Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Gerai. Žinoma, aš kviečiu.

Dar minutėlę jis stovi ir nejuda, tik įdėmiai žiūri į mane. Mane vėl ima mušti karštis, tik šįkart užlieja galvą, ir viską matau lyg per miglą. Staiga galva apsunksta.

— Tu pavargusi, — sako Kentas. Jo balsas švelnus.

— Diena buvo baisiai ilga, — atsakau.

— Eime. — Jis atkiša man ranką, ir aš nesvarstydama įsikimbu į ją. Kento ranka šilta ir sausa. Jis veda mane į namo gilumą, tolyn nuo muzikos, link šešėlių pasaulio. Užsimerkiu ir prisimenu, kaip vaikystėje jis suimdavo mano delną ir pašnibždomis sakydavo: Neklausyk jų. Eik toliau. Aukštai iškėlusi galvą. Regis, viskas buvo tik vakar. Ir aš nesijaučiu kvailai eidama greta Kento Makfalerio, vedama jo nežinia kur. Tai atrodo visiškai normalu.

Muzikos nebegirdėti, aplink tylu. Kiekvienas kambarys tarsi apgobtas voratinkliu, nuaustu iš šešėlių ir mėnesienos. Žengiant kilimais mūsų žingsnių beveik negirdėti. Namai kvepia lietum ir lakuota mediena. Pajuntu ir lengvą dūmų kvapą, lyg kas neseniai būtų įkūręs ugnį židinyje. Tai puikus namas, toks, kuriame norėtum būti, jeigu viską aplinkui užpustytų sniegas, dingteli man.

— Čionai, — sako Kentas. Jis praveria girgždančias duris ir apgraibomis ima ieškoti jungiklio.

— Ne, — tarsteliu.

Kentas suklūsta.

— Ką? Nejungti šviesos?

— Nejunk.

Jis iš lėto veda mane per kambarį. Čia tamsu, nors į akį durk, vos įžiūriu jo pečių kontūrus.

— Lova štai čia.

Kentas prisitraukia mane arčiau. Nesipriešinu. Mus skiria vos keli centimetrai. Rodos, galiu pajusti tamsoje nematomą jo šešėlį, tarsi jis būtų kietas kūnas. Mudu vis dar susikabinę rankomis, bet dabar stovime vienas priešais kitą. Niekada neatkreipiau dėmesio, kad Kentas toks aukštas, už mane aukštesnis bent dešimčia centimetrų. Nuo jo sklinda keista šiluma. Ji visur, spinduliuoja aplinkui, degina man pirštus.

— Tavo oda, — sušnabždu vos girdimai. — Ji karšta.

— Ji visada tokia, — atsako Kentas. Tamsoje kažkas sušlama. Tai Kentas pajudino ranką. Jo pirštai vos per centimetrą nuo mano veido, atrodo, lyg matyčiau juos, tokius baltus, karštus. Jis nuleidžia ranką, ir šiluma išnyksta.

Bet keisčiausia yra tai, jog stovėdama visiškoje tamsoje, lyg tas kambarys būtų po žeme, jaučiu įsižiebiant kibirkštėlę, mažytę liepsnelę pilvo apačioje, ir netikėtai suprantu: aš nieko nebebijau.

— Spintoje yra keletas antklodžių, — sako Kentas. Jo lūpos visai šalia mano skruosto.

— Ačiū, — atsakau pašnibždomis.

Jis palaukia, kol atsigulu į lovą, o tada užtraukia antklodę man iki pečių ir apkamšo, tarsi tai jam būtų įprasta. Tarsi jis visą gyvenimą guldytų mane į lovą. Na taip, juk tai Kentas Makfaleris.

PENKTAS SKYRIUS

Taigi tuo metu aš vis dar ieškojau atsakymo. Vis dar norėjau suprasti, kodėl tai vyksta. Lyg kas kitas, o ne aš pati, būtų galėjęs duoti tą atsakymą. Lyg mane būtų tenkinęs bet koks atsakymas.

Apie laiką susimąsčiau tik vėliau. Apie tai, kad jis vis teka, senka, vis bėga pirmyn. Sekundės virsta minutėmis, dienomis, metais, ir visi jie subėga į tą patį tašką, tarsi srovė, nepaliaujamai tekanti ta pačia kryptim. O mes visi judame ir plaukiame pasroviui visu greičiu, padėdami tai srovei tekėti.

Noriu pasakyti: galbūt jūs ir galite leisti sau palūkėti. Galbūt jūs turite rytojų. Galbūt netgi tūkstantį rytojų, o gal tris ar dešimtis tūkstančių. Galbūt laiko turite tiek, kad galite jame maudytis, voliotis ir mėtyti jį lyg monetas. Turite tiek daug laiko, kad galite jį eikvoti.

Bet kai kuriems iš mūsų tėra likusi vien šiandiena. O svarbiausia: to jūs niekada nesužinosite.

