Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Atsiprašau, — ištariu kiek tvirčiau. — Tikrai nesuprantu, apie ką kalbate. Ar padariau ką ne taip?

Mokytojas žvilgteli į duris, matau, kaip įsitempia jo veido raumenys. Staiga vėl pasijuntu užtikrintai. Norėčiau ištiesti ranką ir paliesti jį, suleisti pirštus jam į plaukus.

— Dėl tokio elgesio gali sulaukti nemalonumų, — sako jis, nežiūrėdamas į mane. — Ir aš galiu per tave sulaukti nemalonumų.

Nuskamba skambutis: pamoka baigėsi tik dabar. Vėl pajuntu tą vibruojantį jaudulį kūne ir ore. Lėtai apeinu aplink suolą ir žengiu prie mokytojo. Sustoju, kai tarp mūsų lieka vos pusės metro tarpas. Deimleris, užuot atsitraukęs, pagaliau pažvelgia į mane. Jo akys kažin kokios keistos, ir tai mane truputį neramina. Bet neišsigąstu.

Nesivaržydama atsiremiu į Bekės suolą ir lenkiuosi atgal. Alkūnėmis atsiremiu į suolą taip, kad mokytojas matytų mano krūtinę, kojas ir visa kita. Mano galva tarytum atsiskiria nuo kūno, kraujas išteka ir aš visa imu tirpti, virstu vibruojančia energija.

— Man patinka nemalonumai, — ištariu taip, kad nuskambėtų kuo seksualiau.

Mokytojas Deimleris žvelgia tiesiai man į akis, nors puikiai žinau, kad jam prireikė nemažai pastangų nežvilgtelėti į kūną.

— Ką darai?

Mano sijonas pakyla taip aukštai, jog matyti apatinės kelnaitės su juostele. Jos rožinės spalvos, nėriniuotos. Mūvėdama kelnaites su juostele visada jaučiuosi taip, tarsi į užpakalį būtų sulindusi gumytė, bet pernai mudvi su Lindse nusipirkome vienodas Victorias Secret kelnaites ir viena kitai prisiekėme jas nešioti.

— Galiu liautis, jeigu norite. — Žodžiai — lyg iš filmo, kalbu tarsi pagal scenarijų. Nors labai nesistengiu, mano balsas skamba jausmingai. Sulaikau kvėpavimą, o laukiant jo atsakymo viskas aplinkui, visas pasaulis, akimirką sustingsta.

Tačiau kai mokytojas prabyla, jo balse girdėti nuovargis ir nuobodulys. Visai ne tai, ko tikėjausi.

— O ko tu nori, Samanta?

Jo balso tonas mane nustebina, ir kurį laiką nesumoju, ką atsakyti. O mokytojas žiūri į mane nekantraudamas, lyg būčiau ką tik paprašiusi geresnio pažymio. Nuaidi antras skambutis. Jis tuoj primins man apie pirmadienio testą ir lieps eiti iš klasės. Regis, nebekontroliuoju situacijos, nežinau, kaip elgtis toliau. Ore vis dar jaučiu vibraciją, bet dabar ji kažin kokia grėsminga, tarsi aplink būtų pilna aštrių daiktų, kurie tuoj ims kristi žemyn.

— Aš... Aš noriu tavęs. — Mano žodžiai nuskambėjo labai jau netvirtai. Ir vis dėlto štai ko aš noriu. Štai ko norėjau visada — mokytojo... Išsigąstu, nes staiga iš galvos išgaravo jo vardas. Niekaip negaliu jo prisiminti. Guliu išsitiesusi pusnuogė prieš matematikos mokytoją — ir nežinau jo vardo. Mirk iš juoko! Ir tada prisimenu: Evanas. — Aš noriu tavęs, Evanai, — sakau jau drąsiau. Tai pirmas kartas, kai kreipiuosi į jį vardu.

Jis ilgai žiūri į mane, taip ilgai, kad pradedu nervintis. Baisiai knieti nusukti akis į šoną, timptelėti žemyn sijoną arba sukryžiuoti rankas ant krūtinės, bet prisiverčiu nejudėti.

— Apie ką galvoji? — paklausiu pagaliau.

Mokytojas nieko neatsako, tik prieina prie manęs, uždeda rankas ant pečių ir stumteli atgal. Išsitiesiu ant Bekės suolo, o jis pasilenkia ir ima bučiuoti mane, lyžteli kaklą, ausį, tyliai suinkščia lyg mūsų Patrakėlis, kai prašosi išleidžiamas nusišlapinti. Gulėdama po juo jaučiuosi tokia mažutė. Jo tvirtos rankos graibo man pečius, viena ranka nuslysta po palaidinuke ir taip stipriai suspaudžia vieną krūtį, paskui — kitą, kad aš vos neklykteliu. Jo liežuvis didelis ir storas. Aš bučiuojuosi su mokytoju Deimleriu. Aš bučiuojuosi su mokytoju Deimleriu. Lindsė nepatikės, galvoju sau. Bet jaučiuosi visai ne taip, kaip įsivaizdavau. Jo dvi dienas neskustos barzdos šeriukai šiurkščiai trinasi į odą, ir man topteli siaubinga mintis: taip jaučiasi ir mano mama, bučiuodama mano tėtį.

