Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Paskui ji nuėjo į tualetą pataisyti makiažo. Jai išėjus, po penkių sekundžių prispyrė ir mane — ir dėl Margaritą , ir dėl juoko iki ašarų. Taip užsimaniau į tualetą, kad vis dar juokdamasi nudūmiau paskui Lindsę, o Elodė ir Elė apšaudė mane apkramtytais traškučiais, įkandin svaidė suglamžytas servetėles ir šaukė: Atsiųsk mums atviruką su Niagaros kriokliais; saugokis geltonosios karštligės. Dėl to dar keli lankytojai paprašė padavėjo, kad tas pasodintų juos prie atokesnio staliuko.

Tualetas buvo tik vienas, tad atsirėmiau į duris ir klebendama rankeną ėmiau maldauti Lindsės įleisti mane vidun. Turbūt ji labai skubėjo į tualetą, tad negerai užrakino duris, taigi man atsirėmus petim jos atsidarė. Vis dar juokdamasi įvirtau vidun tikėdamasi išvysti Lindsę stovinčią priešais veidrodį, prasižiojusią ir besitepančią ant lūpų Mac blizgį.

Tačiau radau ją klūpančią ant grindų priešais klozetą, o vandeny plūduriavo q uesadillas ir burritos su kiaulienos įdaru gabalėliai. Ji mikliai nuleido vandenį, bet spėjau pamatyti, kaip du dar nesuvirškinti pomidoro gabaliukai sukdamiesi pradingo klozete.

Visi juokai akimirksniu išgaravo.

— Ką čia darai? — paklausiau, nors ir taip buvo gana aišku.

— Uždaryk duris, — sušnypštė Lindsė.

Greitai uždariau duris. Restorano triukšmas prislopo, likom tik mudvi ir tyla.

Lindsė lėtai atsikėlė nuo grindų.

— Na? — ištarė žvelgdama į mane taip, tarsi jau būtų paruošusi krūvą pasiteisinimų, tarsi aš ketinčiau ją apkaltinti.

— Mane tiesiog prispyrė, — atsakiau. Nuskambėjo kvailokai, bet nieko geresnio nesugalvojau.

Lindsei prie plaukų buvo prilipęs kažin kokio maisto gabaliukas. Pamačiusi tai pajutau, kad tuoj apsiverksiu. Negi tai Lindsė Edžkomb — tvirčiausi mūsų šarvai?

— Tai pirmyn, — paragino Lindsė. Atrodė, tarsi jai būtų palengvėję, nors man pasirodė, kad jos akyse šmėstelėjo liūdesys.

Aš atsisėdau ant klozeto. Kol šlapinausi, Lindsė stovėjo pasilenkusi virš kriauklės, rieškutėmis sėmė vandenį, skalavo burną ir gargaliavo. Juokinga: rodos, kai atsitinka kas nors siaubinga, visa kita turėtų lyg ir nebeegzistuoti, turėtum pamiršti nusišlapinti, valgį ar troškulį. Bet iš tikrųjų taip nebūna. Atrodo, kad tu ir tavo kūnas esate du atskiri individai. Kūnas tarsi išduoda tave ir į nieką nekreipdamas dėmesio veikia savarankiškai, yra bukas ir gyvuliškas, reikalauja vandens ir sumuštinių, verčia bėgti į tualetą, nors visas pasaulis aplink tave byra į šipulius.

Lindsė susirado rankinėje Listerine mėtinukų, vieną įsimetė į burną ir susiraukė. Tada ėmėsi makiažo: tušu pasidažė blakstienas, iš naujo pasitepė lūpas blizgiu. Tualetas buvo labai mažas, bet man regėjosi, kad Lindsė kažin kur toli.

Pagaliau ji prabilo:

— Tai ne koks įprotis ar dar kas. Manau, tiesiog valgiau per greitai.

— Aha, — atsakiau. Taip niekada ir nesupratau, ar ji nemelavo.

— Nepasakok nei Elei, nei Elodei, gerai? Nenoriu, kad jos jaudintųsi dėl niekų.

— Gerai, — linktelėjau.

Lindsė nutilo ir žvelgdama į veidrodį papūtė lūpas. Tada atsigręžė į mane.

— Jūs, merginos, esate mano šeima. Juk žinai pati, tiesa?

Lindsė pasakė tai lyg niekur nieko, tarsi būtų gyrusi mano džinsus, bet aš žinojau, kad ji kalba kaip niekada nuoširdžiai. Ir rimtai.

Kaip ir buvome suplanavusios, nuvykome į vakarėlį botanikos sode. Elodė ir Elė šauniai pasilinksmino, o man ėmė skaudėti skrandį ir visą vakarą pratūnojau susirietusi ant Elės automobilio variklio dangčio. Nežinau, ar tai dėl maisto, bet jaučiausi taip, tarsi kažin kas mano skrandyje mėgintų nagais pradraskyti kelią laukan.