Pabundu gaudydama orą. Žadintuvas ištraukia mane iš tamsos, lyg iš ežero gelmės. Jau penktą kartą pabundu vasario 12 dieną, bet šiandien jaučiu palengvėjimą. Išjungiu žadintuvą ir guliu lovoje stebėdama, kaip pieno baltumo šviesa iš lėto slenka sienomis. Laukiu, kol mano širdis vėl ima plakti įprastu ritmu. Plonas saulės spindulys tarsi laikrodžio rodyklė juda link Lindsės sukurto koliažo. Po koliažu blizgančiu rožinės spalvos flomasteriu Lindsė parašiusi: Mylėsiu tave amžinai. Šiandien mudvi su Lindsė vėl esame draugės. Šiandien niekas ant manęs nepyksta. Šiandien aš nebučiavau mokytojo Deimlerio ir nesėdėjau vienui viena per vakarėlį, liedama ašarų upelius.

Na, po teisybei, ne visai viena. Įsivaizduoju, kaip saulės šviesa iš lėto užlieja Kento namus lyg šampano purslai.

Gulėdama mintyse imu sudarinėti darbų, kuriuos norėčiau nuveikti, sąrašą (tarsi tai vis dar būtų įmanoma). Kai kurie iš jų — akivaizdi nesąmonė, bet nekreipiu į tai dėmesio ir toliau sudarinėju sąrašą. Tai labai paprasta, tarsi sudarinėtum pirkinių sąrašą. Paskraidyti privačiu lėktuvu. Paryžiuje suvalgyti šviežiai iškeptą prancūzišką bandelę. Joti arkliu nuo Konektikuto iki pat Kalifornijos, pakeliui apsistojant prabangiausiuose viešbučiuose. Kai kurie darbai paprastesni: nuvesti Izę prie Žąsies uolos. (Tą vietelę atradau, kai pirmą ir paskutinį kartą buvau pabėgusi iš namų.) Iš Storulių banketo užsisakyti vakarienę (sumuštinį su sūriu ir šonine, pienišką kokteilį ir kupiną lėkštę gruzdintų bulvyčių su sūrio padažu) ir suvalgyti viską, nesukant galvos dėl kalorijų, kaip kad būdavo anksčiau, kasmet per mano gimtadienį. Palakstyti lietuje. Pusryčiams lovoje suvalgyti kiaušinienės.

Kai Izė įslenka į mano kambarį ir užšoka ant lovos, jaučiuosi visiškai rami.

— Mamytė sako, kad tau reikia į mokyklą, — ištaria Izė ir galva pabaksnoja man į petį.

— Aš į mokyklą neisiu.

Tik tiek: štai kaip viskas prasideda. Pati geriausia (ir pati blogiausia) mano gyvenimo diena prasideda šiais keturiais žodžiais.

Griebiu Izei už pilvo ir pakutenu. Ji tebevilki senus naktinius marškinėlius su užrašu Fėja tyrėja , nors jau išaugo juos ir matyti rožinis pilvukas (šioje vienintelėje vietoje susikaupę šiek tiek riebaliukų). Izė juokdamasi suklykia ir nusiridena šalin.

— Baik, Same! Baik, pasakiau!

Izė spygauja, juokiasi ir vartosi. Tarpdury išdygsta mama.

— Jau be penkiolikos septynios. — Ji stovi prie durų, kojas tvarkingai priglaudusi prie pat nusitrynusios raudonos linijos, nubrėžtos prieš daugelį metų. — Lindsė pasirodys bet kurią akimirką.

Izė pliaukšteli man per rankas ir atsisėda. Jos akys švyti. Ji labai panaši į mamą. Ir kaip anksčiau to nepastebėjau? Akimirką man pasidaro liūdna. Norėčiau, kad Izė būtų panaši į mane.

— Samė mane kutena.

— Samė pavėluos į mokyklą. Tu irgi, Ize.

— Samė neis į mokyklą. Aš irgi neisiu. — Izė atstato krūtinę, tarsi ruoštųsi kovai.

Galbūt ji panėšės į mane, kai bus vyresnė? Galbūt kai laikas vėl pradės tekėti į priekį, net jeigu jis ir nusineš mane it jūros bangos — smėlį, Izės skruostikauliai pasidarys iškilesni, ji smarkiai ūgtelės, o plaukai patamsės. Man patinka manyti, kad taip ir bus. Man patinka mintis, kad vėliau žmonės sakys: Izė tokia panaši į savo sesę Samantą.

Jie sakys: Atsimeni Samę? Ji buvo graži. O ką dar jie pasakytų? Nė nenumanau. Galbūt: Ji buvo maloni. Žmonės ją mėgo. Jos visiems trūksta. O galbūt nesakytų nieko.

Nuveju šią mintį šalin ir grįžtu prie mintyse susidaryto sąrašo. Bučinys, nuo kurio man tuoj sprogs galva. Lėtas šokis vidury tuščio kambario, grojant nuostabiai muzikai. Pasiplaukiojimas vidurnaktį vandenyne, be drabužių.