Kai atsimerkiu, pamatau margas klasės lubų plokštes, tas pačias, į kurias valandų valandas spoksodavau šį semestrą. Dėbsau į tas plokštes, paskui imu skaičiuoti jas, lyg būčiau musė, zirzianti toli nuo savo kūno. Kaip gali būti, kad lubos lieka savo vietoje, kai vyksta tokie dalykai? Kodėl jos nenukrenta? — galvoju. Ir staiga man pasidaro nebejuokinga — staiga visi tie aštrūs, žvilgantys daiktai, kyboję ore, vienu metu sminga žemyn. Tuo pat metu žemyn nudarda ir kažkas manyje. Jaučiuosi taip, tarsi blaivyčiausi po visą naktį trukusių išgertuvių.

Rankomis įsiremiu mokytojui į krūtinę ir pamėginu nustumti, bet jis per sunkus, per stiprus. Pirštais jaučiu jo raumenis (mudvi su Lindse sužinojome, kad mokydamasis vidurinėje jis žaidė žolės riedulį), padengtus plonu riebalų sluoksniu. Jis užgulęs mane visu svoriu, ir aš negaliu kvėpuoti. Po juo jaučiuosi lyg sutraiškyta, mano kojos prasiskečia ir apžergia jį per klubus, man prie pilvo prisispaudžia šiltas, apvalus ir sunkus jo pilvas. Jėga atplėšiu savo lūpas nuo jo.

— Mes... Mes negalime to daryti čia.

Ne tai norėjau pasakyti — žodžiai išsprūdo patys. Iš tikrųjų turėjau omeny: Mes negalime to daryti. Nei čia, nei kur nors kitur.

Norėjau pasakyti: Liaukis!

Jis sunkiai kvėpuoja ir vis dar žiūri į mano lūpas. Jam ant kaktos, prie pat plaukų, pamatau mažą prakaito lašelį. Stebiu, kaip jis teka per visą kaktą iki pat nosies galiuko. Pagaliau Deimleris atšlyja nuo manęs, ranka pasitrina smakrą ir linkteli.

Vos tik jis atsitraukia, aš atsistoju ir trūkteliu žemyn sijoną. Man dreba rankos ir kojos, bet nenoriu, kad jis tai pastebėtų.

— Tu teisi, — ištaria jis ir papurto galvą, tarsi budintųsi iš gilaus miego. — Tu teisi.

Tada žengia keletą žingsnių atgal ir atsuka man nugarą. Kurį laiką mudu tiesiog stovime ir nekalbame. Mano galvoje tuščia, jokių minčių. Mokytojas stovi vos už kelių žingsnių, bet man regisi, kad jis beviltiškai toli, taip toli, jog vos matomas horizonte, lyg siluetas pūgos sūkury.

— Samanta? — Jis pagaliau atsigręžia į mane, pasitrina akis ir atsidūsta, lyg būčiau jį išvarginusi. — Klausyk, tai, kas čia buvo... Manau, nereikia tau priminti, kad tai turi likti vien tarp mūsų.

Jis nusišypso man, bet tai — ne toji įprasta maloni jo šypsena. Jo akyse nematyti linksmumo.

— Tai labai svarbu, Samanta. Supranti? — Jis vėl atsidūsta. — Visi darome klaidų... — Jis nutyla ir žiūri į mane.

— Klaidų, — pakartoju, ir šis žodis aidu atsimuša man galvoje. Nesuprantu, ką jis turi omeny: ar kad suklydo pats, ar negerai pasielgiau aš? Klaida, klaida, klaida. Keistas žodis, kažin koks geliantis.

Man ima rodytis, kad mokytojo Deimlerio burna, akys, nosis, visas veidas pasikeitė ir tapo neatpažįstamas, svetimas, lyg iš Pikaso paveikslo.

— Noriu žinoti, ar galiu tavim pasitikėti.

— Žinoma, gali, — išgirstu save sakant.

Jis vos nepaglosto man galvos. Atrodo, tuoj pasakys: Gera mergaitė.

Paskui kurį laiką aš tiesiog stypsau. Nenumanau, ar jis prieis ir pabučiuos arba apkabins mane, bet būtų kvaila tiesiog imti ir išeiti, paprasčiausiai susirinkti daiktus ir pėdinti sau, lyg nieko nebūtų įvykę. Deimleris kurį laiką žiūri į mane mirksėdamas, galiausiai ištaria:

— Pavėluosi į valgyklą pietų.

Dabar jau aš tikrai žinau, kad galiu eiti, tad čiumpu rankinę ir išlekiu.

Atsidūrusi koridoriuje atsišlieju į sieną. Gera nugara jausti šaltą mūrą. Manyje kažkas kunkuliuoja, tik nesumoju, ar čia šokinėti aukštyn žemyn ir juoktis, ar verkti. Laimė, koridorius tuščias. Visi pietauja.