Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Vos tik įžengiu į virtuvę, į mane įsistebeilija Robis.

— Same?! — Jis tuoj ateina prie manęs ir apglėbia abiem rankom, delnais atsiremdamas į sieną. Pasijuntu lyg įkalinta. — Jau maniau, kad nepasirodysi.

— Juk parašiau: atvažiuoju. — Priglaudžiu plaštakas jam prie krūtinės ir pajuntu spurdant širdį. Kažin kodėl man pasidaro liūdna. — Ar gavai mano žinutę?

Robis gūžteli pečiais.

— Tu visą dieną elgiesi keistai. Pamaniau, gal tau nepatiko mano rožė?

Su meile. Buvau visai pamiršusi. Pamiršau ir kad buvau nusiminusi. Tačiau dabar tai neturi jokios reikšmės. Šiaip ar taip, čia — tik žodžiai.

— Rožė buvo graži.

Robis nusišypso ir paglosto man galvą, lyg būčiau koks šunytis.

— Atrodai labai seksualiai, maže, — sako jis. — Gersi alaus?

Linkteliu. Galva jau praskaidrėjo. Esu netgi per daug blaivi — jaučiu savo kūną, rankos nukarusios, lyg laikyčiau sunkų nešulį. Robis paleidžia mane ir jau ketina eiti sau, bet staiga pamato mano batus. Jis pakelia akis ir šypsodamasis pažvelgia į mane, nors atrodo sutrikęs.

— Kas čia dabar? — parodo į kareiviškus Anos batus.

— Batai. — Pajudinu kojos nykštį, nors to, aišku, nematyti. Nežinia kodėl jaučiuosi patenkinta. — Patinka, ką?

Robis išsiviepia.

— Atrodo kaip kareiviški.

— Na, man tai patinka.

Jis papurto galvą.

— Jie tau visai netinka, maže.

Šiandieną tiek visko nutiko, kad, jei papasakočiau, Robis tikrai susiimtų už galvos: nusiploviau nuo visų pamokų, bučiavausi su mokytoju Deimleriu, su Ana Kartulo rūkėm žolę, iš mamos pavogiau kreditinę kortelę. Toks elgesys man nepritinka? Po teisybei, nė nežinau, ką reiškia tas nepritinka. O kaip atskirti, kas tau pritinka, o kas — ne? Mintyse pamėginu susumuoti visus savo poelgius, bet aiškaus vaizdo, iš kurio galėčiau nuspręsti, koks esu žmogus, nematau. Galvoje vien klaustukai ir nežinia kokie kontūrai, migloti prisiminimai apie juokingas situacijas ir važinėjimąsi automobiliu, visi žmonių veidai vienodi, neįžiūrimi — lyg fotografuočiau juos prieš saulę.

— Tu ne viską apie mane žinai, — sakau.

Robis nusijuokia.

— Žinau, kad esi labai graži, kai pyksti. — Jis baksteli pirštu man į tarpuakį. — Neraukyk kaktos, susimes raukšlės.

— Tai kaip dėl to alaus? — pasiteirauju.

Robis nusisuka, ir aš apsidžiaugiu. Vyliausi, kad pamačiusi jį nusiraminsiu, bet pasidariau tik dar nervingesnė.

Netrukus Robis grįžta nešinas alumi. Paimu iš jo bokalą ir laiptais užlipu į viršų.

Čia vos neatsitrenkiu į Kentą. Pamatęs mane Kentas greitai žingteli atatupstas.

— Atsiprašau, — abu ištariame vienu metu. Jaučiu, kad išraustu.

— Vis dėlto atėjai, — sako Kentas. Jo akys žalesnės nei bet kada, o veide — keista išraiška: burna perkreipta taip, tarsi jis kramtytų ką nors rūgštaus.

— Na, regis, čia visai šauni vietelė.

Ir nusuku žvilgsnį tikėdamasi, kad jis liausis į mane spoksojęs, tarsi žinočiau, jog ketina pasakyti kažin ką siaubingo. Jis vėl tvirtins, kad permato mane kiaurai. Man kyla beprotiškas noras paklausti, ką jis manyje mato, tarsi jo atsakymas galėtų man padėti suprasti save pačią . Tačiau paklausti neišdrįstu.

Kentas žiūri sau į kojas.

— Same, norėjau pasakyti...

Kilsteliu ranką.

— Nereikia. — Ir tada man topteli: turbūt Kentas žino, kas įvyko tarp manęs ir mokytojo Deimlerio. Ir jis gali išplepėti kitiems. Žinau, darausi paranoikė, tačiau beveik neabejoju, kad yra kaip tik taip. Man ima suktis galva ir tenka įsikibti turėklų, kad nepargriūčiau. — Jei ketini kalbėti apie tai, kas įvyko per matematiką, tai žinok: nieko nenoriu girdėti.

Kentas vėl pažvelgia į mane. Jo lūpos kietai sučiauptos.

— O kas ten įvyko?

