Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Iš kur žinai, kad turiu susitikti su Aleksu?

Tik dabar susivokiu prisidirbusi.

— Keletą kartų mačiau judu po septintos pamokos kartu sliūkinant į rūkyklą , — burbteliu, ir Ana nusiramina.

— Niekam nepasakosi? — paklausia ji ir prikanda lūpą. — Nenorėčiau, kad... — Ji nutyla, o aš spėlioju, ar pasakys ką apie Bridžitą. Bet Ana tik papurto galvą ir vėl ima rankioti nuo grindų popierėlius, tik dabar jau greičiau.

Ar galėčiau išplepėti, jog Ana Kartulo miega su Aleksu? Po to, kas nutiko tarp manęs ir mokytojo Deimlerio, tokia mintis atrodo juokinga. Neturiu jokios teisės išduoti Anos. Aš rūkiau žolę mokyklos tualete, praradau drauges, matematikos mokytojas įbruko savo liežuvį man į gerklę, o mano vaikinas nekenčia manęs dėl to, kad nenoriu su juo permiegoti. Aš esu mirusi, bet vis dėlto gyvenu toliau. Tą akimirką iš tikrųjų suvokiu visą situacijos absurdiškumą ir vėl pratrūkstu kvatoti. O Ana surimtėja. Jos akys atrodo kaip dideli blizgantys stiklo rutuliukai.

— Kas yra? — nustemba ji. — Juokiesi iš manęs?

Papurtau galvą, bet atsakyti neturiu jėgų. Aš įsijuokiu taip, kad net sunku kvėpuoti. Tupiu šalia Anos ir visa kratausi, lošteliu atgal ir su trenksmu teškiuosi ant užpakalio. Anos veide vėl šmėsteli šypsena.

— Tu išprotėjai, — sako ji ir sukikena.

Porą kartų giliai įkvepiu.

— Aš bent jau neužsibarikaduoju tualete.

— Aš bent jau neapsvaigstu nuo pusės kasiako.

— Aš bent jau nemiegu su Aleksu Limentu.

— Aš bent jau neturiu bjaurių draugių.

— Aš bent jau turiu draugių.

Mes atsimušinėjame žodžiais ir juokiamės, tiksliau, kvatojame kaip beprotės. Ana atsiremia alkūne į grindis, galiausiai išsitiesia ant jų ir inkščia lyg šunytis. Tarpais ji vis sušnarpščia nosim, ir aš vėl praplyštu juoktis.

— Klausyk, noriu tau pasakyti... — ištariu, kai pagaliau atgaunu kvapą.

— Dėmesio, dėmesio! — Ana vaizduoja, kad trinkteli teisėjo plaktuku. Tada vėl suprunkščia į delną.

Mane supa kažin kas tiršta, ir man tai patinka. Aš plaukiu tamsoje, žalios sienos — tai vanduo.

— Aš pabučiavau mokytoją Deimlerį. — Vos ištarusi tai vėl imu kvatoti. Tie keturi žodžiai turbūt — patys juokingiausi pasaulyje.

Ana pasikelia ant alkūnės.

— Ką padarei?

— Ša! — Pakratau galvą. — Mes bučiavomės. Jis pakišo ranką man po palaidinuke, uždėjo ranką man... — Parodau į tarpkojį.

Ana ima sukioti galvą į šonus. Plaukai plakasi jai į veidą, tarsi būtų plaikstomi vėjo.

— Negali būti, negali būti, negali būti.

— Prisiekiu Dievu.

Ji pasilenkia prie manęs taip arti, jog pajuntu iš burnos sklindantį kvapą: ji ką tik sučiulpė mėtinį saldainiuką.

— Tai šlykštu. Juk pati supranti, taip?

— Suprantu.

— Šlykštu, šlykštu, šlykštu. Juk jis lankė šitą mokyklą, gal prieš dešimt metų.

— Prieš aštuonerius. Mes patikrinom.

Ana nusikvatoja ir glusteli galvą man prie peties.

— Jie visi — iškrypėliai, — ištaria tyliai, tiesiai man į ausį. — Tada atsitraukia. — Šūdas! Man galas.

Ranka prisilaikydama sienos Ana atsikelia nuo grindų. Stovėdama priešais veidrodį ir tvarkydamasi plaukus truputėlį svyruoja į šonus. Iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukia mažą buteliuką ir į akis įsilašina po keletą lašų. Aš vis dar guliu ant grindų ir stebiu ją iš apačios. Atrodo, tarsi Ana būtų toli toli, už šimto mylių.

— Aleksas nevertas tavęs, — lepteliu.

Ana peržengia per mane ir eina prie durų. Matau, kaip ji įsitempia. Gal supyko? Ji sustoja ir vieną ranką uždeda ant kėdės atlošo. Tačiau kai atsisuka, pamatau, kad šypsosi.

— Mokytojas Deimleris nevertas tavęs, — atsako man, ir abi vėl nusikvatojame.

Tada ji stumteli kėdę, atlapoja duris ir išslysta į koridorių.

Jai išėjus atsisėdu, atlošiu galvą ir kurį laiką mėgaujuosi patalpoje sklandančiomis mirguliuojančiomis kilpomis. Tai štai kaip jaučiasi saulė , dingteli. Tada tariu sau: esu apsvaigusi, kaip juokinga — žinau, kad esu apsvaigusi, bet negaliu liautis mąsčiusi, nors mano mintys irgi apsvaigusios.

