Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— O velnias, negali būti! — Kortnė stukteli man per petį.

Prie šviesoforo, greta mūsų, sustoja didžiulis Chevy Tahoe visureigis, drebinamas žemų muzikos garsų. Nors lauke baisiai šalta, visi jo langai nuleisti žemyn. Automobilyje sėdi tie patys koledžo studentai, kuriuos matėme prekybos centre La Villa . Tie patys, kurie nužiūrinėjo mus. Kurie nužiūrinėjo mane . Jie juokiasi ir dėl nežinia ko ginčijasi.

Vienas iš jų sušunka:

— Maikai, tu — tikra boba!

Vaikinai apsimeta nematą mūsų. Taip jie visada elgiasi, kai tiesiog miršta iš smalsumo.

— Jie tokie dailučiai, — laikydama vairą sako Tara ir palinksta mano pusėn, kad geriau matytų vaikinus. Paskui staigiai atsitiesia.

— Turėtum paprašyti jų telefono numerio.

— Ką? Jie juk keturiese.

— Tada — jų telefonų numerių.

— Aha.

— Aš tuoj jiems parodysiu, — sakau, ir tą pačią akimirką labai aiškiai ir puikiai suvokiu: aš tai padarysiu! Ir nebus jokių galbūt arba: Ar neprisidarysim bėdos? Arba: O Dieve, aš niekada negalėčiau to padaryti . Taip. Keturios raidės. Atsisuku į Kortnę.

— Manai, neišdrįsiu?

Kortnė vėl išsprogina akis. Tara ir Betanė dėbso į mane taip, tarsi man vietoj rankų būtų išdygę aštuonkojo čiuptuvai.

— Tu neišdrįsi, — sako Kortnė.

— Tu negali, — ištaria Tara.

— Aš galiu, aš išdrįsiu, ir aš ketinu tai padaryti.

Nuleidžiu automobilio langą. Šalčio banga plūsteli į mane ir nuslopina visus kitus pojūčius. Mano kūnas lyg suparalyžiuotas, jaučiu tik atskiras jo dalis — alkūnę, mėšlungio sutrauktą koją, dilgčiojančius pirštus. Iš vaikinų automobilio sklindanti muzika tokia garsi, kad man net ima skaudėti ausis. Nesuprantu dainos žodžių, netgi melodijos, girdžiu tik ritmingą dundesį, ir tokį garsų, kad tai veikiau vibracija nei muzika.

— Ei! — šūkteliu. Nuskamba kaip varnos kranktelėjimas. Atsikrenkščiu ir pamėginu dar kartelį: — Ei! Vaikinai!

Vairuotojas pakreipia galvą mano pusėn. Jaučiuosi įsitempusi, man sunku susikaupti. Bet tą akimirką pastebiu, jog vyrukas, tiesą sakant, nėra jau toks patrauklus: dantys kreivoki, viena ausis persmeigta blizgančiu smeigtuku, lyg jis būtų koks reperis. Bet jis ištaria: „Ei, gražuole“, ir visi trys jo draugai atsigręžia į mane. Viena, dvi, trys galvos iššoka tarsi figūrėlės iš žaislinės dėžutės, tarytum kurmiai žaidime „Trinktelėk kurmiui“, kurį mačiau žaislų parduotuvėje Dave & Busters.

Vienas, du, trys — ir kilsteliu palaidinukę. Akimirksniu kyla baisus triukšmas: kažkas sustaugia, o gal sušvilpia. Kas tai — juokas, o gal inkštimas?

Kortnė šaukia:

— Varyk, varyk, varyk!

Tada sucypia padangos, ir mūsų automobilis, kiek slystelėjęs į šoną, šauna pirmyn. Vėjas plaka man į veidą, jaučiu svylančios gumos ir benzino tvaiką. Širdis iš gerklės po truputį leidžiasi į krūtinę, kūnas sušyla, grįžta pojūčiai. Uždarau langą. Mane apima keistas jausmas: lyg svaigulys, kai per ilgai juokiesi ar sukiesi ratu. Ne visai panašu į apsvaigimą iš laimės, bet man visai patinka.

— Tai bent! Nepakartojama!

Kortnė kumščiu tranko į mano sėdynės atlošą. Betanė purto galvą ir atkišusi ranką paliečia mane. Jos akys plačiai atmerktos, kupinos nuostabos, tarsi aš būčiau kokia šventoji, ir ji prisiliesdama prie manęs tikėtųsi išsigydyti nežinia kokią ligą. Tara net klykia iš smagumo. Ji vos mato kelią, nes akys pilnos ašarų.

— Ar matei jų veidus? Matei? — springdama juoku sako man.

Staiga suvokiu, kad nemačiau. Aš nieko nemačiau, nieko nejaučiau — girdėjau vien tik baisų triukšmą. Ir tada man kyla klausimas: ar taip jaučiamasi, kai esi gyvas, tikrai gyvas, ar kai esi jau miręs? Tokia mintis man pasirodo labai juokinga. Kortnė vėl kumšteli mane, ir galinio vaizdo veidrodėlyje pamatau raudoną it saulė jos veidą. Aš irgi nusijuokiu, ir visos keturios kvatojame visą kelią iki pat Ridževju miestelio (apie 30 kilometrų). O pro šalį, tarsi prastas paveikslas, išmargintas juodomis ir pilkomis dėmėmis, lekia pasaulis.