— Nieko. — Vėl pajuntu mokytojo Deimlerio kūno svorį, jo lūpų karštį. — Ne tavo reikalas.

— Deimleris niekšas, pati žinai. Turėtum laikytis nuo jo atokiau. — Kentas žiūri į mane akies krašteliu. — Tu verta daugiau.

Prisimenu raštelį, šįryt nukritusį ant mano suolo. Tikrai žinau, jis — nuo Kento. Nuo minties, kad Kentas Makfaleris gailisi manęs ir užjaučia, manyje kažkas tarsi pratrūksta ir žodžiai patys pasipila iš burnos.

— Neprivalau tau nieko aiškinti. Mudu netgi ne draugai. Mes... mes esam niekas vienas kitam.

Kentas žengia žingsnį atgal ir prunkšteli, o gal ir nusijuokia.

— Žinai, tu — nepakartojama. — Jis papurto galvą. Atrodo kažin koks liūdnas, o gal pasibjaurėjęs, arba ir liūdnas, ir pasibjaurėjęs. — Gal žmonės ir teisūs sakydami, kad esi lėkšta... — Kentas nutyla.

— Kokia kokia? Lėkšta? — Norėčiau trenkti jam antausį ir priversti pažvelgti į mane, bet jis ir toliau stebeilija į sieną. — Lėkšta kekšė, taip? Šitaip galvoji apie mane, a?

Jis atsigręžia ir pažvelgia man tiesiai į akis. Atrodo niūrus ir tvirtas lyg uola. Ir ko jam iš manęs reikia, ko čia dėbso?

— Galbūt. Galbūt yra kaip sakei. Mes nesam draugai. Vienas kitam esame niekas.

— Manai? Aš bent jau nevaidinu, kad esu geresnė už kitus. — Regis, nebekontroliuoju savo žodžių, jie liejasi savaime. — Žinai, ir tu nesi tobulybė, toli gražu. Neabejoju, kad ir pats esi prisidirbęs.

Kalbu netiesą. Jaučiu širdim: tai — netiesa. Kentas Makfaleris nieko nėra prisidirbęs. Na, bent jau tikrai nepakenkęs kitiems žmonėms.

Kentas nusijuokia.

— Manai, aš apsimetinėju, kad esu geresnis už kitus? — Jis prisimerkia. — Tai juokinga, Same. Ar kas nors kada nors sakė tau, kad esi juokinga?

— Aš nejuokauju. — Sugniaužiu kumščius ir įsiremiu į šlaunis. Nežinau, kodėl pykstu ant Kento, bet taip norėčiau čiupti jį ir gerai papurtyti. Arba apsiverkti. Jis tikrai žino apie mokytoją Deimlerį. Jis viską žino apie mane ir todėl manęs nekenčia. — Neteisinga versti žmones jaustis blogai vien dėl to, kad jie nėra tobuli.

Kentas iš nuostabos net išsižioja.

— Aš gi nesakiau, kad tu...

— Aš nekalta, kad negaliu būti tokia kaip tu, supranti? Aš nepabundu ryte manydama, kad pasaulis — tai didelis, gražus, laimės pilnas burbulas, supranti? Aš tiesiog nesu tokia. Ir nemanau, kad pasikeisiu. — Norėjau pasakyti: Nemanau, kad tai būtų galima pakeisti , bet tiek to. Staiga pajuntu, kad tuoj pravirksiu. Įkvepiu oro ir nusisuku nuo Kento, kad jis nepastebėtų ašarų mano akyse.

Stoja tyla ir trunka, regis, visą amžinybę. Tada Kentas suima mane už alkūnių. Atrodo, lyg kas būtų švelniai prisilietęs sparnais. Nuo to vos juntamo prisilietimo net pašiurpstu.

— Žinai, palaidais plaukais atrodai labai graži. Tik tiek ir norėjau pasakyti. — Kento balsas ramus ir tylus. Jis apeina mane ratu ir pasuka prie laiptų. Bet ant pirmo laiptelio sustoja ir atsigręžia į mane. Atrodo liūdnas, nors ir šypsosi.

— Tavęs nereikia keisti, Same, — ištaria, bet man atrodo, kad nieko negirdžiu. Tarsi jo žodžiai pereitų pro mane kiaurai, bet tuo pat metu lyg iš niekur skverbtųsi vidun.

Jis turbūt pats žino, kad tai, ką kalbėjo, — netiesa. Praveriu burną norėdama tai pasakyti, bet Kentas jau nulipo laiptais ir dingo kažkur apačioje, ištirpo namus užplūdusių žmonių minioje. Aš esu niekas, šešėlis, vaiduoklis. Netikra. Vargu ar buvau tikra netgi prieš įvykstant avarijai. Bet tik dabar supratau tai. Blogiausia, kad nė nenumanau, kada tokia virtau.

Nuryju didelį gurkšnį alaus. Norėčiau prisigerti kaip maišas. Norėčiau, kad pasaulis tiesiog išnyktų. Vėl gurkšteliu alaus. Jis bent jau šaltas, nors skonis — kaip žemėto vandens.