Po kriaukle pastebiu kažin ką balta. Cigaretė. Pasilenkusi randu dar vieną. Ana surinko ne viską. Tuo metu pasigirsta garsus beldimas į duris. Mikliai čiumpu abi cigaretes ir pašoku ant kojų. Kai atsistoju, jausmas, kad esu po vandeniu ir viskas sukasi ratu, dar sustiprėja. Atrodo, užtrunku visą amžinybę, kol pagaliau nustumiu kėdę nuo durų. Aš tokia apsunkusi.

— Pamiršai šitas, — sakau atidarydama duris, dviem pirštais laikydama cigaretes.

Deja, čia — ne Ana. Tai mokytoja Vinters. Ji stovi koridoriuje sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir susiraukusi taip, kad jos nosis pasidarė panaši į juodąją skylę, kuri tuoj įtrauks visą veidą.

— Mokyklos patalpose rūkyti draudžiama, — sako mokytoja Vinters, aiškiai tardama kiekvieną žodį. Tada išsišiepia parodydama dantis.

MOPSĖS

Remiantis Tomo Džefersono vidurinės mokyklos vadovu „T&T“ (Tvarka ir taisyklės), jeigu moksleivis yra nutveriamas rūkantis mokyklos patalpose, jis trims dienoms pašalinamas iš mokyklos. Moku tai atmintinai, nes visi rūkaliai išplėšia šį puslapį ir padega rūkykloje. Kartais jie netgi pritūpia ir, kol popierius rangosi liepsnose ir pajuoduoja, o žodžiai suanglėję išnyksta, prikiša cigaretes, kad prisidegtų nuo tos liepsnos.

Bet šįsyk man pavyksta išsisukti — gaunu tik įspėjimą. Turbūt mokyklos administracija daro išimtis mokiniams, kurie žino kompromituojančių dalykų apie direktoriaus pavaduotoją ir fizinio lavinimo mokytoją (plius futbolo trenerį ir ūsų mėgėją). Kai ėmiau vapalioti apie sektiną pavyzdingą elgesį ir apie įspūdžiams lengvai pasiduodantį savo protą (aš tiesiog dievinu šį apibūdinimą, kuris reiškia: visų, kuriems dar nėra dvidešimt vienų, smegeninės nulipdytos iš gipso, naudojamo dantų įspaudams nuimti), ir kai užsiminiau apie administracijos pareigą rodyti mokiniams pavyzdį , o ypač kai priminiau apie „T&T“ 69 puslapį, kuriame rašoma, kad mokyklos patalpose ar šalia jų draudžiamas nepadorius ir nederamas seksualinis elgesys , atrodė, jog mokytoją Vinters tuoj ištiks infarktas. Šią taisyklę žinau puikiai, nes tas puslapis buvo šimtus kartų išplėštas ir pakabintas visuose mokyklos tualetuose, o paraštėse pripiešta neabejotinai nepadorių ir nederamą seksualinį elgesį vaizduojančių piešinukų. Tačiau mokyklos administracija pati prisišaukė bėdą. Kas rašo tokią taisyklę 69 puslapyje?

Praleidusi pusantros valandos su mokytoja Vinters, aš bent jau visiškai išsiblaiviau. Ką tik nuskambėjo paskutinis skambutis, ir iš visų kabinetų keldami baisų triukšmą pasipila mokiniai. Pasigirsta riksmai, juokas, trinksi spintelių durelės, krinta knygos, moksleiviai stumdo vienas kitą. Toks nerimastingumas, nerūpestingumas ir triukšmas būdingas tik penktadienio popietėms. Ir aš jaučiuosi puikiai, kupina jėgų. Dingteli: Reikia susirasti Lindsę. Ji nepatikės. Ji mirs iš juoko. Paskui apkabins per pečius ir pasakys: Samanta Kingston, tu — žvaigždė , ir viskas vėl bus gerai. Viena akimi seku ir Aną Kartulo. Sėdint mokytojos Vinters kabinete man toptelėjo, kad mudvi taip ir negrąžinom viena kitai batų. Aš vis dar aviu milžiniškais juodais kareiviškais jos batais.

Išsvyruoju iš pagrindinio pastato. Nuo šalčio ima gelti akis, o krūtinę perveria aštrus skausmas. Vasaris — tikrai pats bjauriausias mėnuo. Prie valgyklos stovi koks pustuzinis autobusų. Varikliai čiaudo, išmetamieji vamzdžiai spjaudosi tirštais juodų dūmų kamuoliais. Pro purvinus langus matyti kelių žemesniųjų klasių moksleivių veidai, jie atrodo blyškūs ir panašūs vienas į kitą. (Mokiniai susmukę ant sėdynių — tikisi likti nepastebėti.) Kertu mokyklos personalui skirtą aikštelę ir pasuku link Vyresniųjų alėjos. Pusiaukelėje pamatau iš alėjos išlekiantį plačiašiknį Range Rover . Jis net dreba nuo žemų dainos „Daugiau jokių dramų“ garsų ir šauna į aukščiau esančią aikštelę. Sustoju. Šaunus svaigulys akimirksniu išgaruoja. Žinoma, nemaniau, kad Lindsė palauks manęs po pamokų, bet giliai širdyje vis dėlto kirbėjo šiokia tokia viltis. Ir tada man topteli, jog nėra kas mane paveža ir aš neturiu kur eiti. Grįžti namo nenoriu. Nors esu suledijusi, jaučiu, kaip karštis dilgčioja pirštų galiukuose ir slenka nugara.