Lindsė puikiai praleido vakarą: tąsyk ji pirmą kartą pasibučiavo su Patriku. Dar po trijų mėnesių, paskutinėmis vasaros dienomis, jiedu pasimylėjo. Kai Lindsė papasakojo, kaip prarado nekaltybę (tai nutiko prie žvakių, ant grindų buvo patiesta antklodė, aplink — daugybė gėlių ir taip toliau), ir gyrėsi, koks romantiškas buvo tas pirmasis kartas, nė viena iš mūsų nė nemirktelėjome. Visos puolėme ją sveikinti, klausinėjome įvairiausių smulkmenų ir sakėme, kad pavydime jai. Mes elgėmės taip dėl Lindsės, kad ji būtų laiminga. Ir ji dėl mūsų būtų pasielgusi lygiai taip pat.

Štai kokios būna geriausios draugės. Jos elgiasi štai taip, neleidžia tau nugarmėti žemyn.

PRADŽIA

Tik atvažiavusios Lindsė, Elodė ir Elė turbūt iškart užlipo į viršų (visai tikėtina turint omeny, kad atsinešė savo butelį degtinės), nes vėl pamatau jas tik po geros valandos. Jau spėjau susipilti tris stikliukus romo, ir staiga alkoholis trenkia man į galvą: kambarys ima suktis aplinkui, spalvos ir garsai susilieja. Kortnė ką tik išsiurbė paskutinius romo lašus, tad einu atsinešti alaus. Žengiant tenka susikaupti. Kai atsirandu prie alaus statinaitės, kurį laiką tiesiog stoviu pamiršusi, ko čionai atėjau.

— Alaus? — Metas Dorfmanas pripila bokalą ir paduoda man.

— Alaus, — atsakau patenkinta, kad pavyko aiškiai ištarti žodį, laiminga, jog prisiminiau atėjusi čionai kaip tik dėl to.

Nusigaunu atgal į antrą aukštą. Galvoje tarsi suktųsi sutrūkinėjusi vaizdajuostė, tad įsidėmiu tik visokias nuotrupas: prisiliečiu prie šiurkštaus medinio turėklo; į sieną atsirėmusi Ema Makelroi pravėrusi burną žiopčioja lyg žuvis ant kabliuko (turbūt juokiasi); mirksinčios kalėdinės lemputės ir prislopusi šviesa. Nežinau, nei kur einu, nei ko ieškau, bet staiga priešais, kitame kambario gale, pamatau Lindsę ir pagaliau susivokiu, kad perėjau išilgai visą namą ir patekau į „cigarečių“ kambarį. Akimirką mudvi su Lindsė spoksome viena į kitą. Viliuosi, kad ji nusišypsos man, bet Lindsė nusigręžia. Greta jos stovi Elė. Ji pasilenkia prie Lindsės ir kažką sušnabžda jai į ausį. Paskui prieina prie manęs.

— Labas, Same.

— Negi prašei leidimo ateiti ir pasikalbėti su manim? — ištariu nerišliai.

— Nebūk bjaurybė. — Elė pakelia akis į dangų. — Tu labai nuliūdinai Lindsę.

— O Elodė pyksta, a?

Elodė stovi kampe priešais Stivą Dougą ir linguoja. Stivas kalbasi su Liza Humer, lyg Elodės nė nebūtų. Trokštu nueiti ir apkabinti Elodę.

Elė dvejoja. Ji žiūri į mane pro kirpčiukus, užkritusius jai ant akių.

— Ji nepyksta. Juk pažįsti Elodę.

Galiu prisiekti: Elė meluoja, bet esu per girta, tad nesiaiškinu.

— Netgi nepaskambinot man šiandien. — Nekenčiu savęs. Ir kas mane traukė už liežuvio? Pasijuntu taip, tarsi vėl būčiau tapusi atstumtąja, kuri stengiasi prisigerinti. Praėjo tik viena diena, o aš jau pasiilgau jų, savo vienintelių tikrų draugių.

Elė gurkšteli degtinės iš butelio, kurį laiko rankoje, ir susiraukia.

— Lindsė buvo labai susinervinusi. Juk sakiau, ji tikrai nusiminė.

— Bet aš kalbėjau tiesą, argi ne taip?

Žvelgdama į mane Elė purto galvą.

— Tiesa ar ne, koks skirtumas? Tai juk — Lindsė. Mūsų Lindsė. Mes esam vienas nedalomas vienetas, supranti?

Niekada nemaniau, kad Elė protinga, bet tai, ką dabar pasakė, — patys išmintingiausi žodžiai, kokius esu girdėjusi pastaruoju metu.

— Turėtum atsiprašyti, — sako Elė.

— Bet aš nesigailiu . — Dabar jau tikrai kalbu neaiškiai. Man pinasi liežuvis, jis sunkus ir nepaklusnus. Negaliu priversti jo judėti taip, kaip pageidaučiau. Noriu papasakoti Elei apie viską: apie mokytoją Deimlerį ir apie Aną Kartulo, apie pavaduotoją Vinters ir apie mopses, bet man nepavyksta suregzti sakinio.