuropoja tolyn.

— Žiūrėk, Same! — Ji pasislenka arčiau akmens krašto ir pamėgina iškrapštyti kažką, įstrigusį plyšelyje. Klūpodama ant kelių Izė atsisuka ir pergalingai iškelia radinį: baltą nublukusią plunksnelę pilkais kraštais, sudrėkusią nuo šalnos.

Jaučiuosi taip, tarsi tą akimirką man plyštų širdis, nes suprantu, jog niekada negalėsiu papasakoti Izei daugelio dalykų, apie kuriuos norėčiau papasakoti. Aš nė nežinau, nuo ko pradėti. Paimu jai iš rankų plunksną ir įsikišu į striukės kišenę.

— Padėsiu ją į saugią vietelę, — sakau.

Tada atsigulu ant šaltutėlio akmens ir pažvelgiu į dangų. Artėja audra, dangus pamažu tamsėja.

— Reikėtų eiti namo. Netrukus ims lyti.

— Tuoj. — Izė guli šalia, padėjusi galvą man ant peties.

— Ar tau ne per šalta?

— Nea, man gerai.

Po teisybei, susiglaudus nėra taip šalta. Prasisegu striukės apykaklę. Izė atsiremia ant alkūnės, atkiša ranką ir trūkteli man už grandinėlės.

— O kodėl močiutė nieko nepadovanojo man? — pasiteirauja ji. Įprastas Izės klausimas.

— Tu dar nebuvai gimusi, kvailiuke.

Izė ir toliau tampo man už grandinėlės.

— Ji — graži.

— Ji — mano.

— Ar močiutė buvo gera? — Tai irgi iš to paties įprastų klausimų rinkinio.

— Taip, ji buvo gera. — Tiesą pasakius, aš pati nelabai ją prisimenu — močiutė mirė, kai man buvo septyneri. Atsimenu tik jos rankas, kai šukuodavo man plaukus, ir kad visada, nesvarbu, ką darytų, ji dainuodavo daineles iš televizijos laidų. Dar atsimenu, jog močiutė kepdavo didžiules bandeles su apelsinais ir šokoladu, o mano bandelė būdavo pati didžiausia. — Ji būtų tau patikusi.

Izė išpučia skruostus ir sudėjusi lūpas išleidžia orą.

— Norėčiau, kad niekas niekada nemirtų, — sako ji.

Gerklėje pajuntu gniužulą, bet pavyksta išspausti šypseną.

Mane perveria du priešingi troškimai, abu aštrūs lyg skustuvo ašmenys: Norėčiau pamatyti, kaip tu augi. Ir kitas: Norėčiau, kad niekada nepasikeistum . Uždedu ranką Izei ant pakaušio.

— Tada pasaulis būtų sausakimšas, Ize, — sakau.

— Aš persikelčiau gyventi į vandenyną, — nė nemirktelėjusi atšauna Izė.

— Anksčiau vasaromis praleisdavau čia daug laiko, — sakau jai. — Ateidavau, atsiguldavau ant akmens ir spoksodavau į dangų.

Izė atsigula ant nugaros, kad irgi matytų dangų.

— Lažinuosi, dangaus vaizdas nelabai pasikeitė, ką?

Iš tikrųjų! Juk tai akivaizdu. Aš vos neprajunku. Žinoma, ji teisi.

— Išties, jis toks pat, koks ir buvo.

Tikriausiai tame ir slypi visa paslaptis: jeigu trokšti, kad viskas būtų kaip buvę, tau tereikia pažvelgti į viršų.

PER TAMSĄ

Kai grįžtame namo, patikrinu savo mobilųjį telefoną. Gavau tris žinutes. Lindsė, Elodė ir Elė atsiuntė man po tokią pat žinutę: Valentino diena <3. Turbūt rašė būdamos kartu. Kartais mes taip elgiamės: parašome vienodo turinio žinutę ir išsiunčiame tuo pačiu metu. Tai, žinoma, kvaila, bet nevalingai šypteliu. Tačiau į žinutes neatsakau. Šįryt nusiunčiau Lindsei žinutę, kad važiuotų tiesiai į mokyklą neužsukdama paimti manęs. Ir nors šiandien nesame susipykusios, man pačiai keista, kad žinutės neužbaigiau mums įprastomis šypsenėlėmis bučkis ir apkabinu. Kažin kur — nežinia kokiame laike, kitoje erdvėje, kitame gyvenime — aš vis dar pykstu ant jos, o ji — ant manęs.

Mane stebina, kaip lengvai galima pakeisti įvykius, kaip lengva pasukti tuo pačiu keliu, bet atsidurti visiškai kitoje, tau nepažįstamoje vietoje. Užtenka tik vieno klaidingo žingsnio, vieno stabtelėjimo ar pasukimo į šoną, ir įsigysi naujų draugų arba susigadinsi reputaciją, susipažinsi su nauju vaikinu arba būsi palikta senojo. Niekada anksčiau nesusimąsčiau apie tai. Niekada anksčiau neatkreipiau į tai dėmesio. Mane apima keistas jausmas, dingteli: turbūt tuo pat metu egzistuoja kelios galimybės, o kiekvieną akimirką galima išgyventi tūkstančiais skirtingų būdų.

Galbūt mudvi su Lindsė esame geriausios draugės, bet sykiu ir nekenčiame viena kitos. Galbūt tereikia vienos matematikos pamokos, ir tapsiu kekše, kaip Ana Kartulo. Galbūt giliai širdyje aš jau esu tokia kaip ji. Galbūt mes visos esame tokios: tereikia vienos pietų pertraukos, ir pradėsime pietauti užsidariusios tualete. Kažin, ar įmanoma sužinoti apie kitus visą tiesą? Galbūt mes tiesiog atsitiktinai atsitrenkiame vienas į kitą — nematydami, nuleidę galvas, visai netrokšdami to susidūrimo. Prisimenu Lindsę restorano Pas Rozalitą tualete. Įdomu, ar daug žmonių laiko savyje paslaptis, sugniaužę jas į kumštį ar kaip akmenukus skrandyje. Galbūt kiekvienas?

Ketvirta žinutė — iš Robio. Tik vienas žodis: Sergi? Ištrinu žinutę ir išjungiu telefoną.

Abi su Ize visą popietę žiūrime senus filmus, daugiausia — abiejų mėgstamus Disnėjaus ir Pixar filmukus vaikams, tokius kaip Undinėlė ir Žuviukas Nemo. Išsikepame kukurūzų spragėsiu su tabasko padažu ir dviguba porcija sviesto (taip gamina mano tėtis). Paskui išjungusios visas šviesas susigūžiame svetainėje ir stebime, kaip lauke dangus vis tamsėja, o medžių šakos plakasi vėjyje. Kai grįžta mama, mudvi puolame maldauti tradicinio Skylėto sūrio penktadienio. Anksčiau kiekvieną penktadienio vakarą eidavome į vieną italų restoraną, kur ant stalų užtiestos baltai ir raudonai languotos plastikinės staltiesės, stovi dirbtinių rožių puokštės ir grojama akordeonu. Tas restoranas prastutis, tikra skylė, tad šitaip ėmėme vadinti ir mūsų tradiciją. Mama pažadėjo pagalvoti, o tai reiškia — eisim.