Užsukame pas Tarą į namus persirengti. Tara ir šįsyk padeda man užsivilkti suknelę. Ant pečių užsimetu kailinį šalį, įsisegu auskarus ir paleidžiu plaukus. (Jie krinta bangomis, nes visą dieną buvo surišti į kuodą.) Tada atsisuku į veidrodį, ir širdis krūtinėje ima daužytis lyg pašėlusi. Atrodau bent jau dvidešimt penkerių, visiškai kitas žmogus. Užsimerkiu ir prisimenu, kaip vaikystėje stovėdavau vonios kambaryje laukdama, kol nuo veidrodžio dings vandens garai, ir melsdavausi, kad tik mano išvaizda būtų pasikeitusi. Prisimenu tą šlykštų nusivylimo jausmą, apimantį kaskart, kai veidrodyje išryškėdavo mano veidas, toks pat negražus, kaip ir anksčiau. Tačiau šįkart atmerkusi akis regiu visai kitą žmogų. Štai aš: kitokia, žavinga, nepanaši į ankstesnę save.

Vakarienė, be abejonės, — mano sąskaita. Einame į Le jardin du Roi — aukščiausios klasės ypač prabangų prancūzų restoraną, kur visi padavėjai labai gražūs ir visi — prancūzai. Iš valgiaraščio išsirenkame butelį paties brangiausio vyno, o kadangi niekas neprašo parodyti dokumentų, užsisakome ir po taurę šampano. Jis toks skanus, kad, padavėjams nė nespėjus atnešti užkandžių, užsisakome dar po taurę. Betanė tuoj apgirsta ir ima kabinti padavėją, vapa kažką neva prancūziškai (nes praėjusią vasarą atostogavo Provanse). Užsisakėme turbūt pusę visų valgiaraštyje išvardytų patiekalų: mažyčių burnoje tirpstančių sūrio rutuliukų, storais gabalais supjaustyto pašteto (turinčio tikriausiai daugiau kalorijų, nei derėtų suvartoti per dieną), salotų su ožkų pieno sūriu, midijų balto vyno padaže ir po kepsnį su Bearno padažu, visą ešerį, patiekiamą kartu su galva, créme br û lée ir šokoladinių putėsių. Manau, tai pats gardžiausias maistas, kokį man yra tekę ragauti. Tad valgau, valgau, kol prisikemšu tiek, kad vos galiu kvėpuoti. Jeigu prarysiu dar bent kąsnelį, mano suknelė tikrai neatlaikys. Kai jau pasirašinėju čekį, vienas iš padavėjų (pats gražiausias) atneša keturias miniatiūrines taureles su saldžiu rožinės spalvos likeriu „virškinimui pagerinti“. Be abejo, jis ištaria tai su prancūzišku akcentu.

Atsistoju ir tik tada suvokiu, kad apgirtau. Sekundėlę viskas aplinkui gan smarkiai siūbuoja, lyg pasaulis būtų netekęs pusiausvyros. Dingteli, kad galbūt prisigėrė pasaulis , o ne aš, ir suima juokas. Išeiname laukan, į ledinį orą, ir netrukus kiek prasiblaivau.

Patikrinu, ar niekas neskambino. Ogi gavau žinutę iš Robio. Kur prapuolei? Mes turim planu siam vakarui, atsimeni?

— Eime, Same, — pašaukia mane Kortnė. Jiedvi su Betane sulindo ant užpakalinės Civic sėdynės ir dabar laukia, kol aš atsisėsiu priekyje. — Metas linksmybėms!

Greitai parašau Robiui žinutę: Jau važiuojam. Iki.

Tada įsėdu į automobilį ir išrūkstame į vakarėlį.

Vakarėlis ką tik prasidėjo. Nudrožiu tiesiai į virtuvę. Dar ankstoka, žmonių nedaug, tad kambariuose pastebiu daugybę smulkmenų, į kurias pirma neatkreipiau dėmesio. Šiuose namuose pilna mažyčių iš medžio išdrožtų statulėlių, modernių aliejiniais dažais tapytų paveikslų ir senų knygų, tarsi čia būtų koks muziejus.

Virtuvėje dega ryški šviesa, visur švaru ir tvarkinga. Prie pat durų stovi dvi alaus statinaitės, ir daugelis atvykusiųjų trinasi aplink jas. Negausūs svečiai — daugiausia vaikinai ir tik keletas merginų iš antros gimnazijos klasės. Jos stovi būreliu, apglėbusios po plastikinį bokalą, tarsi tai būtų koks gyvybės šaltinis, o šypsenos tokios dirbtinės ir tokios plačios, jog veikiausiai joms skauda skruostus.